Maestro Vytauto Kernagio dukra Eglė savu kailiu patyrė krizę: štai jau mėnesį ji - be darbo, nes reklamos studiją, kuriai vadovavo, teko uždaryti. Tačiau E.Kernagytė juokiasi, kad jos vaikas mėgsta makaronus, tad kaip nors išgyvens.
Dabar Eglė pasinėrusi į Vytauto Kernagio fondo darbus, o netrukus išbandys save televizijos eteryje - ves tėčio gimimo dienai skirtą koncertą.
Dabar tu - bedarbė?
Taip. Iš tikrųjų gerai tapti bedarbe ekonominės krizės metu - daug lengviau, nes bedarbių gretos didelės ir tu nesijauti vieniša. (Juokiasi.) Smagu susitikti kitus bedarbius, turi apie ką su jais pasikalbėti. Nėra didelės depresijos, nes tokių, kaip tu - ne vienas ir ne dešimt.
Dirbai TV reklamos gamybos studijoje. Kur dar galėtum save realizuoti?
Nežinau. Man reklamos sritis yra labai įdomi. Pasiilgstu to. Vis panaršau internete, pažiūriu reklaminius klipus. Mane ši veikla traukia. Kita vertus, turbūt negalėčiau pasakyti, kad reklamos versle norėčiau praleisti visą gyvenimą. Dabar išbandysiu naują dalyką - televiziją. Tai irgi velniškai įdomu. Tris valandas dirbsiu tiesioginiame LTV eteryje, su Martynu Starkumi vesime tėčio gimtadienio koncertą. Nedarau to tam, kad save atrasčiau, bet juk niekada negali žinoti. Duok Dieve, kad man pasisektų viską atlikti tinkamai. Tiesą sakant, su tėvu niekada nediskutavome apie galimą sekimą jo pėdomis. Jis net neleido man stoti į aktorinį...
Pasakė tai kategoriškai?
Taip. Kai artinosi laikas pasirinkti studijas, aš galvojau apie aktorinį. O tėtis pasakė: “Aktorinis - ne. Tu pirmiausia pabaik ką nors rimto, o jau tada galėsi studijuoti, ką nori - aktorinį, dailę, bet ką.” Todėl aš visąlaik maniau, kad tėtis nenori, jog daryčiau tą patį, ką jis. Bet vieną dieną su mama įsišnekėjome apie šį koncertą ir ji pasakė: “Koks tėvas būtų laimingas, kad toks renginys vyksta jo garbei ir plius - tą renginį vedi tu! Jam būtų labai gera. Niekada viešai to nesakydavo, bet tarpusavyje mes pasikalbėdavome, - jam norėjosi, kad kas nors pasektų jo pėdomis.” Jau vien dėl to, kad mama taip pasakė, mane tai įpareigojo. Labai noriu, kad viskas būtų gerai... Žinoma, man baisu. Vis kartoju komandai, - chebra, suprantu, kad jums tai - 115 renginys, bet padėkite man, nes aš pražilsiu iki tos 19-os dienos!
Gal papasakotum plačiau, kas tą dieną vyks.
Beprotiškai fantastiškas Vytauto Kernagio gimtadienis. Koncertas - labdaros akcija. Žmones kviesime prisidėti prie Vytauto Kernagio fondo projekto padėti onkologiniams ligoniams. Visi surinkti pinigai bus skirti tiktai tam. Mes visąlaik pabrėžiame, kad fondo pinigai yra skaidrūs, jo internetiniame puslapyje net yra tokia skiltis - “skaidrumas”. Ten visi gali matyti, kaip paskirstomi pinigai. Jie keliaus onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Dabar domimės, kokių vaistų labiausiai reikia vaikams.
Bet jūsų rengiamas koncertas, matyt, bus ne iš tų ašaringų, linksmesnis - vis dėlto tai gimtadienis?
Tikrai. Kaip ir tėčio metinių minėjimo vakaras - mano brolis su Romu Kisieliumi sugalvojo tokią koncepciją, kad pats tėvukas tarsi dalyvautų, grotų koncerte. Nes tėtis norėtų, kad mes prisimintume jį gyvą, smagų. Nereikia graudinimo. O gimtadienis bet kokiu atveju yra šventė. Ir tėčiui tai visada buvo labai svarbi diena. Džiugu, kad dabar jo šventę mes galime sujungti su pagalba.
