<...> Miegokime visi, nes ir gamtoje tuo metų laiku niekas seksu neužsiima. Intensyviai dirbame ir mokomės dieną. Ilgai miegant pailsi smegenys. Tvirtinama, kad toks miegas – gera šizofrenijos ir depresijos profilaktika. Einšteinas miegodavo dešimt valandų per parą. Miegą pagerins pagalvėlė su apyniais ar prieš miegą išgerta šilto pieno stiklinė. Taip du mėnesius prasivartę, pabundame vasario gale sustiprėję, pailsėję ir pasunkėję keletu kilogramų dėl vandens ir lašinių sukaupimo. <...>
Pavasarį prieš Velykas prasideda pasninkas. Ultravioletiniai spinduliai skatina hemoglobino gamybą. Geriame po pusantro litro skysčių per parą ir mėnesį nevalgome mėsos. Vaikštome, sportuojame, flirtuojame ir saikingai mylimės, jeigu turime vienintelę ar vienintelį. Trumpėjančiomis naktimis trumpiau miegame, rytais anksti atsikėlę ir pėsčiomis eidami į darbą klausomės paukščių ir galvojame apie perskaitytą knygą, kaime laiško ir pagalbos laukiančius tėvus, draugą, gulinti ligoninėje, vaikus, žmoną (vyrą) bei save. Paskui dirbame arba mokomės, arba ir dirbame, ir mokomės. Pavasarį visiems priruošta atlikti daugybė gerų darbų. Šeštadieniais ir sekmadieniais išeikime į laukus, sodų bendrijas, išvažiuokime aplankyti tėvų ir ten dirbdami pabūkime arčiau motinos žemės, į kurią teks sugrįžti, todėl svarbu, kad ji mus, kai ateis laikas, maloningai priglaustų.
Patys prisirenkame pirmųjų vaistažolių. Tai – vaikų darbas.
Beržas Anksti pavasarį vaikai, neskriausdami beržo, prisirenka pumpurų, juos sudžiovina ir nedideliais kiekiais supila į pačių pasidarytus maišelius, ant kurių užrašo, kad tai vaistai nuo lėtinio inkstų uždegimo, virškinimo sutrikimų, skatinantys tulžies išsiskyrimą, taip pat dedami į vonią sergant egzema. Beržų lapai, kuriuos skinsime šiek tiek vėliau, tiks sergant avitaminoze, esant visokiems negalavimams ir pagražins vaikų ir mamyčių plaukus, jeigu beržų lapus užplikysime vandeniu ir trinksime juo galvą. <...> Nebus nuodėmės, jeigu pavasarį iš beržų bei klevų prisileisime šiek tiek sulos. Didelio proto tam nereikia.
Nupjautą žemutinę beržo šakelę tereikia įkišti į plastikinį indą, pritvirtinti ir laukti, kol jis prisipildys pavasarinio beržo kraujo, labai tinkančio gerti nusilpusiems, seneliams, vaikeliams ir ypač visiems, sergantiems furunkulais, karbunkulais, negyjančiomis opomis, anginomis.
Tokiems ligoniams labai pagerėja, jeigu bent tris dienas jie geria vien tik beržų sulą. To negalintiems per dieną patariama suvalgyti kokį puskilogramį tikros kaimiškos duonos arba košės, keletą keptų bulvių. Tų produktų niekuo nepagardinti. Prisileidus beržo kraujo, reikia neužmiršti aprišti jam padarytą žaizdą, kad sula nebėgtų be reikalo ir dangus neužrašytų mums nuodėmės. Dzūkai pavasarinę beržų sulą konservuoja. Mačiau, kaip ji, užpilta, rodos, avižiniais grūdais, sulaukė vasaros. Buvo skani ir tokia pat naudinga kaip pavasarį.
