Visada smagu ir įdomu matyti, kaip atlikėjas nulipa nuo pakylėtos scenos ir nusileidžia paprastai, žmoniškai pasikalbėti. Koks jis, kai nedainuoja – išdidus, džiaugsmingas, o gal atsargus... Dar įdomiau, kai tai – pora.
Šįsyk kalbamės su Jurgiu Didžiuliu ir Erica Jennings-Didžiulis – gražiausia Lietuvos aire ir gražiausiu Kolumbijoje gimusiu ir čia gyvenančiu lietuviu (atleisk, Jurgi, sakei, kad nelabai mėgsti komplimentus). Štai jie – Jurgis su didele ausine kepure, Erica juodu paltuku, be makiažo, bet švytinčiomis akimis. Pakalbėjome su jais apie viską – gimtadienius, dainas, eilėraščius, vaikus ir net kurioje diktofono vietoje įtaisytas mikrofonas. Išties, su šiais žmonėmis gali šnekėtis apie viską – jei būtume norėję, galėtume diskutuoti ir politikos temomis (juk Jurgis – politologijos bakalauras!). Tačiau šįsyk susilaikėme – kitaip, ko gero, susitikimas būtų užsitęsęs visą dieną.
Kartu išleidote naująjį albumą, kuriame yra beprotiškai nuostabi daina – „When we split up“. Kokią žinią transliuojate liaudžiai? O toji daina... gal ji parašyta susipykus?
Jurgis: Šiame albume dainos buvo svarbiausios. Yra labai didelis skirtumas tarp muzikos ir dainų. Pastebėjau, kad kai dirbi su žmonėmis, kuriančiais gražią muziką, kartais jie nelabai turi ką pasakyti. O daina, mano nuomone, yra tai, ką nori pasakyti, o kaip ją „apvelki“ – ne taip svarbu. Nors, aišku, geriausia, kai turi ir gražios muzikos, ir gerų dainų.
O toji daina... Žinote, kaip sukūrėme praktiškai visą albumą? Sėdėjome namie, kažką grojome, kilo mintis – štai tokią akimirką daina ir atsiranda. Įrašome greitą variantą – pora akordų ir priedainis, o tada jau pradedame su ja žaisti. Jokio įvykio, ginčo ar kivirčo nebuvo. Mąsčiau, kad dainos reži-sūrinis pateikimas gali būti arba labai juokingas, arba įdomus. Pavyzdžiui, pagalvojome, kaip mes su Erica „skiriamės“. Tada pradėjome nagrinėti įvairius gyvenimo pavyzdžius – tarkime, mergina, kuriai Erica pavydi, arba ji vilki suknelę, kurią aš buvau kažkada nupirkęs Ericai... Va taip ir įvelki viską į kontekstą, o paskui stebi, kaip tai skamba ir žiūrisi. Šis projektas „Ball & Chain“ vis dėlto sukasi aplink tam tikras būsenas, nuotaikas.
„The Ball & Chain“ (nuotr. Organizatorių)
Jūs dabar turbūt esate monogaminė šeima visomis prasmėmis – kartu gyvenate, kartu leidžiate albumus. Kuris statusas patogesnis kūrybai – vienišiaus ar šeimos žmogaus?Erica: Muzikinėje srityje vis dėlto nesame mono-gamiški – turime įvairių projektų, ne tik šią vieną grupę. Aš dainuoju „Skamp“, Jurgis dalyvauja „TWNKL“ klubinio roko projekte.
Jurgis: Apskritai naudinga dirbti su skirtingais kūrybiniais projektais. Net manau, kad jei būtų tik viena grupė – greitai išprotėtum. O kai paklausėte dėl monogamijos, pagalvojau: „Ar gerai rytais atsibusti vis su kitu žmogumi ir nesukti galvos? Net pasisemti iš to įvairių hedonistinių, meninių idėjų? Ar verčiau jų gauti iš sėslaus gyvenimo su vienu žmogumi?“ Šiaip kiekvienas šių statusų suteikia kitokių nuotaikų, spalvų. Žinoma, šeiminis statusas daug ką keičia ir finansiškai – atsiranda vaikų, perspektyvų, lūkesčių ir gyvenimo tikslų – tai neišvengiama.
