Turbūt nebūčiau drįsusi Eglės dar kartą kamantinėti apie skyrybas, nes vos prieš du mėnesius populiarios grupės „B'Avaria“ nario Juozo Liesio ir jo žmonos, televizijos laidos „Mamyčių klubas“ vedėjos Eglės Skrolytės keliai galutinai išsiskyrė. Jeigu ne ta intonacija moters balse, jei ne šypsena veide, jei ne užsispyrimas džiaugtis gyvenimu... Sakoma, kad skyrybų skausmas prilygsta artimo žmogaus mirčiai, tačiau Eglė šį gedulą neša iškelta galva, todėl nejučia pagalvojau...
Elvyra Žvirblienė
Egle, atrodo, kad gyvenimas jus vis išbando. Kaip posakyje: „Ką Dievas myli, tą baudžia...“ Tai skyrybos, tai kojos piršto trauma, dėl kurios teko palikti šokių projektą. Kaip priėmėte gydytojų verdiktą, draudžiantį toliau šokti?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad visiškai ramiai. Esu iš tų žmonių, kurie kažką pradėję, nori užbaigti. Maža to, visada noriu viską daryti labai gerai. Dėl to perfekcionizmo ir nukentėjau, nes negydžiau traumos, kai ją reikėjo gydyti, o šokau. Šitaip prisiviriau košės – koja sutino, skausmas vis aštrėjo. Nebebuvo kur dėtis, teko šį kartą paklausyti gydytojų... Aišku, džiaugsmo jokio, kad viskas taip susiklostė, bet gyvenimas dėl to nesibaigė. O ir šokiai – buvo maža mano gyvenimo ir veiklos dalis.
Eglė Skrolytė-Liesienė (nuotr. TV3)
Ar visada buvote tokia perfekcionistė kaip šiuo atveju?
Buvau ir esu. Manau, kad tai iš šeimos. Tėvai mane gana griežtai auklėjo, nemažai reikalavo, taip pat išmokė reikalauti iš savęs. Manau, kad toks bruožas man tik į naudą. Šiandien bet kokioje veikloje stengiuosi išspausti viską – jei atlieku darbą, darau jį suplanavusi, nes tiesiog neturiu galimybių daryti kitaip. Neturiu laiko šiaip sau bimbinėti. Jei leidžiu laiką su vaikais, stengiuosi, kad jį praleistume naudingai, o jei jau einu į kiną – renkuosi gerą filmą. Man patinka kokybė. Ir man ne tas pats, kokie žmonės šalia manęs. Užtai tuos žmones vertinu ir branginu.
O dėl ko ėjote į šį projektą? Gal tai buvo iššūkis sau?
Jokio iššūkio. Tiesiog gyvenimo paįvairinimas. Juk kad ir kokį įdomų gyvenimą gyventum, kiek užimta būtum, lėktum, skubėtum, vis tiek tai – tam tikra rutina. Jeigu atsiranda proga į tą rutiną kažką įdomaus įterpti, kodėl neįterpus?
Eglė Skrolytė-Liesienė (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Klausausi dabar jūsų ir galvoju: o kaip viską reikėjo suspėti? Darbas, du maži vaikai, šokiai... Galbūt turite kas padeda, pažiūri vaikus?
Pati sau padedu. Darbas televizijoje toks, kad galiu jį atlikti ir namuose, taigi taip pat rūpinuosi vaikais. Kas daugiau gali jais rūpintis, jei ne mama, tėvas? Juozas irgi rūpinasi. Tai mūsų abiejų vaikai, todėl juos auginame abu. Visada galvojau, kad vaikai tam, kad tėvai juos augintų, o ne numestų seneliams, auklėms ar dar kažkam... Aišku, jei yra koks nors svarbus reikalas, yra kam padėti. Yra ateinanti auklė, mano sesė, mudviejų su Juozu tėvai, bet tai tik tada, kai tikrai negalime patys.
Tėčio rūpinimasis vaikais po skyrybų nesumažėjo?
Šito klausimo gal reikėtų paklausti tėčio. Aš galiu atsakyti tiek – vaikus auginame kartu. Taip susitarėme iš pradžių, taip ir yra. Džiaugiuosi, kad vaikai mums nebuvo ir nėra manipuliacijos objektas.
Eglė Skrolytė-Liesienė (nuotr. TV3)
Ar tai reiškia, kad ir jūs su Juozu išlikote draugai?
Tiesiog auginame vaikus ir gražiai bendraujame, nors santykiai ir pasikeitė.
