- Kaip patekote į projektą „K11: komisarai tiria”?
- Paskambino, paklausė, atsakiau, kad šiuo metu neturiu laiko apie tai galvoti. Tuomet tik pasakė, kad vėliau paskambins. Paskambino vėliau, pakalbėjome. Tada dar pagalvojau ir sutikau. Paskui pakvietė sekmadienį atvykti, ištaikiau progą ir su šeima nuvažiavome. Po pokalbio biure pranešė, jog tinku šiam projektui. Tuo ir pasibaigė. Tiksliai nežinau, kodėl būtent man skambino.
- Minėjote, jog daug galvojote prieš apsispręsdamas. Kas visgi paskatino sutikti dalyvauti LNK projekte?
- Iš tikrųjų daug dalykų. Matyt, jau anksčiau buvau kažkada apie tai galvojęs. Juk niekas nevyksta be reikalo. Antra, tai viena iš tų retų progų tokiu būdu visuomenei parodyti, kad mes esame paprasti žmonės, kurie tiki savo darbu. Patiko dar ir tai, kad serialas skirtas plačiajai auditorijai. Tai reiškia, kad apribotas smurto, šiurpių vaizdų, keiksmažodžių ir kitų dalykų rodymas. Net vengiame rodyti mažiau žinomas tyrimo detales, kurios mokytų jaunimą daryti nusikaltimus. Man tai galimybė per žiniasklaidos priemones pasiekti visuomenę. Savo mąstymu, savo požiūriu pasidalyti su žmonėmis ir gauti informacijos iš jų.
Filmas turi scenarijų, ten ne tik žodžiai cenzūruojami, bet ir mimika, ir kur tu stovėsi ir net kaip tu stovėsi. Aš negaliu pasakyti tiesiogiai, ką jaučiu, ką manau. Filmuodamasis kriminalinių nusikaltimų seriale, kuriame tiriame smurtą ir jo apraiškas, dar labiau jaučiu, kad esu prieš smurtą, prieš tai, kas vyksta gatvėse. Užjaučiu kolegas, save, nukentėjusias šeimas ir nusikaltėlius ar įtariamuosius, nes, jeigu įvyko smurtas, tai kažkam buvo suteiktas skausmas. Nelaimė ne tik nukentėjusiajam, bet ir tam, kuris smurtavo, nes jis padarė klaidą, kurios jau nebeištaisys.
- Kokie per daugelį metų policijos tarnyboje išugdyti įgūdžiai pravertė filmuojantis?
- Labiausiai tai, kad man nesunku bendrauti su įvairaus amžiaus ar socialinės padėties žmonėmis. Dirbant teko bendrauti ir su konfliktiškais, ir su ramiais žmonėmis, aukštas pareigas einančiais asmenimis bei su paprastais kaimo žmonėmis. Vesdavau įvairius sporto ir kitus renginius, bendraudavau su vaikais ir suaugusiaisiais. Tačiau filmuojuosi pirmąkart - tai nauja man patirtis.
- Tai, ką išvysime LNK eteryje, suvaidinta. Įprastame policijos pareigūno darbe taip pat tiek daug įtampos ir veiksmo?
- Nebus sprogimų, nebus labai aštraus siužeto ar begalinio nusikaltėlių vaikymosi gatvėse. Net nežinau, kaip iš tiesų atrodys serialas, - sunku pasakyti. Mano kolegos „aktoriai” įkūnija jaunatviškus, optimistiškus, veržlius ir ryžtingus pareigūnus. Aš vaidinu ramų, pagyvenusį, altruistišką, gal donkichotiškumu kiek pasižymintį pareigūną, iš kurio kolegos (ir pats) draugiškai mėgsta pasišaipyti, bet juk aš kupinas patirties ir jiems atleidžiu (šypsosi). O iš tiesų mes vienas kitą papildome ir veikiame kaip darnus kolektyvas, pasirengęs tirti įvairius nusikaltimus. Nesinori visko išduoti. Žiūrovas pats turi nuspręsti, ką jis jaučia žiūrėdamas šį serialą. Jeigu įtampą, kuri ir pasibaigus serijai neleidžia ilgai užmigti, tai geriau nežiūrėti. Filmas turi sukelti tik geras emocijas. Žiūrovas privalo gauti peno padaryti išvadas ir pajusti energinį polėkį.
- Ar, Jūsų nuomone, „K11: komisarai tiria” yra labiau pamokomojo pobūdžio ir turėtų skatinti žmones susimąstyti?
