Eglija, neseniai grįžote iš Amsterdamo, ką ten veikėte?
Taip, buvau ten vos kelias dienas, bet dar neatsigaunu. Tikriausiai pastebėjote, koks mano balsas užkimęs, prarėkiau jį, nes dalyvavau šauniame vakarėlyje, šokome iki trečios valandos ryto. Nuvykau į Amsterdamą specialiai pažiūrėti burleskos šou, grožėjausi pasirodymu. Vykstu į tokias vietas, nes domiuosi, mokausi ir man yra aktualu, tai – mano sritis. Dar esu buvusi Las Vegase, ten taip pat stebėjau jų šou. Mano kelionės tikslas buvo nuvažiuoti į burleskos vakarėlį, pamatyti pramogų pasaulio detales.
Kokių įspūdžių ar idėjų parsivežėte iš minėto šou?
Žinote, mane nustebino publika, jie džiaugiasi kiekvienu judesiu, jie be galo tolerantiški. Publikos nariai buvo pasipuošę. Didžioji jos dalis – moterų. Jos vilkėjo burleskos apdarais, vyrai buvo užsidėję cilindrus. Visi tokie pozityvus, būdama ten aš jaučiausi labai gerai, publika reaguoja pozityviai, ploja, šaukia ir žavisi. Ten manęs nepastebi, ten žmonės – be išankstinio nusistatymo, be galo miela bendrauti. Aš nesu skandalistė, nemaniau, kad ta viešumo kaina bus tokia didelė. Užsienyje džiaugiamasi, kad apskritai tu kažką darai, kuri.
O kokios reakcijos sulaukiate Lietuvoje?
Sulaukiau daug kritikos, teko girdėti, kad esu motina ir man nepridera eiti į sceną ir išvis daryti tai, ką aš noriu, ką mėgstu. Be to, kiti tvirtina, kad esu Kauno ledi ir tai, pasak jų, netinkama. Aš nežinau, gal tai iš pavydo. Aš negaliu visiškai kritikuoti tų žmonių, nes turiu labai daug gerbėjų. Galbūt žmonės taip šneka iš nežinojimo, kas ta burleska yra. Tai nėra striptizas, tai yra mano mini spektakliukas. Aš užaugau kitoje visuomenėje, ten įprasta džiaugtis tuo ir normalu būti viskam atviram. Tad, kai būdama moksleivė grįžau į Lietuvą, man buvo šokas, nes čia geriau neišsiskirti iš kitų, neišsišokti. Aš visą gyvenimą norėjau būti artiste, savo tikslą vaidinti įgyvendinu per burleską, bet žmonės mano, kad aš visokiais metodais noriu patekti į spaudą.
Minėjote, kad esate kukli, bet šokti scenoje su vos kūną dengiančiais drabužiais reikia drąsos, kaip nugalėjote scenos baimę?
Aš labai bijojau, kuklinausi. Juolab, esu vyresnė negu kitos, įprasta matyti mano dukters amžiaus merginas apsinuoginusias. Taip pat mano statusas visuomenėje yra „Kauno Ponia“. Man buvo sunku, labai baisu morališkai, niekas nežino, kas būdavo po pasirodymo, man reikėdavo savaitės, kad įtikinčiau save, kad neturiu ko bijoti, gėdintis, juolab burleska visada buvo man įdomi, mano aistra, kurią dabar realizuoju ir tobulinu. Aš neturėjau mokytojų, paprastai burleskai reikia režisieriaus, kuris pastatytų spektaklį, o aš buvau pati sau režisierė. Burleska yra galimybė save išreikšti, gali įvairiai tai daryti. Ir aš tą stengiuosi daryti įdomiai, intriguojančiai, panaudodama savo vaidybos sugebėjimus.
Eglija Vaitkevičė (nuotr. asm. archyvo)
Kaip į tokią veiklą reagavo dukterys?
