Neapsivertė net liežuvis ko nors panašaus paklausti Eglės. Ši graži moteris kupina energijos, ugnies, gyvenimo džiaugsmo ir meilės... O jei dar išvardytume visus jos darbus... Pradedant pedagoginiu Vilniaus kolegijoje ir Vytauto Juozapaičio edukaciniame kultūros ir meno centre, baigiant vadovavimu moterų ansambliui „Eglė“ ir televizija... Kur ten beužgoši...
Elvyra Žvirblienė
Egle, jūsų su vyru maestro V. Juozapaičiu pora vadinama tobula. Žiūri į jus – abipusė pagarba, meilė ir šiluma spinduliuote spinduliuoja.
Visada nejaukiai pasijuntu, kai kas nors mūsų šeimą vadina tobula. Neapibrėžta ta sąvoka. Rizikinga vartoti ją kalbant apie šeimą, juo labiau menininkų. Žinoma, mes mokame linksmintis, dirbti, liūdėti, pyktis ir džiaugtis. Kai supranti, kad gyvenimas trumpas, ir pamatai, jog laikas kuo toliau, tuo greičiau pradeda bėgti, vertini kiekvieną minutę.
Eglė Juozapaitienė (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Kokia ta stebuklinga Eglės ir Vytauto Juozapaičių darnios poros formulė?
Manau,kad nėra jokios formulės. Eglė ir Vytautas stengiasi gyventi pagal seną patikrintą taisyklę: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.
Stebuklingu receptu turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad šeimoje labai svarbu abipusis dvasinis ryšys, pasitikėjimas vienas kitu, aistra, begalinė kantrybė, o svarbiausia – pagarba vienas kitam.
Svajojote tapti operos soliste, studijavote, vėliau svajonės atsisakėte. Niekada dėl to nesigailėjote? Kai matote sutuoktinį scenoje, ar nesuvirpa širdis, kad jūs – tarp žiūrovų, o ne šalia?
Netapau operos soliste, nes buvau per silpna šiai profesijai. Gal kam ir keista, bet niekada to nesigailėjau. Man visai dėl to ne gėda. Šiaip ar taip visą gyvenimą esu greta šio unikalaus žanro. Dirbu sudėtingą ir kūrybingą pedagoginį
darbą su įvairaus amžiaus žmonėmis.
Tas darbas man labai mielas. Tai ir patirtis, ir džiaugsmas. Kas be ko, būna ir nusivylimų, kaip ir kiekviename darbe. Matydama Vytautą scenoje, klausydamasi jo visada tik džiaugiuosi. Kita vertus, aš taip pat esu koncertuojanti dainininkė. Klasikinis dainavimas – mano kasdienė duona.
Jus dažnai vadina V. Juozapaičio mūza. Koks jausmas būti garsaus operos solisto mūza?
Nežinau, kas yra Vytauto mūza, bet dažniausiai šalia jo esu aš... Operos solistui labai svarbus greta esančio žmogaus palaikymas ir supratimas.
Būti kartu, kai gera, yra viena didžiausių gyvenimo dovanų. Nesvarbu, kad būna visokių dienų. Ir apsiniaukusių...
Kaip maestro priima savo mūzos ir žmonos kritiką?
Tai pastebėjimai, kuriais aš apdovanoju vyrą, o jis mane. Manau, abiem vienodai to reikia. Mane Vytauto pastabos priverčia suklusti, pasitempti, keistis ir kartu tobulėti. Žinau, kad Vytautui mano nuomonė taip pat svarbi. Aišku, ne visada pavyksta pastabą taktiškai pasakyti, tačiau, kad ir kaip būtų, nauda abipusė. Man pats didžiausias įvertinimas – Vytauto kartą ištarti žodžiai: „Visi mano laimėjimai – mūsų abiejų darbas.“ Tada supratau, kad gyvenimas nepraėjo pro šalį.
Vytautas Juozapaitis ir Eglė Juozapaitienė (nuotr. Fotodiena.lt)
Sako, moteris nuo vyro skiriasi tuo, kad vienu metu dirba daug darbų. Ar neatrodo, kad jums gyvenime buvo labai lengva: auginote tris dukras, siekėte profesinės karjeros ir visapusiškai padėjote vyrui...
