„Lietuvoje, jei neminėtume kino ir futbolo, yra gerų dalykų“, – yra pasakęs vienas futbolo ir kino mėgėjas. Tačiau tautinį kiną, kurį jau buvome apverkę ir beveik palaidoję, šiandien galime drąsiai minėti ir net aptarti jo laimėjimus, juolab kad už kadro – „Kino pavasaris 2014“. Beje, pernai per KINFO apdovanojimus ši šventė buvo paskelbta Metų kino renginiu.
Tremtis jaunimo akimis
Šlovingą kino istoriją, kaip žinoma, pradėjo brolių Liumjerų filmas „Traukinys atvyksta į stotį“. Tad ir mes sėskime į tautinio kino traukinį, pereikime visus naujutėlius, neseniai prikabintus jo vagonus ir pasigrožėkime pro jų langus matomais vaizdais.
Ekskursiją pradėkime Audriaus Juzėno „Ekskursante“, kurią turbūt jau matė dauguma Lietuvos kino patriotų. Išties keista, kad lig šiol neturėjome filmo apie tremtį, tarsi kine dar tvyrotų sovietmetis ir ši tema vis dar būtų užginta. Pasirodo ši kino juosta buvo sumanyta netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, tačiau jos kelias iš stalčiaus iki ekrano buvo ilgas ir sunkus, jį įveikė tik režisierius A.Juzėnas, jau užgrūdintas filmo „Vilniaus getas“. Menininkas karčiai juokavo, kad, ėmęs kurti filmą su tokiu menku biudžetu, jautėsi tarsi „išsiųstas į tremtį“, o Sibirą turėjęs atrasti netoli Vilniaus, miškuose prie Žaliųjų ežerų, nors filmuoti buvo planuota Vakarų Sibire.
Tačiau su iššūkiu jis susidorojo, juolab kad ne Sibiro vaizdai šiame filme svarbiausia. Tikru metų atradimu tapo jaunutė Anastasija Marčenkaitė. Ir kritikai, ir žiūrovai sutinka, kad nuoširdumu pavergianti šios 15-metės vaidyba yra didžiausias filmo apie tremtį privalumas.
Vienuolikmetės lietuvaitės, su šeima vežtos į Sibirą ir pabėgusios iš tremtinių prigrūsto traukinio, kelionės į Tėvynę istorija yra pagrįsta tikrais faktais. Marija, Rusijoje tapusi Maša, įveikė pavojų kupiną 6 000 km kelią namo ir jame sutiko įvairiausių žmonių: vieni padėjo jai rizikuodami gyvybe, kiti liko abejingi jos likimui, o treti elgėsi kaip žvėrys...Turbūt daug kam nemaloniai kliūna filmo pavadinimas, tačiau, rodos, man pavyko perprasti režisieriaus sumanymą: tas beasmenis „eskursantė“ yra tarsi Marijos, neva atsilikusios nuo ekskursijos, slapyvardis, po kuriuo slypi tikrasis jos apibūdinimas – tremtinė, tuo metu galėjęs mergaitę akimoju pražudyti ir atliepęs visos mūsų tautos tragediją.
Galiu paliudyti, kad daugumai jaunosios kartos atstovų, kuri apie tremtį mažai ką žino ir galbūt ją įsivaizduoja kaip nemalonią ekskursiją, A.Juzėno filmas padarė gilų įspūdį. Vienuoliktokas sūnus, filmą žiūrėjęs su klase (ne, nepriverstinai, bet taip gavęs nuolaidą), namo grįžo sužavėtas. Išties nuostabu, kad jaunuoliai tapo ir šios kino juostos sėkmės laidu, ir nepriekabiais, bet jautriais žiūrovais. A.Marčenkaitė, beje, KINFO apdovanojimuose pernai buvo paskelbta geriausia aktorė, A.Juzėnas pelnė metų režisieriaus titulą, o scenaristas Pranas Morkus buvo apdovanotas už geriausią scenarijų.