Na, šiaip vengiu klausti jų patarimų, jos, kaip ir mano šeima, tėvai nori man geriausio ir jei man sunku, jaudinasi kaip ir aš. Jų nuomone, eidama į viešumą su burleska užsikraunu papildomai visko: ir dėmesio, ir piktų kalbų, bet aš jas nuraminau, ne kartą pasisodinau, interneto puslapiuose rodžiau įvairiausius pasaulio burleskos atstovių pasirodymus, supažindinau, kad tai yra spektaklis.
O kaip jaučiatės scenoje dabar?
Dabar viskas yra kitaip: mano tikslas scenoje tapti kažkuo kitu, tą vakarą pasirenku, koks personažas noriu būti. Ar retro moteris, ar kabareto šokėja. Scenoje nebėra tos Eglijos, aš tampu personažu, įsijaučiu ir tas mane veža. Tad man visiškai nesunku dabar į sceną išeiti su minimaliai kūna dengiančiais drabužiais. Klydau, ypač bendraudama ar demonstruodama šokį žiniasklaidos atstovams. Jie padarė didelę įtaką man, dariau klaidų, kurių mielai nebekartočiau.
Apie kokias klaidas kalbate?
Aš dalyvavau visur, nes norėjau kuo geriau pristatyti savo veiklą, reklamuoti, bet išvydusi paparacius susijaudinau, nesušokau, kaip norėjau, neatsipalaidavau ir demonstruodama savo pirmus viešus pasirodymus neįsijaučiau į personažą, scenoje buvau aš, ta Eglija, kuri norėjo kuo greičiau nulipti nuo scenos, galbūt trūko tinkamo pasiruošimo. Lygiai taip pat pastebėjau, kad dalyvaudama visose laidose ar dalindama interviu, žurnalistai iškirpdavo tai, ko jiems reikia. Jie neklausdavo, kodėl aš tą darau, jiems rūpėjo kaip aš tą padarysiu, šiuo atveju, kaip aš sušoksiu tą burleską. Žinoma, žiniasklaida gali būti ir naudinga.
Eglija Vaitkevičė (nuotr. asm. archyvo)
Kokie jos privalumai?
Na, mūsų šalyje nėra sunku išpopuliarėti ir tai nekainuoja didelių pinigų ar apskritai yra nemokama. Jeigu nori pristatyti savo produktą, veiklą ar veidą – atviros durys. Tiesa, turi būti atsargus, nes viena yra kaip tu tą pristatai, kita – kaip jie pateikia tai visuomenei. Kartais pasiskaitau komentarus ir pagalvoju: kam aš tą darau, kam aš einu, gal reiktų tą daryti ne Lietuvoje, bet tada vėl nurimstu: juk burleska yra mano aistra, mano meilė ir man gera taip save realizuoti. Jau nuo studijų laikų mėgstu vaidinti, norėjau būti artiste. Mane taip pat domina darbas televizijoje.
Kokio darbo norėtumete televizijoje?
Man labai patiktų būti laidos vedėja ar vaidinti lietuviškame seriale. Manau, patiktų ir darbas už kadro, nes televizija – tai vieta, kur viskas vyksta greitai: sugalvoji idėją, sukuri ir pateiki žiūrovams. Man patinka tas greitis. Panašiai yra ir su burleska: aš sugalvoju pasirodymą, parepetuoju ir jį pristatau žiūrovams.
Ar turite daug užsakymų?
Taip, jų netrūksta. Iš tiesų planuoju padaryti profesionalią gerą vaizdo medžiagą, kurią patalpinsiu kokiame youtube.com ar šiaip, reikia turėti, nes labai dažnai pamatę mano pasirodymą žmonės susigriebia ir sako: nu va, Eglija, nežinojome, kad jūsų pasirodymai tokie, nebuvome matę, būtume anksčiau pakvietę jus. Stengiuosi neatsisakyti visų pasiūlymų, nes noriu reklamuoti savo veiklą, žinoma, ta vadyba ir reikalais turėtų užsiimti žmogus, kuris tą išmano gerai, kalbu apie vadybininką. Žinoma, užsakovams visada pasakau savo sąlygas.