Ar tikite, kad po skyrybų žmonės gali išlikti draugai?
Nežinau. Praėjo dar labai nedaug laiko, kad atsakyčiau už visą būsimą gyvenimą, negaliu.
Tėtis ir mama rūpinasi, bet jie nebe kartu. Kaip tai priima vaikai?
Sunku įlįsti į jų galvas ir pasakyti, ką galvoja, kaip priima. Galiu tik nuspėti iš jų bendravimo, iš to, kaip jie žaidžia, ką kuria. Kai juos stebiu, rodos, kad mums pavyko į visą tą reikalą vaikus įtraukti minimaliai. Jiems neaiškinome, kas yra skyrybos, dėl ko jos įvyko ir apskritai nesakėme, kad jos įvyko, tiesiog tėvelis ateina tokiu ir tokiu laiku, kitu metu jie su mama. Šventės, gimtadieniai – viskas kaip buvę, kartu... Kol kas naujos aplinkybės jų per daug nestebina, manau, kad jie dar per maži. Tikiu, kad ateityje vaikai dar paklaus, ir ne kartą. O atsakymų reikės surasti daug. Tai – neišvengiama.
Eglė Skrolytė-Liesienė (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Meilei prieš keletą dienų suėjo ketveri, o Rojui Juozui tuojau sukaks dveji. Du pypliai, apie kuriuos tik sukis...
Vietoje nenustovėsi. Kiekviena diena vis kitokia, nauja, su savais įvykiais. O ir vaikai keičiasi kasdien. Galiu pasidžiaugti, kad turiu daug smagių rūpesčių...
Visuomenėje žinomos poros skyrybas neišvengiamai lydi kalbos, spėlionės. Jūs su Juozu ištroškusiems sensacijų palikote mįslę – skyrybų priežasties neįvardijote. Trečio asmens lyg ir nebuvo, toliau gražiai bendraujate, net paparacai jus užfiksavo gana meiliai bendraujančius.
Priežastis buvo. Tik ar būna viena skyrybų priežastis? Taip, nebuvo trečiojo asmens, bet buvo daug dalykų, kurios ne taip paprasta išskirti ir įvardyti: „Skiriamės dėl to ar ano.“ Susidėjo viskas...
Kartais žmonės tokius dalykus apibūdina žodžiu „krizė“...
Gal... gal tai buvo krizė. Neturiu atsakymo, bet toje situacijoje skyrybos buvo vienintelis sprendimas. Ar jis skubotas? Man atrodo, kad lengva spręsti kitiems, nes jie geriau žino už du žmones. Todėl ir komentarų buvo labai daug.
Eglė Skrolytė-Liesienė (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Dar Levas Tolstojus sakė: „Visos laimingos santuokos panašios – kiekviena savaip nelaiminga.“ Tiesa?
Būtent, todėl man juokinga, kai žmonės sako: „trejų metų krizė“, „septynerių“... Gal jiems taip lengviau paaiškinti savo poelgius kaip visuomenės normą – juoda arba balta, o paskui padėti į lentynėlę, kad jaustųsi saugesni. Mūsų situacijoje „krizė“ buvo nieko nesakantis žodis. Apskritai, neturiu poreikio prisiklijuoti prie ko nors ir užsidėti tą pačią etiketę. Dabar manęs klausia, kaip reaguoju, kai žmonės į mane žiūri kaip į išsiskyrusią moterį. Aš atsakau: „Niekaip nereaguoju, nes neperskaitau to iš žmonių žvilgsnių ar elgesio su manimi.“ Gal klystu, gal ir žiūri kažkaip ypatingai į tas išsiskyrusias moteris, bet sau tokios etiketės neprisiklijuoju. Taip, tai mano biografinis faktas, bet savęs pagal jį nevertinu, kaip ir kitų niekada pagal vieną kokį nors faktą nevertinau. Lygiai taip pat nevertinu savęs vien kaip mamos. Kai susitikęs mane žmogus sako: „Labas, mamyte“, beveik įsižeidžiu, nes nesu tik mama. Esu Eglė, nes tokį vardą man davė.
Paprastai žmonės po skyrybų dar ilgai analizuoja buvusius santykius, poelgius...
Savianalizė vyksta visą laiką. Ir ką reikia daryti, ir ko nereikia. Ne, smulkmenų neanalizuoju. Neprisimenu ir net nesistengiu prisiminti, ką pasakiau, ką jis pasakė, o kas buvo po to... Net jeigu dabar reikėtų pasakyti, ko nebedaryčiau arba ką daryčiau kitaip mudviejų santykiuose, nežinau, ką pasakyčiau. Man rodos, kad tokiais atvejais reikia žiūrėti kažkaip plačiau, juolab kad priežastis – abu. Man reikia apie save, jam apie save pagalvoti. Pamoka ateičiai.