Moterys – iš tiesų unikalus darinys. Dažnai stebiuosi jų gebėjimais ir mąstymo, ir darbų prasme. Tegu neįsižeidžia vyrai, bet moterys juos gerokai pralenkia. Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad Vytauto nurungti man nepavyksta. Jis dirba labai daug.
Turite tris dukras. Kaip augo užimtų tėvų dukterys?
Užimtų tėvų dukros jau užaugo. Vyresnės baigė mokslus, sukūrė šeimas. Ir labai puikias. Mes taip pat likome nenuskriausti – apdovanojo gerais žentais ir nuostabiomis anūkėlėmis, kurioms, deja, laiko beveik nelieka. Jaunėlė, dideliam mūsų džiaugmui, dar kartu.
Sakoma, kad dukrų ir tėvų ryšys ypatingas. Pas kurį iš gimdytojų pirmiausia mergaitės bėgdavo patarimo ar paguodos?
Tokių tėvų kaip Vytautas – reta. Jam būdingas nepaprastai didelis atsakomybės jausmas. Matau, kad dukros tai vertina. Patarimų mokame dalyti abu, viskas priklauso nuo to, kokio patarimo kuriai reikia...
Jaunėlė Ieva – jau scenoje. Ketina sekti tėvų pėdomis?
Aš labai tam prieštaravau. Žinau, kiek dainininkui reikia įdėti darbo, energijos, kiek ši profesija reikalauja pasiaukojimo. Tačiau gyvenime yra dalykų, kurių negali paaiškinti.
Ieva šiais metais gavo brandos atestatą ir pasirinko pramoginio scenos meno programos studijas Vilniaus kolegijos Menų fakultete. Mokosi miuziklo artistės paslapčių. Kartu studijuoja teisę Vilniaus universitete.
Prie žodžio „senelė“ ar „močiutė“ ausis jau įprato?
Senele manęs dar niekas nevadina, tik labai pagarbiai – „mosiute“. Kiek blogiau Vytautui: jis visoms anūkėms – senelis. Skamba garbingai, ir mane tai džiugina. Ši gyvenimo patirtis yra viena saldžiausių ir šviesiausių. Gaila, kad tiek, kiek norėtume džiaugtis vieni kitais, pritrūksta galimybių. Vis dėlto neprarandu vilties, kad vieną dieną bus geriau.
Užaugus vaikams atsirado daugiau laiko?
Vienas garbaus amžiaus žmogus man yra sakęs, kad išėjus į pensiją laiko visai nelieka. Nežinau, kaip bus, kai sulauksime tokio amžiaus, bet ir dabar rasti laiko – problema. Namo dažniausiai grįžtu tik po pagrindinių vakaro žinių, net naujienas sužinau tik kitą dieną. Gerai, kad dar yra tokia bendravimo priemonė kaip telefonas. Būna dienų, kai mums su Vytautu lieka vienintelis būdas parodyti vienas kitam dėmesį – paskambinti arba parašyti žinutę.
Kai randate laisvą minutę, kam mieliausiai ją skiriate?
Mums didžiausias malonumas – keliauti. Stengiamės šiuo malonumu pasimėgauti derindami jį su Vytauto koncertais ir gastrolėmis. Esame bendraujantys žmonės. Jei tik turime laiko, mielai jį skiriame artimiesiems, draugams. Mėgstame nueiti į kiną ir... sėdėti paskutinėje eilėje( juokiasi). Laisvas pusdienis dažniausiai skiriamas augintiniams. Turime jų net du: šuniuką Lokį ir katytę Jakateriną. Katytė neseniai atsirado mūsų namuose, bet jau sugebėjo atnešti ir labai daug džiaugsmo, ir nuostolių...
Ar tiesa, kad jūs dar ir tapote?
Tai vienas didžiausių mano pomėgių. Dažniausiai jis lieka svajonėse, nes šias menas reikalauja ir ramybės, ir laiko...
Esate labai graži moteris. Sakoma, kad laimingos moterys gražesnės už kitas... Kiek laiko skiriate puoselėti savo grožiui?