Kokios turi būti sąlygos, kad pademonstruotumėte pasirodymą?
Svarbu, kad mokėtų pinigus, garantuotų saugumą bei gerą apšvietimą, aparatūrą. Labai svarbu ir vieta, reikia mini scenos, nes burleskos negali šokti bet kur. Iš tiesų sulaukių pasiūlymų šokti privačiuose renginiuose, pavyzdžiui, dalyvavau garbingame jubiliejuje, kur moterims labai patiko mano pasirodymas. Pastebiu, kad tai labiau žavi ne vyrus, o moteris. Natūralu, nes vyrams reikia visko, kitaip tariant, kad išsirengčiau visiškai, – striptizo.
Kiek kainuoja Jūsų pasirodymas?
Galiu pasakyti, kad atsižvelgiu į kitų galimybes, stengiuosi eiti ten, kur mane kviečia, kad kuo daugiau mane žmonių pamatytų. Šoku už simbolinius pinigus, nuo 500 litų, bet kaina keliu, kita kartą patys užsakovai pasiūlo aukštą kainą.
Eglija, ar iš gaunamų pajamų išgyvenate?
Ne, aš, kaip ir visi, jaučiu krizę, nebesišvaistau pinigais kaip anksčiau, kada kaip ir daugelio žmonių buvo užriesta nosytė, svarbūs firminiai drabužiais, etiketės. Dabar gyvenu ramiau, tiesą sakant neturiu didelių išlaidų. Išlaikyti dukteris padeda jų tėvas, taip pat į burleskos apdarus ir kitus reikalus investuoju tai, ką uždirbu. Be to, turiu santaupų.
Ar reikėjo daug investuoti į burleską?
Taip, iš tiesų nemažai. Kiekvienam pasirodymui turi specialiai skirtą aprangą, dėžutę aksesuarų. Namuose turiu siuvimo mašiną, tad nusipirktus apatinius, kostiumus pati padailinu, prisiuvu swarosvki akmenukais ar smaragdais. Kaip žinia, burleska neįsivaizduojama be plunksnų, vėduoklių. Aš turiu viską: dar sakyčiau mano daug prabangesni drabužiai negu tie, kuriuos išvydau Amsterdamo šokėjų. Taip pat aviu louboutinais, kurie yra labai brangūs, aš gerbiu sceną ir publiką, negaliu išeiti su bet kokiais. Aš tam išleidžiu visus savo pinigus.
Koks Jūsų asmeninis gyvenimas, neseniai išsiskyrėte su vaikinu, kuris taip pat rūpinosi Jūsų vadybos reikalais, sunku buvo suderinti darbą ir meilę?
Būtent Laimas Fergizas mane įkvėpė išdrįsti šokti burleską.Tik artimo žmogaus palaikymas leido judėti pirmyn, nebijoti, būti kūrybiškai, ypač kol Lietuvos visuomenėje burleska vis dar vertinama kontraversiškai. Jis pasufleravo mano sceninį vardą Eglija Fergie. Lygiai prieš metus romantiškai leisdami laiką mudu ir įkūrėme Burleskos akademiją. Laimas skatina mane tobulėti, keliaujant lankytis geriausiuose Europos ir JAV burleskos šou. Mūsų artimiausiuose planuose pasirodymai užsienio scenose.
Manau, mano darbas kupinas romantikos. Būdavo, kad vakare kyla kokia idėja dėl aprangos detalių, atsikeliu ryte, matuojuosi kostiumėlius, kažką prisiuvu. Koks vyras nesidžiaugtų rytinę kavą gerdamas regėdamas savo moterį, vilkiančią seksualiais burleskos apdarais? Mūsų gyvenime romantikos netrūksta ir dabar.