- Žinoma. Net ir Policijos departamento tokia pozicija buvo. Šio projekto idėja pateikta vokiečių. Tyrimo eigoje ieškoma nusikaltimo motyvo: įtariamasis turi motyvą ar ne? Iš tikrųjų mums dažnai atrodo, kad kitas supyko dėl niekų - sunervino kažkas, pasitaikė agresyvus išpuolis. Tačiau visada yra dar kažkas nematomas, kas priverčia žmogų nuspręsti: „Na, dabar jau supyksiu, dabar tau šakės.” Vadinasi, žmogus, save pateisindamas, apsisprendė būti piktas ir priėmė lemiamą sprendimą. Šiame projekte tai labai akcentuojama. Kolegos, apklausdami nusikaltimais įtariamus asmenis, taiko įvairius psichologinio spaudimo metodus.
Aš bandau lįsti į žmogaus vidų, beldžiuosi į jo sąžinę. Apklausų metu mėginame nustatyti, kada žmoguje išmušė lūžio - apsisprendimo padaryti ką nors neteisėta - momentas. Kai tai pavyksta, įvyksta sprogimas - žmogus pradeda pasakoti. Tas prisipažinimas yra tarsi jo išpažintis. Deja, labai dažnai tokie žmonės ir toliau bando pateisinti savo veiksmus. Net yra susimąstyti verčiantis pasakymas: „Siekdamas įgyvendinti teisingumą, pasidarė žiaurus.”
- Kaip į Jūsų filmavimąsi LNK projekte reagavo šeima, kolegos?
- Žmona, brolis ir sesuo nedvejodami palaikė. Galbūt tai ir padėjo apsispręsti. O dukra optimistiškai pažvelgė į visa tai, nors ir nemėgsta žiūrėti televizijos, dabar, sakė, žiūrės. Sūnus, pamatęs anonsus, nuolat mėgdžioja mano kolegas, ypač Joną: „...mane užkniso tavo melavimas.” Na, o giminės žvelgia su humoru. Klausia: kaip žvaigždė gyvena? Aš iškart gesinu: anoks čia pasaulio stebuklas - tai darbas, kaip ir kiekvieno žmogaus, tik jo produktas skirtas viešai auditorijai. Artimiausi kolegos ir nustebo, ir kartu palaikė.
Kiti sureagavo priešingai: nejau nėra geresnių komisarų? Taip, tikrai yra geresnių už mane. Bet jie nelinkę eiti į viešumą, nelinkę diskutuoti. O aš irgi turiu savo buvusių „klientų” auditoriją. Tiek metų teko dirbti tyrėju, tad tie, kurie pamatys mane ekrane, ko gero, jausis taip, kaip tada, kai teko su manimi susidurti akis į akį, - aš nepasikeičiau. Nepasikeitė nei mano metodai, nei požiūris į gyvenimą ar bendravimas. Daugelis net ir šiandien gatvėje prieina, pasisveikina ir su pasididžiavimu prisipažįsta, kad pakeitė gyvenimą, sukūrė šeimą, turi darbą... Ar gali kas jaudinti labiau už tokį žmogaus atvirtimą? Vis nepamirštu savo, dar jauno, nepatyrusio tyrėjo, bemiegių naktų prie dokumentų, padarytų klaidų. Mums, neseniai iškeptiems, ir amžiumi, ir patirtimi jauniems tyrėjams, jau buvo skiriamos tokios bylos, kurias narpliodami ir užkietėję kriminalistai turėtų ką veikti. Konsultuodavausi ne tik su viršininkais, kolegomis, bet ir su advokatu dirbančiu broliu, seserimi, kuri tik praėjusiais metais iš Vidaus reikalų ministerijos išėjo į pensiją, mokytojais, dirbančiais Kaune (ten baigiau kvotėjų kursus). Aš vis dar analizuoju tas klaidas ir sau priekaištauju.
Bet laiko neatsuksi atgal. Pamažu tą duoklę atiduodu kitais keliais ir būdais. Mes, policininkai, esame tos pačios visuomenės dalis. Vienas kitą palaikydami ir suprasdami savo miestus galime padaryti ir tvarkingesnius, ir saugesnius. Tiesiog dirbkime bendrai ir jauskimės savo namų šeimininkais, mylėkime savo žemę.
- Kaip ilgai trunka filmavimai?
- Nustebsite, kai pasakysiu - kiaurą dieną iki vėlumos, netgi naktimis. Keista: kartu ir pavargsti, ir nepavargsti. Ta rutina taip įtraukia, kad nebejauti laiko tėkmės. Būdavo blogiau, jei kurią dieną turėdavau mažiau vaidmenų ir reikėdavo stebėti, kaip vaidina kolegos, laukti savo eilės. Tada jau pradėdavau mąstyti, gal apskritai manęs čia nereikia (juokiasi).