Kaip Kernagis švęsdavo gimtadienius?
Mes turime 4 “gegužinukus”: tėtį, mamą, Liną Ryškų ir Gabiją Ryškuvienę. Todėl tradiciškai būdavo parenkamas kuris nors vienas gegužės savaitgalis ir švenčiamas bendras visų “gegužinukų” gimtadienis. Pas Liną sodyboje susirinkdavo masė žmonių su vaikais, šunimis... Jis buvo gavęs tokį labai įdomų daiktą, - apačioje kas nors kepa, viršuje rūkosi. Tėvukas rūkydavo žuvį ant kepimo garų, be prieskonių. Visokių dalykų prisigalvodavome. Nesinori tos tradicijos nutraukti - ir šiemet švęsime “gegužinukų” gimtadienį, tik tą tėčio gimimo dieną jau norisi paminėti truputį kitaip.
O spontaniškus piknikus jūsų šeima rengdavo?
Mes niekada nebuvome ta tradicinė šeima, kuri sekmadienį tupėtų pievelėje. Labai retai valgydavome visi susėdę prie stalo. Taip, kartais nuvykę į Palangą pasivažinėdavome dviračiais pajūriu, bet niekada nebūdavo to, ką rodo Holivudo filmuose.
Ir tu niekad savo gimtadienio proga iš tėčio negavai ponio?..
Ne. Kai buvau kokių 11-os, tėtis pasakė: “Gyvenime tu turi išmokti du dalykus: žaisti tenisą ir anglų kalbą.” Viskas link to ir buvo sukama: gimtadienio proga - gera teniso raketė. (Juokiasi.) Dar tada, kai tėtis vykdavo į Ameriką, ten visi žaisdavo lauko tenisą ir jam, matyt, labai norėjosi, kad aš nestokočiau to pasaulietiškumo...
Gal gaudavai ir pinigų vokeliuose su palinkėjimu - nusipirk sau ką nors gražaus?
Ne. Tėtis mane kitaip auklėjo: pirmą mėnesio dieną duodavo 200 litų ir tavo valia, ką su jais daryti. Nori - nusipirk kelnes, bet paskui niekur negalėsi išeiti, nori - nueik į klubą, išleisk 100 litų, bet daugiau nieko negausi. Kadangi taip buvau išauklėta, man net būdavo gėda prašyt ko nors papildomai. Bet kartais tekdavo kreiptis į mamą. (Juokiasi.)
Buvai tėčio dukrelė, bet ypatingo lepinimo nejutai?
Aš nemanau, kad lepinimas yra pinigų kišimas į kišenes. Aš buvau lepinama dėmesiu.
O tėvas sekdavo tau pasakas prieš miegą?
Ne, aš jas skaitydavau pati. Arba mane užmigdydavo mama. Vieną kartą, pamenu, prabudau naktį - mamos šalia nėra. Nuėjau į tėvų miegamąjį ir sakau: “Mama, tu vėl su tėčiu miegi?!” (Kvatoja.)
O yra buvę momentų, kai tu žiauriai bijojai tėčio?
Na, jis buvo tas tėtis-draugas. Nors būdavo ir griežtas. Jei pasakė, - grįžk 11-ą vakaro namo, bijodavau grįžti vėliau. Jaučiau, kad jis gali supykti, tiesiog nenorėdavau jo nervinti. Bet šiaip... Jis netgi buvo radęs Palangoje vaizdo kasetę, kurioje užfiksuota mūsų, penkiolikmečių, “tūsovkė”. Visą juostą peržiūrėjo ir nieko man nepasakė. Aš tik vėliau sužinojau, kad matė. Jis gerbė mano nuomonę, aš - jo, ir mes visąlaik mokėjome surasti kalbą. Dabar vis pagalvoju: blemba, kaip svarbu to išmokti - būti savo vaiko drauge.
