Japonų feminizmo revoliucija — keistas vakarietiško maištavimo ir įsigilinimo į save derinys, kuris lėtai, bet nenumaldomai laužo tradicijas. Jaunimas beveik visus pinigus išleidžia sau, todėl šioje šalyje atsirado terminas “savanaudžiai vienišiai”.
Maištautojos
Tokijo centre, parduotuvėje prie kosmetikos skyriaus, būriuojasi grupelė linksmų merginų. Jų baltuose veiduose šviečia tamsia avietine spalva dažytos lūpos. Visų jų šukuosenos skirtingos — priaugintos vaivorykštės spalvomis žaižaruojančios sruogos. Drabužiai — ryškus Madonnos ir Gaultier mišinys. Tai naujoji Japonijos karta — maištaujančios merginos, kurioms nėra nė dvidešimties. Joms kimono toks pat nepatrauklus kaip ir klasikinis kostiumėlis. Nemažai trisdešimtmečių moterų kovoja su seksualiniu priekabiavimu ir nelygybe įstaigose. O šioms jaunoms merginoms terūpi turėti užtektinai pinigų drabužiams, kosmetikai, pramogoms bei kelionėms.
Jos gyvena sintetinėje vartotojiškumo šventovėje — mieste, kur pramogaujama ištisą parą. Tad nenuostabu, kad šios merginos vadinamos labiausiai pašėlusiomis pasaulio pirkėjomis. Tokijuje per dieną galima patirti keletą kraštutinumų. Mieste yra slidinėjimo kompleksas po stogu, kur renkasi paaugliai. Šiek tiek pavažiavę traukiniu rasite baseiną su dirbtinėmis bangomis, o Harajuku, esančiame netoli Tokijo, mėgsta rinktis jauni ir patrakę žmonės. Ten darbininkai ir studentai mėgaujasi vadinamuoju kostiumų paradu: sekmadieniais jie, apsirengę kaip Madonna ar Elvis, marširuoja miesto gatvėmis. Visur daugybė drabužių, kosmetikos, elektroninių prietaisų parduotuvių, restoranų ir kavinių, kuriuose tarp staliukų laksto pasipūtę pseudoprancūziški padavėjai, apsirengę juodais golfais.
Japonijoje parduodama daugiau kosmetikos nei Jungtinėse Valstijose, net 49 proc. pasaulio madingų prabangos prekių perka japonai, daugiausia keliaudami. Jie beveik visus pinigus išleidžia sau, todėl Japonijoje atsirado terminas “savanaudžiai vienišiai”. Šį terminą sukūrė tėvai, kurių vaikai ilgus metus sėdi gimdytojams ant sprando, gyvena iš jų kišenės ir trankosi po pasaulį. Merginos nebenori tekėti. Tačiau joms nerūpi karjera — tiesiog jos nori linksmintis. Jos dirba pagal laikinas sutartis, todėl bet kada gali mesti darbą. Jos padirbėja, šiek tiek susitaupo, o tada meta darbą ir leidžiasi į keliones.
Daugelis studenčių nėra pernelyg įnikusios į mokslus — daugiau energijos eikvoja laikinam darbui, pavyzdžiui, pusę dienos dirba padavėjomis. Joms reikia tik pinigų. Toks elgesys liūdina Emi Miyashitą, smulkutę trisdešimtmetę, kuri daugelio japonių laikoma feminizmo šaukle (vakarietiškąja prasme).
Japonijoje, kur vyrauja vyresniosios kartos propaguojama Konfucijaus filosofija, teigianti amžiną moters pagarbą ir nuolankumą tėvams, vyrams ir sūnums, šios moters elgesys laikomas radikaliu. Prieštaraudama įstatymams Emi dukart išsiskyrė su vyru. Ji teigia, kad tokie įstatymai akivaizdžiai liudija žemesnę moterų padėtį.
Šeimos galva
Japonijos civiliniame kodekse teigiama, kad santuokoje gali būti registruota tik viena pavardė. Partneriai privalo oficialiai įregistruoti “šeimos galvą”. Šioje vyrų visuomenėje su griežtais turto ir asmeninės nuosavybės įstatymais pavardė yra pagrindinė, kartais vienintelė, identiškumo išraiška. Emi su vyru sutarė, kad “šeimos galva” bus ji. Tačiau panoręs atsisakyti pavardės jis susidūrė su daugybe administracinių ir socialinių barjerų. Nepaisant partnerio sutikimo ir Emi tėvo palaiminimo, porai net nepavyko pratęsti vyro automobilio registracijos. Jiedu išsiskyrė, kad vyras galėtų susitvarkyti dokumentus, vėliau vėl susituokė. Paskui vėl išsiskyrė — vyrui reikėjo prasitęsti kitus dokumentus.
Emi viena iš trisdešimtmečių, kurios ėmė kovoti su šimtmečius gyvuojančia Japonijos biurokratija. Pavyzdžiui, 33 metų psichiatrė ir Japonijos Diet (parlamento) opozicinės partijos narė Hiroko Mizushima su vyru skyrėsi tris kartus.
Japonijos feminizmo atšaka daro nemažą įtaką politikai. Dabar Diet yra daugiau moterų nei kada nors anksčiau. Užsienio reikalų ministrė — moteris. Tačiau stambaus verslo pasaulyje silpnoji lytis vis dar uždirba mažiau už vyrus, rečiau užima aukštus postus. Vos 3 proc. moterų užima direktorių postus.
