„Kai buvau pirmoje klasėje, tėvas palaipsniui pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, ir dirbdamas psichologiškai sunku darbą su kaliniais, galiausiai pradėjo smurtauti prieš motiną, mane ir mano tris brolius – taip išsiliedamas ant mūsų už patirtą įtampą darbe. Jei gaudavome mokykloje dvejetą, žinojome, kad teks patirti „diržo sukeliamą skausmą“. Jei verkdavai gaudavai dar, nes jo kaip karininko griežta logika buvo tokia, kad jei verki, reikia duoti dar, nes vis tiek verki.
Situacijai pasiekus kritinį tašką, vieną dieną, tėvas užsibarikadavo bute, apsirengė savo karininko rūbais ir berete, paleido dujas ir pagrasino, kad susprogdins visą daugiabutį namą, nes jo susijaukęs protas galvojo, jog sistema nori su juo susidoroti. Buvo iškviesti „ARAS“ pareigūnai ir dujininkai, kurie daugiabutyje turinčiame virš 100 butų, užsuko dujas ir apsaugojo namą nuo katastrofos. Visa tai mes su šeima stebėjome iš gretimos laiptinės, kurioje glaudėmės ir slėpėmės pas kaimynę“, – pasakoja Edvinas.
Po šio įvykio Edvino tėtis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę dvejiems metams. Čia jį lankė šeima, o šešerių metų Edvinas turėjo matyti, kaip atrodo pamišę žmonės.
Vadino „smurfu“, „boba“ ir „sasyska“
Štai tokia nelengva situacija buvo šeimoje, bet nelengva buvo ir mokykloje.
„Jau nuo pirmos klasės mokykloje išsiskyriau iš klasės draugų. Buvau ne tik žemo ūgio, bet ir labai liekno kūno sudėjimo. Dėl to jaučiasi labai nepilnavertiškai ir tas jausmas tik didėjo su kiekvienais metais. Dažnai savo adresu sulakdavau patyčių, kurios stipriai žeisdavo. Prie merginų jausdavau diskomfortą, nes buvau tokio pat sudėjimo kaip jos, arba dar lieknesnis ir dar žemesnis“, – prisimena vaikinas.
Merginos dažnai pašiepdavo ir sakydavo, kad Edvinas nėra vyriškas, o iš vaikinų replikos buvo dar kandesnės: ji vadindavo „mažu smurfu“, „boba“, sakydavo, kad jo batų dydis – kaip pas mergaitę. Ir tai kalbėdavo klasėje prie visų.
„Net kūno kultūros mokytojas dalindavo pašaipias replikas – „koks esi vyras, jei nesugebi padaryti nei vieno prisitraukimo“, „kabi ant skersinio kaip sasyska“. Per kūno kultūros pamoka visada nuo 1 iki 12 klasės stovėdavau per rikiuotę paskutinis eilėje. Tuo metu paskutinėje 12 klasėje mano ūgis buvo 1.65 cm ir svėriau vos 56kg.
Kada tekdavo eiti į mokyklos sporto salę, žavėjausi draugais kurie dirbdavo su štangomis, tačiau kada jie pasiūlydavo man pačiam pabandyti išstumti kažkiek svorio, aš atsisakydavau, tiesiog bijodamas eilinės pašaipų lavinos. Ir kieme būdavo vienas draugas, kuris nuolat kritikavo mane dėl mano ūgio, sakydamas, kad niekada gyvenime nebūsiu aukštesnis nei 1.70cm ir turiu su tuo susitaikyti“, – kalba Edvinas.
„Tu per silpnas“
Edvinas penkerius metus žaisdavo rankinį. Per varžybas į jį dažnai kreivai žiūrėdavo, vaikiną buvo lengva nustumti, todėl treneris dažnai duodavo suprasti, kad jam čia ne vieta. Tad Edvinas pasitraukė iš šio sporto.
„Dienas leisdavau prie kompiuterio žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Kada visa tave supanti aplinka tau nuolat kartoja: „tu per silpnas, tu per lėtas, tu per mažas, tau neišeis užsiauginti nei gramo raumenų, tau nepavyks, tu nieko negalėsi ir panašiai“ – sunku prieš tai atsilaikyti ir napalūžti. Visgi giliai viduje buvo tas vidinis balsas, kuris nuolat sakydavo „tau viskas pavyks, tu sugebėsi“. Visada viduje buvau „kieto“ charakterio ir žinojau, kad kai gyvenimas smūgiuoja, tu tiesiog turi eiti pirmyn, svarbiausia yra nepasiduoti“, – pasakojo vilnietis.
Kabėjo ant skersinio
Galiausiai jis nutarė kažką daryti su savo ūgiu. Internete prisiskaitęs įvairiausiu patarimų, Edvinas nutarė kalbėti ant skersinio.