Eglė Skrolytė-Liesienė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
O dabar prasideda kitas gyvenimo etapas... Kaip jį priimate?
Žinau viena – mano gyvenimas nesustojo. Šeima buvo pats svarbiausias gyvenimo projektas, jis mudviem su Juozu nepavyko. Na taip, man buvo labai skaudu, galbūt ir dabar dar skaudu, bet dėl to nenumirsiu, tikrai išgyvensiu, nes suprantu, kad dviejų žmonių santykiai – dar ne visas gyvenimas, yra ir kitų svarbių dalykų. Man tai – draugai, darbas, pomėgiai, vaikai. Esu mama, draugė, dukra, sesuo. Galiu skaityti ir kažkuo domėtis. Visi šitie dalykai man liko. O aš iš tų žmonių, kurie stengiasi džiaugtis, o ne stenėti. Tokia buvau visada. Jeigu taip – stiklinė tuščia ar pilna? Žinoma, kad pilna...
Egle, kažkas čia nedera: trapus moteriškumas, didžiulės nustebusios vaiko akys ir tokia stiprybė... Visada tokia buvote?
Kartais pati apie tai pagalvoju. O ar turiu kitokią galimybę? Galimybę būti silpna, depresuoti, kaip dabar madinga, paverkti, pagedėti. Gal būtų visai neblogai – šiaip sau imti ir paliūdėti. Tačiau šalia du žmogiukai, kurie nuo manęs visiškai priklausomi. Kaip tada su jais? Manau, kad visi galime savyje atrasti stiprybės, jei jos prireikia, tik renkamės kam kas patogiau. Taip, galėčiau verkti, kad esu vieniša mama, bet galiu džiaugtis, kad esu mama. Visada stvėriausi už to, kas man padeda, o ne kas stumia žemyn, ir stengiausi savęs negailėti. Beje, ir kitų verkšlenančių nepagailiu ir neužjaučiu. Manau, kad gailėti savęs – gana didelė prabanga, nes tokiems dalykams reikia turėti daug laiko...
Eglė Skrolytė-Liesienė ir Marius Gaižauskas (nuotr. TV3)
Kai spaudoje perskaičiau jūsų pasakytą sakinį: „Man nereikia vyro šalia, kad pasijusčiau moterimi“, prisipažinsiu, kad pirma mintis buvo: „Eglei turbūt iki kaulo įgriso klausimai apie būsimus ir esamus ar nesamus vyrus...“ Ar taip supratau?
Iš tiesų manęs labai daug kas klausė, ar jau yra kažkas šalia, kokį vyrą įsivaizduoju šalia, koks turėtų būti ir panašiai... Šitokiu savo pasakymu visiškai nenorėjau parodyti nusiteikimo prieš ar už vyrus. Tiesiog pasakiau tai, ką galvoju. Kas žino, galbūt antrosios pusės savo gyvenime nebesutiksiu... Bet tai anaiptol nereiškia, kad dėl to būsiu labai laiminga ar labai nelaiminga. Tiesiog bus, kaip bus. Nesu iš tų moterų, kurioms svarbiausia prisišlieti prie bet kokio vyro. Kaip jau sakiau, esu perfekcionistė ir vertinu kokybę. Visada žinojau, ko noriu, ir jei tokio žmogaus nesutiksiu, tai anaiptol nereiškia, kad dėl to jausiuosi menkesnė, nevisavertė ar panašiai... Apie žmones nesprendžiu pagal jų statusą (vienišas, susituokęs) ir nenoriu, kad mane pagal tai vertintų.
Ar vis dar tikite, kad galima mylėti ir nugyventi visą gyvenimą su tuo pačiu žmogumi?
Tikiu.
Norėjau jums kažko palinkėti, bet dabar nė nebežinau ko. Esate sveika ir stipri, jauna, graži... O ko pati sau palinkėtumėte?
Nežinau, labai daug ką turiu. Net norėjau pasakyti, kad nieko nelaukiu, viską, ko noriu, galiu turėti pati. Vis dėlto turbūt laukiu... Nebūna taip, kad nelauki, visi laukiame, tikimės...
Tiesa, žinau, ko man tikrai trūksta. Laiko. Štai, kad paroje būtų daugiau nei 24 valandos, tikrai neprieštaraučiau (juokiasi).