Sakei, tėtis tave bandė apsaugoti nuo aktorystės. Matyt, dėl savo patyrimo. Juk buvo ir sunkių laikų, kai jo profesijos žmonės vargiai sudūrė galą su galu. Atsimeni, kad šeimoje nebūtų pinigų, reikėtų pasispausti?
Neatsimenu. Labai daug žmonių klaidingai manė, kad Kernagis yra milijonierius ir turi viską. O juk tėtis iki pat mirties važinėjo visiškai suklerusiu ir izoliacija apvyniotu pasatu. Pas mus niekada pinigais nesimėtyta į kairę, į dešinę. Jie buvo leidžiami tam, kas būtina, ir turbūt dėl to, kad niekada neturėjome per daug, nepajusdavome, kai turėjome per mažai. Egzistavo balansas. Jei atsirasdavo papildomų pinigų, tėtis taupė kelionėms, namui - tokiems dalykams.
O tiesa, kad Kernagio honoraras buvo 3333 litai?
Niekada nieko nežinojau apie jo honorarus. Man skambindavo pažįstami - teiraudavosi, kiek kainuoja Kernagio koncertas. Aš paklausdavau, - tėti, kiek? Jis atsakydavo: “Kam reikia - tegul skambina tiesiai man.”
Išėjus Kernagiui, jūsų gyvenimas labai pasikeitė ne tik todėl, kad jo nebėra šalia: atsirado didžiulis žiniasklaidos susidomėjimas maestro šeima. Turbūt anksčiau TV laidų kūrėjai triskart per savaitę nesilankydavo namuose. Ir staiga - toks viešumas!
Kartais to jau būdavo per daug. Tuomet susėsdavome ir nutardavome: viskas, sakome stop. Pertrauka. Bet realiai visi suprantame, kad likome tarsi tėčio atstovai. Ir tam, kad fondas egzistuotų, turime apie jį šnekėti, rengti projektus, reklamuoti, eiti, kalbėti. Mes tai darome ne dėl to, kad norime būti velniškai populiarūs. Iš tikrųjų visai to nesinori. Pirmą kartą tai pajutau, kai parašė apie mano skyrybas. Pagalvojau - kas čia dabar, kodėl? Čia mano! O draugai man tada sako, - ne, jau nebe tavo... Man to nė kiek nereikia. Bet darome viską, kad tėtį toliau mylėtų, jo nepamirštų. Mes atstovaujame jam ir galbūt tokia yra to atstovavimo kaina.
Jau gali pasakyti, kad fondas veikia sėkmingai, kad verta buvo tai pradėti?
Be abejo. Pirmoji mūsų kregždė, kaip sako brolis, buvo albumas “Neatrastas Vytautas Kernagis”. Mums patiems buvo labai gera, kad atsirado seni jo įrašai, kuriuos gavome dar tada, kai tėvukas gulėjo ligoninėje. Gaila, jis nebespėjo jų išgirsti. Labai džiugu, kad publikai, kurią jis beprotiškai mylėjo, kuriai atidavė didelę dalį savęs, mes dabar galime duoti dar naują, negirdėtą, tą neatrastą Kernagį. Toliau bus kitų inicijuotas, dabar Žvagulio prižiūrimas projektas - Nidos festivalis, Beno skulptūra. Tie dalykai vyksta. Galvojame ir apie Kernagio muziejų.
Tu plauksi į Nidą? Sėsi ant suoliuko šalia tėčio skulptūros?
Tikrai taip. Jis labai gražiai padarytas - su gitara, žiūrintis į dangų... Nuvažiavome pas skulptorių Kvintą, kai reikėjo sudėti paskutinius štrichus. Mes, kaip artimieji, galėjome patikslinti: čia ausies spenelis turi būti kiek didesnis, nosis truputį kitokia, - tas detales, prie kurių esame labai pripratę. Paskui net buvo keista - susėdome, kalbamės, o mama sako - toks jausmas, kad jis sėdi ir klausosi! Man labai smagu, kad bus skulptūra, šalia kurios Nidoje galėsiu atsisėsti, apsikabinti ir žiūrėti į marias. Kodėl ne?