„Taigi nusprendžiau kabėti ant skersinio, ir pagalvojau nieko neprarasiu – jei ūgis nepadidės, bent nugarai nauda bus, nei tas 10 minučių sėdėti prie kompiuterio. Visą vasarą kiekvieną dieną, eidavau į stadioną ir kabėdavau ant skersinio. Namie prieš eidamas miegoti, išsivalydavau dantis, pasitiesdavau ant durų staktos savo marškinėlius, kad stakta „nepjautų rankų“ ir kabėdavau dar bent 10 minučių su pertraukomis. Tai buvo kaip mano ritualas, toks pats kaip išsivalyti dantis kiekvieną vakarą“, – sako jis.
Tuomet 19-metis Edvinas per vasarą, kuomet nė dienos nepraleisdavo be skersinio, ūgtelėjo septyniais centimetrais iki 172 cm. Vaikinas savo skersinio ritualą tęsė toliau.
Atėjus kitai vasarai, jis suprato, kad jo ūgis tikrai išsitempė:
„Tai buvo vieną saulėtą dieną, kada eidamas gatve, sutikau tą patį seną draugą, kuris man nuolat kartodavo, kad nebūsiu aukštesnis nei 170cm ir turiu su tuo susitaikyti. Mes su juo buvome nesimatę ilgiau nei metus. Jo pirmi žodžiai buvo: „Edvinai čia tu? Kaip tu užauga!“ Nors kai kurie žmonės sakė, kad suaktyvėjo mano pavėluotas augimas, tačiau aš manau, kad prie to tikrai prisidėjo ir kabėjimas“ , – sako jis.
Sporto salės era
Vieną dieną Edvinui užkliuvo už akių sportiškas vaikinas. Žiūrėdams į jį, Edvinas nutarė tą pačią dieną pradėti eiti į sporto sale.
„2009 gruodžio mėnesį, nusipirkau savo pirmąjį salės abonementą ir pradėjau savo sporto kelionę. Pamenu kaip dienomis skaitydavau literatūrą, ir dirbdamas naktinėje pamainoje, skirdavau nedidelę dalį miegui, nes norėjau kuo daugiau sužinoti, todėl skaitydavau ir naktimis, domėjausi mityba, bei visais niuansais kurie susiję su šiuo sportu, ieškojau įvairiausios informacijos ir viską rašydavausi į sąsiuvinį“, – kalbėjo jaunuolis.
2010-ųjų pavasarį Edvino ūgis buvo jau apie 180 cm ūgis, o svėrė jis tik apie 60 kg.
„Ūgis išsitempė iki pakankamai standartinio, dėl to išnyko kompleksas su juo, tačiau figūra buvo vos ne oda ir kaulai, ir tai tapo didžiausiu diskomfortu. Mano svajonė buvo tapti ne dideliu 120 kg sveriančiu vyruku, o tiesiog turėti gražią ir sportišką figūrą, sverti truputi daugiau kilogramų ir turėti normalias vyriškas rankas, o ne tokias, kurios būtų lieknesnės už merginų. Laikiausi savo užsibrėžto grafiko ir ėjau į salę be jokių pasiteisinimų.
Kad ir būdavo -25 laipsniai šalčio kieme ir neturėdavau automobilio, tačiau vis tiek važiuodavau troleibusu ir būdavo taip, kad salėje sportuodavau visiškai vienas, o aplinkui per tokius šalčius nebūdavo nei vieno žmogaus“, – prisimena Edvinas.
Dabar prašo patarimų
Jaunuolis prisimena, kad pirmiausia jis pradėjo sportuoti norėdamas taip stipresniu ir sužavėti merginas. Tačiau vėliau vaikino požiūris pasikeitė:
„Dabar, maždaug po 6 metų reguliaraus sporto, stipraus ryžto, kieto, užgrūdinto, pozityvaus mąstymo, viskas išėjo taip, kad visi tie žmonės, kurie kažkada sakydavo man bjaurius dalykus vidurinėje mokykloje ir visą paauglystę – visi jie vėl atsirado, bet jau kitu tikslu: jie pradėjo kreiptis bei prašyti įvairiausių sporto patarimų, klausti, kaip man pavyko pasiekti tokių rezultatų.
Tos merginos, kurios užgauliojo mane bjauriomis replikomis, dabar parašo žinutę, sakydamos, kad netiki, jog tapau tokiu gražiu vyruku ir yra nustebusios, kad čia tas pats vaikinukas“, – pasakoja Edvinas.
Šiuo metu jaunas vyras studijuoja Lietuvos Edukologiniame Universitete, jam greitai bus išduoda trenerio licencija.
Su Lietuva ir visu pasauliu Edvinas nori pasidalinti žinute, kad viskas yra įmanoma:
„Skausmas – tai laikinas dalykas. Skausmas gali trukti minutę, valandą, dieną ar net metus, bet galiausiai jis pasitrauks ir kažkas geresnio užims jo vietą. Jei pasiduodi, skausmą jausi amžinai – todėl niekada nepasiduokite! Geriausias laimėjimas – tai laimėjimas prieš save patį!“ – sako jis.