Dilgėlė Tai stebuklingas mūsų krašto augalas. Kai iš pavasarinės žemės išlenda dilgėlės <...> iš nuplikytų mamytės arba patys vaikai ruošia geras ir maistingas salotas. Vėliau, kai dilgėlės suauga (birželio–rugpjūčio mėnesiais), jos raunamos ir džiovinamos su stiebais ir lapais gerai vėdinamoje patalpoje. <...> Sudžiovinti dilgėlių lapai dedami į didesnius popierinius maišelius, ant kurių užrašoma jų surinkimo data ir vartojimo būdai. Didžiosios dilgėlės lapais gydoma mažakraujystė, odos ligos, nudegimai, sunkiai gyjančios opos, reumatas, viduriavimas, stabdomas kraujavimas iš žarnyno. Skaudamus sąnarius plakant dilgėlėmis gydomas reumatas. Pradžioje perštės, bus nemalonu, bet vėliau tikrai pagerės. Dilgėlių šaknų arbata tinka vandenligei gydyti. Lapų arbata dar vartojama hemorojui gydyti ir stabdyti kraujavimą menstruacijų metu. Užsitęsęs, įprastam gydymui nepasiduodantis kosulys ir bronchinė astma gydomi virtais su vynu ir medumi dilgėlių lapais bei šaknimis. Dažnai padeda. Dilgėlių ir jų šaknų koncentracija gali būti didesnė, nes dilgėlės nėra nuodingos. Vištos būna sveikesnės ir deda daugiau kiaušinių, jeigu šeimininkė duoda joms palesti džiovintų dilgėlių. Žmonėms kiaušinių dėti nereikia, tačiau sveikatos ir energijos trūksta daugeliui. Pavasarį sudžiovintais jaunų dilgėlių lapais žiemą gausiai barstomi sumuštiniai, dilgėlių dedama į sriubas ir mišraines.
Česnakas Skanu, maistinga ir sveika, jeigu per dieną pasninkavusią šeimą penktadienio vakare mokyklinukas sūnus ar dukrelė vietoj įprastos vakarienės pavaišins juodos duonos riekelėmis, užteptomis sviestu ir gausiai apibarstytomis smulkiai supjaustytais česnakais ir džiovintomis dilgėlėmis. Suvalgiusi sumuštinius, visa šeima gali išgerti karšto ar šalto pieno, kuris susilpnins ne visiems malonų česnakų kvapą. <...> Jeigu visą žiemą pakankamai miegosime ir nors penktadieniais taip valgysime, sunkiomis slogomis ar anginomis nesirgsime, nes česnakas – gamtos antibiotikas. Tvirtinama, kad šis stebuklingas augalas gali užmušti virusus. <...> Prisivalgius česnakų eiti į svečius, kad nudvasintume savo kaimynų ar draugų virusus, nedera. Tegul penktadienis, česnakų valgymo diena, bus tik šeimos šventė. Švieži česnakų svogūnėliai vartojami nuo aterosklerozės (tiks močiutėms ir seneliams), hipertoninės ligos, kolito, jais gydomos pūlingos žaizdos. Be to, česnakai gerina apetitą, lėtina širdies ritmą, mažina kraujospūdį, išplečia periferines ir vainikines širdies kraujagysles. Česnakus geriausia vartoti šviežius, nes konservuoti praranda kai kurias gerąsias savybes.
Gailis Įsisenėjęs kosulys sėkmingai gydomas gailių arba gailių ir dilgėlių arbata. Tačiau gailiai nuodingi, vieni vaikai jų rinkti negali, bet juos vestis kartu galima. Gailiai auga pelkėtose miško vietose. Renkami birželio mėnesį. Nuo jų galima apsvaigti, šie augalai kartūs. <...> Gailiai džiovinami ant aukšto, nuo jų išnyksta blakės, blusos ir kiti parazitai, o nuo labai didelių dozių gali išnykti ir žmogus. Būsime atsargūs ir šia vaistažole nepasitarę su gydytoju vaikų negydysime. Suaugusiesiems gailių duosime nedaug.