Erica: Man, pavyzdžiui, dar geriau, kad atsirado vaikai. Kaip menininkė, dainininkė, turėjau per daug laisvo laiko. Buvau pripratusi sėdėti, galvoti, svajoti – o ką šiandien veiksiu? Ilgai miegoti – iki maždaug 12 valandos. O kai gimė vaikai, viską teko planuoti nuo A iki Z, kiekvieną dieną gyventi rutina. Man tai labai padėjo. Be to, nėra taip sunku.
Jums patinka turėti vaikų?
Jurgis: Oi, labai! Tas laikas, kurį praleidžiu su vaikais – auksinis. Ne visada taip buvo, kad štai reikia dirbti, o vaikai trukdo... Po to supratau, kad tai – iš tiesų geriausi mūsų šeimos metai. Ir jie praeis – vaikai užaugs, norės leisti laiką su draugais ir antros progos pamatyti, kaip jie auga, jau nebeturėsi. Dabar mėgaujuosi praleistomis akimirkomis su jais.
Erica: Man labai patinka turėti vaikų. Atsimenu, kai laukėme Prano, vyresniojo sūnaus, svarsčiau, ar būsiu gera motina, net pasiteiravau to savo mamos. Ji atsakė: „Nesirūpink, viskas bus gerai. Tai – pats natūraliausias dalykas.“
Jurgis: Erica galbūt per daug nuolaidžiauja berniukams.
Erica: Man atrodo, kad jei turėtume mergaites, būtų kitaip. Moterys berniukams kartais jaučia didesnę silpnybę, juos labiau lepina. Įtariu, kad mergaitėms būčiau griežtesnė.
Jurgis: Aš su vaikais gana griežtas. Bet sąžiningai, vaikai – pats didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas. Galiu pripažinti, kad mūsų namuose daug meilės, bet kartu yra ir sudėtinga – ypač vyrui. Moterys, manau, tiesiog genetiškai užprogramuotos vaikų prie-žiūrai. Erica viską daro taip, kaip reikia – ir dar daugiau nei reikia! Aš tik labai noriu, kad vaikai gyventų savo gyvenimą ir „nenešiotų“ jokių mūsų kompleksų – nei mano, nei Ericos. Kai išėjau iš namų, pastebėjau, kad turiu įvairių tėvo ir motinos kompleksų, visokių traumų – todėl nenoriu, kad mano vaikai kamuotųsi dėl to paties. Tarkime, galiu duoti labai gerą pavyzdį – tėvų lūkesčiai profesinėje srityje. Jie buvo gana klestintys verslininkai ir, žinoma, iš manęs tikisi kitko.
Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis Elnės nuotr. (nuotr. Organizatorių)
O jūs nejaučiate turįs verslininko gabumų? Juk po politologijos mokslų įstojote į verslo vadybos magistrantūrą.
Erica: Jurgis turi labai daug talentų – jis sėkmingai galėtų eiti ir į politiką, ir į verslą, ir į meną. Iš tiesų.
Jurgis: Mane traukia į visas puses. Tačiau, kur stipriau patrauks – laiko klausimas. Nesu statistinis menininkas ir net nesu muzikantas – man tiesiog patinka rašyti dainas. Taip, šiame „Ball & Chain“ projekte pats aranžavau, prodiusavau – bet man tai buvo labai sudėtingas ir nemalonus darbas. Turbūt liko tik vienas žingsnis iki sprendimo ateityje ieškoti kažko, kas man lengva ir malonu. Kitokių darbų – kurie būtų ne kančia, o iššūkis. Dabar kai kurie muzikos srities darbai man – kančia. Daug darbo, mažai pinigų, malonumo ir dar dienos pabaigoje sakai: „O kas iš to?“ Nesakyčiau, kad tai skaudi, bet vis dėlto gana jautri tema. Šiame projekte su Erica – viskas arčiau namų, mūsų norų – niekas netrukdo paimti gitaros ir groti dainų, kurios mums labai patinka. Einant tokiu keliu galbūt atsiras pagrindo kitiems dalykams – o kas tie kiti dalykai, dar pats sunkiai įsivaizduoju. Išvis dar laikau save paaugliu. Man 32-eji, o vis tiek jaučiuosi kaip paauglys. Dar leidžiu sau svajoti apie ateitį.
