Esate gavę įvairių apdovanojimų, ir šie „Auksiniai scenos kryžiai“ už pagrindinius vaidmenis Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštėje“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje, kurį režisavo Krystianas Lupa – dėsningi. Nuoširdžiai sveikinu! Abu labai daug dirbate ne tik teatre, bet ir kaip pedagogai. Kaip atrodo, ar „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimas – tam tikro rato apsisukimas, ar naujo, sudėtingo etapo pradžia, aktorinės kaitos, naujos profesinės kokybės įvertinimas?
Eglė Gabrėnaitė:
Su Valentinu Masalskiu per visą gana ilgą mūsų bendradarbiavimo laikotarpį – nuo „Belaukiant skambučio“ (2007), „Pasaulio gerintojo“ (2009) iki dabar – priėjome tokių keistų išvadų, jog mums viskas blogai: pjesė ne ta, autorius ne toks ir pan.
Aš visą laiką nepatenkinta ir šituo vaidmeniu. Tik tiek, kad nuo pradžių pasitikėjau režisieriumi Krystianu Lupa ir visą laiką gailėjausi, kad jis „atėjo“ tik dabar, nes panašaus lūžio aš laukiau jau virš dvidešimt metų. Man labai to reikėjo. Man jo trūko, kaip oro. Tai ne rizika, tai daug sudėtingiau. Nežeminant kitų režisierių (o dirbau tikrai su daugeliu, tarp jų – Irena Bučienė, Rimas Tuminas), manęs visiems užteko tokios, kokia buvau. Lupai neužteko. Jam mažai ir mažai.
Vaidindama „Didvyrių aikštėje“ jaučiuosi kaip trečio kurso studentė: nuolat kankina savigrauža, jog viskas blogai ir blogai, todėl apie jokius „laimėjimus“ ir neįmanoma kalbėti. Su Lupa labai sunku. O kai pamatau jo pakeltą antakį... Jis rašo laiškus visam kolektyvui, o man – atskirai. Ir po kiekvieno spektaklio, kurį jis pamato. Šie laiškai – kaip taisyklės. Viena iš jų nuostabi: „Nebūk pasiruošusi, eik kaip į nuotykį, patirk jį“.
Bet būti kitaip aš ir nenoriu. Pagrindas – žmonės, kurie supa mane. Svarbu, ne ką vaidinti, o su kuo.
Aš jaučiu, kaip Thomas Bernhardas „vairuoja“ mane. Jis nepaleidžia, verčia maudytis šioje medžiagoje. Jis tikrina mane, ar aš galiu, ar aš apskritai aktorė? Jeigu spektaklyje „Pasaulio gerintojas“ aš turėjau tris sakinius, tai čia – vos ne penkiasdešimt lapų. Monospektaklių niekada nemėgau, o „Didvyrių aikštėje“ pirmas veiksmas – tarytum monodrama. Bernhardas labai veikia mane, kartais man net nejauku.
Valentinas Masalskis:
Visi vaidmenys nepavykę, nes jų aktorius niekada nesuvaidina iki galo. Visi vaidmenys evoliucionuoja. Jie keičiasi, priklausomai nuo asmeninės brandos, nuo pačių įvairiausių faktorių. Apdovanojimai skirti ne tau, o žmonėms, kurie eina su tavimi, kurie visą šį laiką būna kartu: aktoriai, artimieji. Žmonės, kurie kartu su tavimi keliauja po tą „bepročio“ gyvenimą.
Su Krystianu Lupa mes dažnai kalbėdavome apie „beprotį“. Kas jis yra, kokiu metu jis užauga? Jis užauga su vaidmeniu. Kartais tas „beprotis“ tave nugali. O tas „beprotis“ yra drąsa, tikėjimas, baimės praradimas, tiesos išsakymas, kuomet tu elgiesi, nebijodamas aplinkinių reakcijos. O vaidmenys gimsta su tuo „bepročiu“. Svarbu, kad sugebi jį užsiauginti. Todėl ir gerų vaidmenų nedaug, nes tas „beprotis“ užgimsta labai sunkiai. Tu privalai likti tikru. Tu negali jo suvaidinti. Lupa tai vadina „bepročiu“, Juozas Miltinis ar Jonas Vaitkus tai vadino „fantomu“, aš kartais tai vadinu „erzacu“, „simuliakru“. Esmė ne ta, kad visi skirtingai šias būsenas vadina, esmė, kad man labai patinka tas „beprotis“. Jis nuolat tave lydi. Per jį tu gali gauti svarbų patepimą.
Man labai svarbu, kad galiu kurti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje. Džiaugiuosi, kad prieš porą metų atsirado vėl ši galimybė. Vaidindamas „Didvyrių aikštėje“ ir „Didžiajame blogyje“, susikūriau paslaptį. Aktorystė yra apgavystės melas. O dirbdamas su Krystianu Lupa ar Árpádu Schillingu, galiu plačiau stebėti visą kontekstą.
