„Kiek reikia būti drąsiam, norint kurti filmą apie legendą? Labai. Man galbūt tos drąsos niekad netrūko, dabar filmo pristatymo metu šie klausimai vis iškyla. Man asmeniškai šis klausimas niekada nekilo“, – svarsto A. Lekavičius.
Režisierius prisipažįsta, jog su legendiniu muzikantu pažįstami nebuvo – todėl šio filmo gimimas kartu tapo ir jo pažintimi su Vytautu Kernagiu. A. Lekavičius prisiminė ir tai, nuo ko prasidėjo šio filmo kūrimas.
„Man atrodo, jog man padėjo tai, kad aš Vytauto Kernagio nepažinojau taip gerai, kaip kiti čia esantys. Pažindinausi su juo per filmo medžiagą, įrašytus pokalbius, per pokalbius su šeimos nariais. To, kas buvo nenufilmuota, aš nežinau ir man buvo ramu, kad negaliu to parodyti filme.
Yra tokia istorija, kad mano paskutinio filmo filmavimo metu ieškojau medžiagos iš Aukščiausiosios tarybos vidaus. Vytautas įkėlė įrašą su koncertu, susisiekiau su jais ir įsikalbėjome.
Kernagių šeima norėjo, kad tas filmas atsirastų ir man taip pat buvo įdomu – taip ir pradėjome. Tas koncertas Aukščiausioje Taryboje tapo postūmiu pradėti šį reikalą“, – pasakoja A. Lekavičius ir prisimena, jog jam teko peržiūrėti nepaprastai daug archyvinės medžiagos.
„Yra apie 60 kasečių paties Vytauto Kernagio filmuota, daugybė laidų ir koncertų. Aš manau, kad šimtais galima skaičiuoti. O gal net ir tūkstančiais“, – tikina režisierius.
Andrius Lekavičius atviras – kurti filmą apie legendinę asmenybę tikrai nebuvo lengva. Filme žiūrovai neišvys paskutinio V. Kernagio gyvenimo laikotarpio – tai „filmas apie jo buvimą scenoje, nėra nei vaikystės etapo, nei paskutinio liūdnojo etapo“.
Režisierius sako norintis, jog žiūrovai pamatytų kitą Vytauto Kernagio pusę. A. Lekavičius prabilo ir apie tai, kaip jam sekėsi dirbti su menininko vaikais.
„Kažkaip reikėjo sudėlioti draminę filmo struktūrą ir rasti tų iššūkių Kernagio gyvenime, kuriuos jis pats įveikė. Kad žiūrovas pamatytų, jog Kernagis taip pat susidūrė su sunkiais etapais, kad turėjo ir depresiją. Tikiuosi, kad tai įkvėps ir žiūrovus.
Šeima pasitikėjo atidavė nematytą šeimos archyvą į mano rankas. Turėjome darbines peržiūras montažo metu, nes reikėjo tikrinti faktus. Norėjau parodyti Vytautui ir Eglei, kad reikia ieškoti dar daugiau archyvo – čia buvo daugiausia mūsų bendradarbiavimo“, – pasakoja A. Lekavičius.
Tiesa, režisierius žiūrėsiantiems filmą „Kernagis“ turi ir užduotį: „Kas žiūrėsite filmą, pabandykite suskaičiuoti, kiek kartų Vytas nusikeikė“, – šypteli jis.
Apie darbą su A. Lekavičiumi prabilo ir Vytauto Kernagio vaikai Eglė Kernagytė ir Vytautas Kernagis jaunesnysis. Pasak jų, režisierius buvo priverstas neatsižvelgti į vieną jų mamos Dalios prašymą.
„Man labiausiai patinka, kad šiame filme kalba pats Vytautas, o ne kalbančios galvos, kaip esame įpratę. Andrius buvo pasiryžęs padaryti tą filmą vien tik iš archyvinių kadrų, net nežinodamas, kiek to archyvo yra.
Mama irgi dalyvavo kūrybiniame procese, ne viskas, ko ji norėjo, buvo išpildyta. Ji norėjo, kad visa medžiaga su ja būtų ištrinta iš filmo ir išvis niekas nieko nepamatytų.
Bet man atrodo, kad tai, ką Andrius sudėjo, ir kaip jis tai sudėjo, yra nuostabu. Žmonės pamatys visai kitą jų santykių pusę. Labai džiaugiuosi, kad ne į visus šeimos norus jis atsižvelgė“, – pasakoja Vytautas Kernagis jaunesnysis, antrinant seseriai Eglei.