Verslo vadyba – galbūt atsarginė profesija. Politologija – labai įdomu, gal būčiau ir toliau jos mokęsis, bet jokios praktinės naudos iš to negaučiau. Daug apie tai kalbėjome su šeima – apie ateitį ir visokius tokius dalykus. Ir kažkaip strategiškai protingiau šiuo metu atrodė mokytis verslo vadybos.
Erica: Man visa tai netinka. Niekada nebuvo staigmena, kad aš – ant scenos, meno srityje. Visą laiką to norėjau. Nuo trejų lankiau baleto mokyklą, šiuolaikinius šokius (Jurgis šypsodamasis paglosto Ericos galvą ir įsiterpia: „Nuo trejų metų buvo aišku, kad būsi diva“). Kai man buvo kokie dveji ar dveji su puse – stebėjau seserį ant scenos. Žiūrėjau, kaip ji dainavo, šoko, ir parodžiusi į ją pirštuku pasakiau: „Man gražu, aš noriu būti ten, tik ten.“ Vėliau, maždaug septynerių, jau lankiau privačias dainavimo pamokas. Bet tik dabar rimtai įstojau mokytis – studijuoti scenos menų. Iš pradžių dirbau, o mokslai sekė iš paskos.
Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis Elnės nuotr. (nuotr. Organizatorių)
Tiesą sakant, jūs jau gerokai išplėtėte savo kūrybinę erdvę. Štai Erica parašė knygelę vaikams, Jurgis Lotynų Amerikoje ispaniškai pristatė Federico García Lorca poeziją.
Jurgis: Na, tai nerimti projektai. Toks laisvalaikio džiazavimas. Nors tokius projektus daryti reikia ir norėtųsi kuo dažniau – kiek leidžia laikas ir finansai. Bet kuris eiles rašantis žmogus turi mėgti poeziją. Jeigu poezija nepatinka – jis tik atsitiktinis kūrėjas šioje srityje.
Erica: Aš nuo mažens rašau eiles, tačiau tik dabar pirmą kartą jas publikavau. Aišku, idėja kilo dėl to, kad Lietuvoje ilgai ieškojau savo vaikams dvikalbių knygelių ir nieko neradau – taigi išleidau „Mano gyvūnus“. Kita knygelė pasirodys vasario mėnesį – kol kas dar negaliu išduoti apie ką. Labai smagu matyti savo knygą, bet taip pat man labai svarbu rašyti eilėraščius – mane tai labai įkvepia.
Beje, dabar jus pasiekti ne taip lengva, kaip anksčiau – šiek tiek „apsistatėte“ oficialiais barjerais. Yra už viešuosius ryšius, už vadybą atsakingi asmenys. Kodėl samdote tiek darbuotojų?
Jurgis: Galiu pasakyti tiek: buvome pripratę viską daryti tiesmukiškai – tête-à-tête, bet toks bendravimas suėda daugybę laiko – siaubas! Ne tik laiko, bet ir nervų, nors tai gali būti paprasčiausias darbotvarkės derinimas. Santykinai vis dar dalį reikalų tvarkome patys, bet jei kurtume muziką kaip profesionalai užsienyje, dirbtų dar 15 žmonių. Bet čia Lietuva.
Erica: Žmonių būtinai reikia, nes negalime patys visko sutvarkyti. Juolab kad dabar esame užsiėmę mokslais. Menininkai apskritai nelabai moka tvarkyti verslo reikalų. Be to, taip nepatogu. Kiekvieną savaitę pasiūlymai dėl koncertų, sąlygų ir pan.