Gėdingai mažai. Būna dienų, kai mintyse save net pabaru, juk moteris privalo prisižiūrėti, bet nuovargis daro savo. Iš prigimties esu miegalė, o gyvenimo tempas nelepina. Įdomiausia, kad komplimentų iš vyro dažniausiai sulaukiu tomis dienomis, kai esu pavargusi ir neišsimiegojusi. Taigi, grožis – reliatyvi sąvoka (juokiasi).
Išoriškai atrodote labai švelni. Gal jūsų išorė apgaulinga?
Apie tikrąjį mano charakterį reikėtų klausti vyro. Esu tokia, kokia esu. Dažnai tai priklauso ir nuo situacijos. Nemėgstu rėksnių, bet jei reikia, galiu pakelti balsą. Esu kantri, bet jei kantrybė trūksta, tada saugokitės – drąsiai stosiu už save. Esu jautri, galiu pravirkti ir iš skausmo, ir iš džiaugsmo. Savo studentams esu labai reikli, todėl su manimi juokaujama atsargiai. Vadinasi, būnu visokia. Labiausiai vertinu nuoširdumą ir draugystę.
Koks jūsų Zodiako ženklas?
Pats geriausias is visų – Ožiaragis. Labai keista, kad tai supratau visai neseniai. Daugelį metų gėdijausi savo Zodiako ženklo dėl jam būdingo konservatyvumo, kartais kvailo užsispyrimo. Žinote, kas apie Ožiaragį sakoma? „Senstant kūnui jo dvasia jaunėja!“ Reikia pripažinti, kad tai tiesa, tad dabar esu laiminga.
Jūsų vyras gimęs po Šaulio ženklu. Ugnies ir žemės ženklai... Kaip jie tarpusavyje dera?
Kaip man su Šauliu sekasi, visi skaito, mato, o artimiausi kaimynai gal ir girdi (juokiasi). Bet žiūrint į žemę ir ugnį dailininko akimis... Kas gali būti įspūdingiau?!
Vytautas Juozapaitis ir Eglė Juozapaitienė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Astrologai pasakytų, kad nesutarimai tarp šių ženklų neišvengiami. Kaip juos sprendžiate, jeigu pasitaiko?
Tarpusavio nesutarimų buvo, būna ir bus, tik bėgant metams jie įgauna kitą atspalvį. Reikia pripažinti, kad konfliktai tam tikra prasme yra gyvenimo prieskoniai. Aišku, visi žino ir priešingą reakciją: padauginus prieskonių būna neskanu. Tačiau čia yra vienas geras dalykas: pirmas visada atsiprašo Vytautas.
Du meno žmonės po vienu stogu. Kuris prireikus įkala vinį ar sutaiso durų rankeną?
Du meno žmonės po vienu stogu – puikus reiškinys, aišku, jei tinkamai pasirenkamas tos dienos žanras.
Išspręsti buities problemas dažniausiai padeda žentas. Esu jam už tai labai dėkinga.
Ar V. Juozapaitis dažnai nustebina žmoną? Kada paskutinį kartą tai įvyko?
Vytautas mane stebina kiekvieną dieną. Štai ir šiandien ryte... Puodelis kavos į lovą, meilus žodelis...Trumpos, mielos žinutės mobiliuoju telefonu. Nuolatinis rūpinimasis mano ir kitų šeimos narių gerove. Esu jam dėkinga už meilę ir kantrybę gyvenant su manimi.
Didžiausia staigmena?
Didžiausia staigmena buvo pasiūlymas duoti amžinus meilės įžadus bažnyčioje po dvidešimties bendro gyvenimo metų. Jausmas, kurį patyriau būdama prie altoriaus su Vytautu, nenusakomas. Kažkas nepaprasta, pakylėta ir ypatinga... Manau, ateina laikas, kai pradedi vertinti visai kitus dalykus. Tuos, kurių anksčiau nepastebėdavai. Mums tai buvo dar viena, šįsyk ypatinga, galimybė iš naujo pažinti vienas kitą ir patikrinti abipusius jausmus. Nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi ir nežinau, ar dar teks.
Atrodo, turite labai daug... Ar dar yra apie ką svajoti?
Taip, esu turtinga, nes turiu artimuosius, draugus, gyvenimo patirties, mane supa geri ir gražūs jausmai. Ir svajonių turiu dar labai daug. Kaip be jų? Juk žmogaus gyvenimas baigiasi tada, kai baigiasi svajonės. Aš taip manau.