Šaukštelį džiovintų dilgėlių ir šaukštelį gailių užplikome stikline verdančio vandens ir 20–30 minučių palaikome virimo temperatūroje (stiklinė su vaistažolėmis įstatoma į puodelį, kuriame verda vanduo). Geriame ketvirtį stiklinės ryte, ketvirtį per pietus ir pusę likusios arbatos vakare. Gailiai šiek tiek migdo ir slopina skausmą. Dar sovietų laikais teko taip gydyti sunkiu lėtiniu bronchitu ir plaučių uždegimu sergančius ligonius, tokius, kuriems nebepadėdavo antibiotikai ir kiti vaistiniai preparatai. Po mėnesio tokio gydymo visuomet ryškiai pagerėdavo. <...> Pelkinis gailis liaudies medicinoje visada buvo gana plačiai vartojamas nuo peršalimo, bronchito, astminio bronchito, podagros, šlapiosios egzemos. Jis skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą. <...>
Liko pakalbėti, kaip V. Volkovas rekomenduoja gyventi vasaros ir rudens mėnesiais. Nužydėjus pavasariui, greiti, judrūs ir gudrūs sulaukiame vasaros – nuostabiausio ir darbingiausio metų laiko, kuris truks visus tris mėnesius.
Vasarą šviečia raudonieji ir infraraudonieji spinduliai. Naktys trumpos, todėl miegame mažai. Nevalgome nieko konservuoto, vartojame daug šviežių raudonos ir rausvos spalvos daržovių ir vaisių. Labai gerai vyšnios. Jose esantys vitaminai ir mineralai tempia į mūsų ląsteles deguonį, sintetina hemoglobiną, taupiai eikvoja per žiemą ir pavasarį ląstelėse sukauptą vandenį. Valgome daug daržovių, todėl vandens galime gerti mažiau, bet gyvulinių baltymų reikėtų gauti ne mažiau kaip 200 gramų per dieną. <...> Daug dirbsime ir, jeigu tik galėsime, daug vaikščiosime, rinksime vaistažoles.
Jaunimas bus visapusiškai aktyvus ir, jeigu gyvena dorai, rekomenduojama pasigaminti gerą <...> vaikiuką, kuris gims anksti pavasarį (gal balandžio mėnesį), todėl augs šilumoje. Jo mamytė gerai maitinsis ir pati maitins savo mažylį, kuriam, užklotam keliomis antklodėmis, nereikės riogsoti balkone ir kvėpuoti šaltu žiemos oru. Vaikelis nuogomis kojytėmis skeryčiosis medžių paunksmėje, o mama sėdės prieš saulutę ir gana dažnai parodys jai savo nuogą atžalą. Mažylis nesirgs avitaminoze, jam nereikės gerti vitamino D, kurio labai nesunku perdozuoti. Pavasarį vaikus veda visi žvėreliai ir paukšteliai, gimdykime ir mes. Mažaisiais broliais rūpinasi neklystantis Kūrėjas – gavę iš jo nemirtingą sielą, patys sekdami gamtos pavyzdžiu turime sutvarkyti savo jausmus ir gyvenimą.
Ruduo – himnas derliui, senatvei, ramybei, išminčiai ir pertekliui. Saulės spektre vyrauja oranžinės ilgosios ir geltonosios bangos. Skiname vaisius, kuriuos išauginome vasarą ar per savo gyvenimą. Vyresnieji filosofuoja, rašo prisiminimus, knygas, pataria jaunimui, kaip gaminti ir konservuoti vaisius ir daržoves. <...> Dienos trumpėja, gamta pamažu apmiršta ruošdamasi žiemos poilsio. Valgome oranžines ir geltonas daržoves, geriame daugiau vandens (1–1,5 litro). Vaikščiojame, filosofuojame, ilgiau pamiegame. Dirbame sode. Ten vaikams liepiame ir leidžiame pasisodinti topinambų – žemės kriaušių, kurių ravėti nereikės, nes jie patys naikina piktžoles, todėl vaikeliai noriai imsis šito darbo. Topinambai įeina į daugelio maisto papildų sudėtį. Žemės kriaušės bus ypač naudingos ankstyvą pavasarį. Tada jos kasamos ir valgomos žalios su įvairiausiomis salotomis, labai skanios virtos, o ypač keptos. Žali ir džiovinti topinambų lapai naudojami kosmetikoje, arbatoms, vonioms, įvairiausioms odos ligoms gydyti. <...> Jį privalo savo daržuose pasisodinti visi sodininkai. Taip gražiai ir ramiai triūsiant ateis keturių savaičių prieškalėdinis pasninkas <...>.
Ištrauka iš Filomenos Taunytės knygos "7 nuodėmės ir 12 ligų"