- Dažnai tenka kartoti dublius?
- Dažnai. Tam yra kelios priežastys: filmuojama keliomis kameromis ir skirtingu tempu. Jeigu tema yra siužetas, tai pirmiausia ir filmuojamas siužetas, paskui jau žiūri aktorių pozicijas. Jei kažkas pasipainiojo kadre ar buvo neaiškiai ištartas tekstas, filmavimas iš karto stabdomas ir tenka dublį kartoti iš naujo. Todėl jų nufilmuojama nemažai, jei pavyksta iš kokių dviejų ar trijų kartų nufilmuoti, tai valio. Bet paprastai tenka filmuoti apie penkis-šešis kartus ir nuo skirtingų siužeto vietų.
- Patirtis, kurios pasisėmėte vaidindamas LNK projekte, patiko?
- Kai manęs ko klausia, mėgstu atsakyti per aplink. Kolegos kartais dėl to pyksta. Ir dabar atsakysiu ne iškart. Aš tikiu, kad kiekvienas turime savo likimą - arklį, o gal žirgą (šypsosi), kuriuo keliaujame visą gyvenimą. Ši transporto priemonė paklusni mūsų valiai - mes esame vadeliotojai. Todėl ne tik sau, bet ir savo klausytojui sakau - ugdykime valią. Mūsų gyvenimas - tai mūsų mąstymo produktas. Pats žmogus turi teisę pasirinkti. Įsivaizduokime, kad atėjome į vakaronę. Prieš tave - valgiais nukrautas stalas, o jeigu tu išėjai nepavalgęs ir tau kažkas nepatiko, tai jau tavo problema. Vadinasi, buvai nepastabus, neaktyvus, laukei, kol kas tave linksmins. Norėdamas žmogus ras jam tinkamų patiekalų. Taip ir į gyvenimą aš žiūriu: jei pasitaiko proga gauti patirties, aš pasistengsiu tuo pasinaudoti. Geriau nepavydėti, naudotis įgyta patirtimi, būti kolegomis. Kartu daugiau pasieksime, nei vienas kitą peikdami.
- Kaip televizija pakeitė kasdienybę?
- Esu inertiškas, introvertas, o kai viskas vyksta čia ir dabar ir reikia priimti sprendimą, tai ugdo naujas savybes: operatyvumą, judrumą, - šito man ir trūko. Aš lėtas ir mėgstantis pamąstyti, nors ir labai keista, esu kovinio parengimo specialistas, bet tokios jau mano charakterio savybės. Tad šiuo klausimu projektas labai padeda. Filmavimasis taip pat lavina atmintį: turi išmokti ne tik tekstą, bet ir kaip perteikti nuotaiką, kur ir kada atsistoti, kartojimo metu prisiminti, kur stovėjai. Jei nusišypsojai natūraliai, taip jau įvyko, ten reikėjo ašarą nubraukt, o tau tai vėlgi pavyko natūraliai, tai paskui trečią ar ketvirtą kartą kartodamas turi tiksliai prisiminti, kurią akį primerkei ar kokia trajektorija ašara nuriedėjo (šypsosi).
Tai sudėtinga. Kita vertus, po serialo mane daugiau žmonių pažins gatvėje. Ir pažins tokį, koks personažas aš esu. Tas gali slėgti, žinau. Bet jeigu nė vienas neturėsime užantyje akmens, tai juk, priešingai, galime pasisveikinti, kaip mokė senoliai, ir turėdami laiko susipažinti, pasikalbėti.
- Kuo „K11: komisarai tiria” turėtų būti patrauklus žiūrovams?
- Patys dar nematėme nė vienos serijos. Režisierius ramina, nes mums neramu, ypač man, tokiuose projektuose anksčiau nesu dalyvavęs ir neįsivaizduoju, kaip atrodau. Filme muštynių nedaug ir sulaikymo scenos tokios lengvos, be įtemptų gaudynių. Veiksmas gana greitai vystomas ir scenarijaus, ir turinio prasme. Jeigu įvyko nusikaltimas, apžiūrima vieta, paskui jau tiesiog reikia sėdėti prie ekrano ir žiūrėti, kaip rutuliojasi tyrimas. Įtariamųjų tiriant bylą atsiranda keli, mes tikriname versijas, ir, jeigu tu atsitraukei nuo ekrano ir tuo metu nuėjai susitepti sumuštinio, sugrįžęs sunkiai suprasi, kas vyksta. Tai nėra tas serialas, kurį gali žiūrėti kas penktą seriją ir vis tiek suprasti, kas dedasi siužeto prasme. „K11: komisarai tiria” privalai žiūrėti, nes serija nėra ilga, veiksmas rutuliojasi greitai ir baigiasi atomazga, nusikaltimo atskleidimu.