Stambiųjų įmonių vadovai vyrai priverstinai laiko nuleidę “bambuko lubas” — nenoriai priima moteris į aukštas pareigas. Darbdavių manymu, po kelerių metų jos ištekės, pastos ir išeis iš darbo. Daugelis moterų užima pavaduotojų pareigas, kad kompanijų vadovybei nereikėtų leisti pinigų joms mokyti. Taigi jos gauna mažesnę algą nei vyrai, užimantys vadovaujamas pareigas. Japonijoje nepaisoma 1999 metais priimto Lygių galimybių įstatymo, garantuojančio moterims tiek pat darbo valandų (anksčiau tik vyrams buvo leidžiama dirbti po 22 valandas), — labai nedaugelis darbdavių priima moteris į pareigas, reikalaujančias ilgesnės darbo dienos, vadinasi, ir papildomo mokesčio už viršvalandžius.
Moters vieta — po šluota
Įprasta, jog darbdavys išguja iš darbo ištekėjusią moterį. Taip nutiko ir 25 metų studentei Lulu, dirbusiai didelėje firmoje buhaltere. Tą dieną, kai ji ištekėjo, viršininkas ją pasikvietė ir paprašė atsistatydinti — esą žmonos vieta namie. Lulu atsisakė tai padaryti. Viršininkas pasodino ją vieną izoliuotame kabinete.
Ištekėjusios moterys atsisako karjeros, ypač kai gimsta vaikas. Japonijoje darželių beveik nėra. Tarnų nepasisamdysi. Vyrai sunkiai dirba, išeina 7 valandą, o grįžta 22 valandą. Net ir norintys padėti žmonoms auginti vaikus neturi laiko. Moterys turi rūpintis vaikais bei buitimi. Į aukles žiūrima nepatikliai, taigi moterys gali pasikliauti tik savimi.
Nusprendusi gimdyti ir išsaugoti karjerą Yoshiko Arima buvo priversta pakeisti darbą. Ji kelerius metus Japonijos užsienio reikalų ministerijoje užėmė aukštas pareigas. O 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai iš Vašingtono grįžo į Japoniją, kompanijoms, kuriose dominavo vyrai, tereikėjo jos vertėjavimo paslaugų. Dabar ji dirba namie ir priklauso moterims lojalesniam informacijos technologijų sektoriui. Bendraudama internetu Yoshiko sėkmingai atlieka savo darbą ir tuo pat metu rūpinasi vaiku.
Žinodamos, kad po santuokos turės atsisakyti darbo, vis daugiau Japonijos moterų linkusios kuo vėliau tekėti — laukia, kol sueis 35 metais, ir tik tada meta darbą, išteka ir gimdo.
Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje gimstamumas Japonijoje sumažėjo iki 1,5 gimdymo vienai moteriai (mažiausias pasaulyje), nes atidėliojamos vedybos. Vidutiniškai japonės išteka 27 metų — vėliausiai visame pasaulyje. Per pastaruosius 20 metų patrigubėjo moterų, kurios pasiryžusios niekada netekėti.
Savitas feminizmas
Vis daugiau merginų studijuoja politikos mokslus, teisę, tarptautinius santykius ir anglų kalbą. Nors santuoka ir vaikai greičiausiai padarys galą jų karjerai, ne viena sako mėginsianti atidėlioti tai, kas neišvengiama, tol, kol pasieks finansinę nepriklausomybę, kad galėtų grąžinti paskolas už studijas. Kasdien į paskaitas ne viena mergina važiuoja mažiausiai valandą: iš pradžių dviračiu, paskui sėda į autobusą, dar vėliau — į traukinį.
Jų ryžtas iš tiesų stebina. Japonės karštai tiki išsilavinimo galia — mano, jog jis šiuolaikinėms moterims suteiks tokios nepriklausomybės, kokios jų mamos ir močiutės neturėjo. O išsilavinusios jaunos japonės galės ir kitoms moterims padėti pasiekti nepriklausomybę.
Japonės mano, jog feminizmas “importuotas” ir pagrįstas vakarietiškomis vertybėmis, todėl šioje šalyje turėtų būti sukurtas savitas moterų judėjimas. Japonijoje moterims kas mėnesį leidžiama pasiimti du laisvadienius — menstruacijų atostogas. Tai didžiulė silpnosios lyties pergalė. O vakarietės nelinkusios atkreipti dėmesį į šį fiziologinį faktą.
Skirtumai pastebimi ir sekso industrijoje — japonės mažiau dėl to suka galvą nei vakarietės. Milijonai užsieniečių atvyksta į raudonųjų žibintų kvartalus. Ištroškusieji seksualinių pramogų gali apsilankyti striptizo baruose, nepilnamečių šou programose ar klubuose, kur sukuriama dirbtinė aplinka: pavyzdžiui, vyrai, mėgstantys užkalbinti moteris traukiniuose, gali tai daryti už tam tikrą kainą specifinėje aplinkoje. Daugelis šioje srityje dirbančių moterų — atvykėlės iš Tailando ar Filipinų. Gal dėl to japonės neprieštarauja tokioms pramogoms?
Niekas nežino, kur link pasuks Japonijos feminisčių judėjimas. Jo pagreitis daug lėtesnis nei Vakaruose, o ir kelias kitoks. Dabar didžiausią pavojų kelia ne senyvi politikai, o paauglės, kurioms paviršutiniškas vartotojiškumas nustelbia emancipaciją. Tikėtina, kad jos iš to išaugs.
George’as Johnsonas