Detektyvas lietuviškai
Antras kino traukinio vagonas (jų numeracija, įspėju, nieko nereiškia) Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Vardas tamsoje“ pagal Renatos Šerelytės romaną ypatingas nebent tuo, kad tai pirmas lietuviškas kino detektyvas. Sveikintinas pasirinkimas krašte, kurio kinui būdingas lėtas lyrizmas, kone snūdurys! Tačiau gaudynių, lenktynių ar šaudynių ir čia nesulauksite. Tai išties moteriškas detektyvas (aktorė Elvyra Žebertavičiūtė, suvaidinusi, jos žodžiais, nukvakusią mokytoją pensininkę, džiaugėsi kūrėjų moterų komanda), tad čia daug keistų veikėjų ir paslapčių... Deja, ir filmui pasibaigus jų lieka, bet žiūrovui nekyla noras jas įminti. Filme vaizduojamam nykiam provincijos miesteliui iki Tvin Pykso toli. Jo policijos nuovados Viršininko (filmo veikėjai yra bevardžiai) išartas įspėjimas „Neskubėkite išaiškinti nusikaltimo, nes niekada nežinai, ką atskleisi jį išaiškinęs“ labai tinka šiam filmui, kurio autorė mėgino kažką išaiškinti, bet atskleidė nežinia ką.
Tautiniai filmai užsieniečiams?
„Kino pavasario“ atradimu netapo ir Emilio Vėlyvio kino juosta „Redirected / Už Lietuvą!“, nors jo premjera, tiesa, nepaliko žiūrovų abejingų. Vieni raukėsi ir spjaudėsi, nes matė išniekintą Tėvynę Lietuvą, kiti šaipėsi ir gyrė, kad toji gimtoji Lietuva čia labai taikliai šaržuota... Tiesa, vienas kino meno gerbėjas liko abejingas šiam ažiotažą sukėlusiam filmui tiesiai pareiškęs, kad nesilanko ten, kur siautėja chuliganai.
E.Vėlyvis išties yra pelnęs kino chuligano vardą ir jo nesikrato: filmo reklamos „veidu“ tapusį lietuvišką paršelį vedžiojo po pačius Kanus. Ir jo filmo herojai yra chuliganėliai iš Anglijos, netyčia pakliuvę į nerealų kraštą, kuriame patiria „išbandymą Lietuvos kaimu ir naktiniu Vilniumi“. Tačiau skandalingumas, kuriuo, matyt, labiausiai ir pasižymėjo ši kino juosta, yra laikinas dalykas ir iki „Kino pavasario“ gerokai išsivadėjo. Lieka spėlioti, ar A.Vėlyvio darbu susidomės užsieniečiai, kurių akimis čia neva parodytas Gintaro kraštas.
Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“ suomiai susidomėjo jo dar nepastačius, o populiarus jų aktorius Tommis Korpela – nė neperskaitęs M.Ivaškevičiaus scenarijaus. Tai pirmas bendras Lietuvos ir Suomijos filmas, kinomanų jau pakrikštytas „lediniu“. Iš tikrųjų suomio ir lietuvės atostoginė meilės istorija baltame Laplandijos bei tragiškame nepagydomos moters vaiko ligos fone sujaudina panašiai kaip ledo gabalėlis, prispaustas prie krūtinės. Nei suomiška egzotika, nei aktorės Sandros Daukšaitės, nei šiaurės elnio fotogeniškumas neišgelbėjo šios šiuolaikinės Kalėdų pasakos. O akis badė kai kurie išties pasakiški dalykai – iš kur pas vargšę kvepalų pardavėją toks prabangus būstas? Liko mįslė ir tai, kam iš tikrųjų skirtas šis filmas: vaikams, visai šeimai, suomiams, kurių kino skonis galbūt smarkiai skiriasi? Lai atsako jie patys, ryžęsi finansuoti šią juostą.
O šit ir paskutinis vagonas, nors prikabinti jų galėjome kur kas daugiau. Mykolo Vildžiūno filmo „Nesamasis laikas“, ką tik išleisto į kino sales, dar nemačiau, tad apsiribosiu patyrimu, kad 25-erių režisierius su jaunais aktoriais Tadu Gryn ir Toma Vaškevičiūte ėmėsi itin opių temų: susvetimėjimas, kasdienis lėkimas į niekur, besaikis vartojimas ir neišvengiamas gyvenimo prasmės praradimas. Visa tai baigiasi sunkiu herojaus prabudimu ligoninėje ir šoku sužinojus, kad jo bendrakeleivei – koma...
Koma tapo beveik simboliu mūsų kino jaunimui: prisiminkime Kristinos Buožytės „Aurorą“, kur pusė filmo veiksmo vyksta ne kur kitur, o komos ištiktose merginos smegenyse. Tačiau ar svarbiausia nėra tai, ką rasime iš komos pabudę? už lango ūžauja „Kino pavasaris“, o tautinio kino traukinys, braškėdamas žiūrovų pilnais vagonais, smagiai rieda... Tikėkimės, į šlovę.
Rūta Klišytė