- Tikriausiai nelengva priprasti prie grimo ar daugybės kamerų. Prie ko įprasti sunkiausia?
- Priešingai - prie viso šito priprasti buvo lengva. Aš visiškai apie tai negalvoju, nesudėtinga nežiūrėti į vieną ar kitą kamerą. Grimas yra grimas - man jo beveik nereikia. Galbūt sunkiausia buvo priprasti ir suprasti, kaip viskas vyksta filmavimo aikštelėje. Kiekvienas žmogus - tiek operatorius, tiek įgarsintojas, daro savo darbą, esame vienas nuo kito priklausomi. Jeigu aš teksto ar ko kito neišmokau, tai stabdau ir visų kitų, dirbančių aikštelėje, darbą. Įtampa jaučiama slogios nuotaikos pavidalu. Taip pat reikia suprasti, kas vyksta.
Atrodytų, kas čia yra patraukti kokią kėdę, o ten viskas sustatyta taip, kaip turi būti, už tą sceną atsakingas žmogus, tad vėlgi į jo darbą kišiesi. Kitaip sakant, yra žmonių grupė, ir tu pamažu perpranti, kas ir ką dirba. Arba tampi vienu iš komandos narių, arba eik iš kur atėjęs. Turi pažinti žmones, išmokti prisitaikyti ir, suprantama, išlikti savimi. Komanda, su kuria man tenka dirbti, tikrai profesionali; iš to, kiek projektui skirta lėšų, kiek leidžia sąlygos, padaro maksimumą. Džiaugiuosi būdamas vienu iš tos komandos narių.
- Jus dažnai apibūdina kaip ramaus būdo žmogų. Ar toks pat ramus ir Edmanto Svirinavičiaus kuriamas personažas?
- Kai kuriais atvejais tas ramumas baigiasi. Ir tada, jeigu pagal siužetą yra nedaug laiko, imamasi aštresnių veiksmų prieš įtariamuosius. Nors jie gali būti ir ne įtariamieji. Tarkime, yra versija ar akivaizdžiai matyti, kad žmogus meluoja, tada, žinoma, išsprūsta ir aštresnis žodis. Bet pagal siužetą to ir reikia. O aš esu iš tų žmonių policijoje, kurie ramiai, neskubėdami gali tirti bylą. Užtat labai džiaugiuosi, kad tokių nedaug, nes tuomet visi užsikrautų darbais. Iš tikrųjų reikia ir tokių, ir tokių. Kaip ir tų, kurie greitai priima sprendimus, greitai dirba. Jūs juk žiūrėdami „Farų” laidas matote, kaip susireikšminę išsidarinėja pažeidėjai.
Patys suprantate, kad kuo sparčiau bus vykdomi pareigūno nurodymai, tuo greičiau viskas bus išspręsta, kiti nelaimės ištikti žmonės sulauks operatyvesnės mūsų pareigūnų pagalbos. Komandoje, su kuria tenka dirbti, yra žmonių, dirbusių Amerikoje, Norvegijoje ir net Australijoje. Mes dažnai pakalbame apie tai, koks požiūris į policiją tose šalyse. Policijai užsienyje jaučiama didelė pagarba, ten yra suvokimas, kad kiekvienas žodis svarbus, jeigu padarytas pažeidimas, pareigūnas turi teisę pažeidėją nubausti pagal visus punktus.
- Kokių netikėtumų pasitaiko filmavimo aikštelėje?
- Buvo daugybė kartų, kai ne tik norėjau, bet ir reikėjo traukti pažymėjimą, nes filmavimai vyksta viešose vietose, pasitaiko ir pažeidimų. Tai daugiausia atsitiktinumai: tu filmuojiesi būtent toje vietoje ir tuo metu. Filmavimo nutraukti negalima, tad tenka skambinti artimiausio policijos komisariato budėtojui. Vienu tokiu atveju bandėme tramdyti kelių erelį, kuris savo mašinos padangomis draskė vieno prekybos centro automobilių aikštelės dangą. Kitąsyk filmuojant sulaikymo sceną traumą patyrė ir į ligoninę buvo nuvežtas vienas iš mūsų aktorių Šarūnas Datenis, kuris vaidina kriminalistą Paulių Bražą. Bet jaunuolis sportiškas, savaitę pasigydęs vėl įsitraukė į tolesnį filmo kūrimą.
Kalbėjosi Silvija RAGINAITĖ