O kokie tave užplūsta jausmai, kai pažiūri “Mažąją išpažintį”, kur vaidina tėtis, jaunesnis nei tu dabar?
Atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau, pamaniau - koks jis buvo gražus! (Juokiasi.) Gerai, jis ir vėliau buvo gražus vyras, bet barzda paslepia daug bruožų. Man vis tenka pavartyti senų archyvų, tėčio kurso nuotraukas, tai pažiūriu - kaip jie smagiai gyveno! Jokio nerimo veide, jokių minčių, kad nėra pinigų, nėra darbo. Jie visi tokie - ėch! Gyvi, šypsosi.
Kaip įsivaizduoji Kernagio muziejų?
Tai buvo mano brolio mintis. Jis labai užsidegęs. Turime surinkę visus tėčio daiktus: žiebtuvėlius, raštelius (jis juk visąlaik ranka susirašydavo savo programą), jo varlytes, legendinį “zipą”, tapukus, kuriais apsiavęs vaikščiodavo po namus... Dar yra truputėlį sunku po tas smulkmenas kuistis. Tėčio kvapas išlikęs labai ryškus. Bet galvojame, kad žmonėms bus įdomu pamatyti tuos daiktus, kurie jį lydėjo. Norėtume į muziejų atvaryti ir jo pasatą. Kažkada atsisėdau į tą mašiną, žiūriu - jo “kramtoškės”, “Calvin Klein” “Obsession” kvepalai... Tos detalės iš tikrųjų yra labai didelė jo dalis. Kiek įmanoma gražiau sieksime tai pateikti.
Per savo koncertus Vytautas kaskart kartodavo tuos pačius anekdotus, pasakodavo tą pačią dainos priešistorę, bet tai niekada neatsibosdavo. Visos jo pasakos - tokios pat brangios kaip ir dainos. Gal planuojate išleisti senų vaizdo įrašų DVD?
Taip, nes jų - daugybė. Yra ir nerodytų įrašų. Pavyzdžiui, kur jis skaito eiles, būdamas gal 22-ejų. Tai gražu prisiminti, ar, kaip pasakytų tėtis, vaikams parodyti. Jis mėgo tai akcentuoti. Kai kviesdavo vaikus dainuoti “Du gaidelius”, sakydavo: “O paskui galėsite savo vaikams sakyti, kad gyvenote prie Kernagio.”
Kaip manai - kur buvo tavo tėčio sėkmės paslaptis? Ar tai užkoduota jo lemties knygoje?
Manau, kad tokie žmonės, kaip tėtis, būna vieną kartą per amžių. Jis labai daug darė. Sakydavo: “Jei mes gyventume Amerikoje - taip, uždirbtume daugiau pinigų, turėtume didžiulį namą, galėtume atostogauti kur norime. Bet ten aš būčiau vienas iš daugelio, kurie brązgina gitara. O kas esu čia? Čia aš esu Kernagis.” Tėtis labai vertino tą pripažinimą, bet ne iš savimylos. Ir aš labai gerai atsimenu, kaip kartą jis grįžo po renginio, atsisėdo ant kėdės vidury prieškambario ir pasakė: “Žinai, Eglini, nebegaliu daugiau. Nebegaliu.” Todėl man labai gaila, kad yra galvojančių, - oi, ką jau čia Kernagis - atsistojo ant scenos, pašnekėjo, pasišypsojo ir dar pinigų gavo. Gaila, kad tie skeptikai nematė ano, kitokio Kernagio. To, į kurį žvelgdamas matai, kiek velniškai daug jis atidavė savęs. Žinoma, yra grįžtamoji reakcija - kai žmonės ploja, myli, prašo biso, bet mainais turi atseikėti beprotiškai daug savęs, kai atsistoji prieš 500 žmonių ir kiekvienam iš jų turi pasakyti labas vakaras, kiekvienam iš jų dainuoti... Aš manau, kad tėtis atidavė labai daug jėgų, bet kažkuri sėkmės dalis tikrai buvo užkoduota. Labai drąsiai galiu sakyti, kad jis buvo neeilinė asmenybė.
Jurga KLIMAITĖ-RIEBLING
