Ir tai – dar ne viskas. Čia bus daug dramų juoko, azarto, veiksmo ir nuogybių, kurių liudininkei teko tapti ir vieną pagrindinių vaidmenų atlikusiai Indrei Pivoraitei.
Papasakokite plačiau apie savo vaidmenį?
Silva – tai mergina, kuri trokšta daug dėmesio, galvoja, kad jai pasiseks tikrai ne Lietuvoje, nori važiuoti į užsienį, nes galvoja, kad visi ten jos laukia. Žinoma, pradeda nuo Lietuvos, visiems sako, kad yra labai gera, kad jos visiems labai reikia. Iš esmės ji galvoja, kad moka viską, nori pasireikšti, būti dėmesio centre.
O Silvos vaikinas – vakarėlių liūtas, kuris galvoja, kad viską gali daryti savo jėgomis, ir yra labai geros nuomonės apie save.
Silvos personažas – nutrūktgalviškas, netrūksta meilės dramų. Ar tau, Indre, tokie išgyvenimai pačiai artimi?
Sakyčiau, taip, bet ne tokie drastiški ir dramatiški. Mane kiekvieną dieną lydi vis nauji iššūkiai ir malonios naujovės tiek darbe, tiek laisvalaikyje. Abu jie susiję su vaidyba, šokiu, todėl gausu įdomaus bėgimo, kai stengiesi išbandyti naujas patirtis. Daug dirbu su spektakliais, jaunimu, kur mokau vaikus, jaunimą meno, vaidybos paslapčių. Tad kiekvieną dieną reikia žinoti, ką ir kaip daryti.
O dramos – kiekvienas jų turime, jos vyksta ir pas mane, nors pati gyvenime esu ganėtinai rami, stengiuosi nesivelti į meilės trikampius, kurie būdingi Silvai. Todėl buvo labai įdomu, nes taip, kaip elgiasi Silva, tikrai nesielgčiau.
Gyvenime jau subrendau iki moters, kuri žino, kaip nori gyventi. Tai tarp manęs ir Silvos dėl gyvenimiškų dramų netrūko priešingybių, tačiau turime ir panašumų – abi mėgstame šokti.
Taip pat turiu savybę būti pirma, mėgstu parodyti, kad sugebu daug. Neparodant, kad už kažką esu geresnė, bet nuoširdžiu darbu, idėjomis bandau siekti daug dalykų. Silva taip pat nori būti centre, keliauti, daug pamatyti.
Ar teko dėl šio filmo daryti tai, ko niekada gyvenime nebūtumėte padarius?
Dabar nekeliu dramų dėl meilės, dėl vaikinų (juokiasi). Filmavimai buvo labai įdomūs, nes atrodė, kad per vieną dieną mes padarome tiek, kiek aš per vieną dieną gyvenime tikrai negalėčiau. Pavyzdžiui, niekada neičiau į pliažą, kuriame daug nuogų vyrų.
Taip pat buvo scenų, kuriose buvo baisu. Atvirai sakau, kad labai bijau aukščio, ir nors keltis labai aukštai nereikėjo, bet aš, kaip Indrė, tokios pramogos gyvenime tikrai nebūčiau išbandžiusi. Bet režisierius pasiūlė ir aš sutikau. Jaučiausi blogai, bet buvo įdomu (juokiasi). Džiaugiuosi, kad tai padariau, nes ateityje bus tik drąsiau.
O kaip dažnai vaidyboje tenka perlipti per save?
Yra tekę vaidinti kelias moteris, kenčiančias nuo vyro smurto. Tai irgi buvo labai įdomi patirtis, nes gyvenime nėra tekę patirti tokių stiprių pojūčių.
Kuo dar įstrigo filmavimo darbai?
Labiausiai patiko, kad filmavimuose netrūko improvizacijos. Niekas nerepetavo kiekvienos scenos, netikrino, kur ir kaip reikės padėti puodelį ant stalo. Tai buvo labai įdomu, nes kartais kildavo toks keistas jausmas, kad aktorius kažką sako, o tu galvoji: „Hmm, kaip reikėtų atsakyti“. Iššūkis buvo neišsimušti iš personažo, kad visą laiką liktum Silva. Visą dieną būdavome prieš kameras, todėl visą laiką reikėjo „plaukti“ improvizacijoje.
Kartu su jumis vaidina daug garsių aktorių. Ar jaudinotės dėl to, kad tenka vaidinti su legendomis?
Žinoma, kad jaudulys buvo, tačiau labai malonus. Esi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą komandą. Tai yra labai didelis ir atsakingas darbas, nes turi stebėti dialogą, klausyti partnerio. Tikiu, kad režisieriai atrinko tik tuos kadrus, kurie labiausiai patiks žiūrovams, tad labai laukiu, kai galėsiu pamatyti galutinį rezultatą.
Visą gyvenimą šokote, tad kaip nusprendėte vaidinti?
Po vidurinės mokyklos baigimo nusprendžiau stoti į aktorinį. Nors ilgai galvojau, kad aš tikrai važiuosiu į užsienį ir dirbsiu choreografe, bet supratau, kad man reikia daugiau suprasti. Aktorinis tai leidžia, nes vyksta žmonių analizė.
Šokis glaudžiai susijęs su vaidyba, nes tu, kaip aktorius, nori turi daug vaidmenų, daug galimybių, turi turėti patirties. Tad po dvylikos klasės pagalvojau, kad verta pabandyti, pažiūrėti, ar įstosiu, nes nieko neprarasiu. Sakiau sau, kad jei nepavyks, tęsiu šokių karjerą. Bet pabandžiau ir įstojau, o tai labai nudžiugino, nes leido išbandyti dar kažką naujo. Kiekvienas vaidmuo labai daug duoda, padeda praplėsti akiratį, pažinti save.
Bet šokis irgi niekur nedingo. Kadangi šoku nuo mažens, tai jau įaugę man į kraują. Gal dabar tenka šokius šiek tiek aukoti, bet rengiu choreografijas, dirbu su vaikais, režisuoju spektaklius.
O kur save matote ateityje – šokiuose ar vaidyboje?
Tikriausiai, kad vaidyboje, nors šokio, bet kokio atveju, nepaliksiu. Man, kaip aktorei, labai artimas kinas, kuriame norėčiau išbandyti daugelį žanrų. Kiekvieną vaidmenį priimu kaip naują iššūkį.
„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“ – o kiek pavydo egzistuoja aktorių pasaulyje?
Žinoma, kad pavydo yra visur, ne tik aktoriniame pasaulyje. Čia galima pamatyti daug šypsenų, kurios yra suvaidintos, bet galima rasti ir daug nuoširdumo. Kai pradedi dirbti su žmonėmis, kurie irgi nori sukurti kažką nepaprasto, bendrauji labai nuoširdžiai ir stengiesi dėl kiekvieno kadro.