Jurgis: Kiek žinau, Salvadoras Dali arba, tarkime, Pablo Picasso asmeniškai buvo atsakingi dėl savo vadybinių reikalų. Manau, mes kiek galim būti už juos atsakingi – tiek ir esam. Bet žinote – aš, pavyzdžiui, galiu sulaukti 20–30 skambučių per dieną. Tai išblaško, užima laiko. Tu sėdi studijoje, o kažkas skambina, po to – dar ir dar... Ir jei esi įklimpęs į kūrybinę būseną, nė nenori galvoti apie kitus dalykus. Todėl visi su mumis dirbantys žmonės – tik dėl šios priežasties. Bet sakyčiau, kad esame pakankamai pasiekiami. Jei ne telefonu, tai gatvėje – daug kas prieina pasikalbėti apie įvairiausius dalykus. Visko būna. Šiaip valkatos labai bendrauja su manimi, o prie Ericos gatvėse lenda visi bepročiai. Ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Gal tiek metų muzikuodami jau įminėte paslaptį – ko reikia, kad daina taptų populiari?
Erica: Iš tiesų yra pora dalykėlių. Aišku, labai svarbus talentas. Bet kartu reikia, kad viskas įvyktų laiku.
Jurgis: Rinka iš tiesų labai kaprizinga ir negailestinga. Esu vienas tų žmonių, kurie visada pasinaudoja proga pasisakyti dėl šitos situacijos – nes nei valstybė, nei kiti žmonės, kurie gali paveikti kultūrinį gyvenimą, nesistengia. Tai siaubinga ir apgailėtina. Kerti sieną – į Latviją ar Estiją – ten viskas kitaip. Tada vėl kyla tas pats klausimas: ar kurti verslą, ar patinkančius dalykus? Tačiau man bet kuriuo atveju labai patinka lipti ant scenos ir groti – tai kutena sielą.
Jurgi, kai dar gyvenote Kolumbijoje, labai nemėgote savo gimtadienių ir atsisakydavote juos švęsti. O štai neseniai, lapkričio 5-ąją, vėl sulaukėte gimtadienio. Kaip atrodė šventė?
Jurgis: Galiu pripažinti, kad neretai darau daug emocinių klaidų, kurias bandau tvarkyti. Tas gimtadienių nemėgimas buvo gana keistas. Turiu problemų su šiuolaikinių žmonių malonumų ir savirealizacijos nuostatomis. Žmonės galvoja, kad būsiu laimingas, jei ateis daug draugų ir t. t., bet taip nėra.
Tačiau šiemet, grįžęs į Kolumbiją, buvau užkopęs ant tokio kalno ir kalbėjausi su indėnais. Jie man pasakė, kad labai svarbu švęsti savo gimtadienį. Nes gyvenimas susideda iš tam tikrų ciklų ir yra datų, per kurias gali nustatyti artėjančio ciklo bruožus. Taigi labai svarbu švęsti taip, kaip norėtum nugyventi tuos metus. Šį gimtadienį atšvenčiau labai įdomiai. Buvo šeštadienis, o aš turėjau daug darbų, todėl pykau. Bet galiausiai viskas išėjo taip, kad ir darbus atlikau, ir pabuvau su vaikais, ir padarėme kitų gerų dalykų: su mano tėčiu ir šeima nuėjome į indų restoraną, aplankėme Eltono Džono koncertą. Nebuvo jokių „su gimimo diena“, bet man viskas atrodė labai gražu. Žinote, kai turi didelių lūkesčių – kartais jie nepasiteisina. O kai neturi jokių – viskas įvyksta tarsi stebuklas. Turbūt tiesiog reikia apsiraminti ir viskas savaime gražiai išsisprendžia.
Erica: Atsimenu, kaip šiemet gimtadienio vakarą Jurgis man pasakė: „Žinai ką, šiandien buvo labai gera diena.“ Nemaniau, kad taip bus, nes gimtadienio dieną Jurgis dažnai būna piktas ir irzlus. Kartais gali būti labai neigiamai nusiteikęs. Bet, kita vertus, aš galiu būti per daug optimistiška. Taip mes galiausiai vienas kitą subalansuojame.
O kaip jūsų sūnus Antanukas neseniai atšventė antrąjį gimtadienį?
Erica: Jis truputį sirgo, dar gėrė antibiotikus, taigi atšventėme tik su šeima, mama, seserimi. O žvakutės buvo užpūstos gal dešimt kartų.
Jurgis: O Kalėdų berniukai dar nelabai supranta. Pranas tik pernai pradėjo suvokti šią šventę – bet įtariu, kad jam labiausiai patiko plėšyti popierių, į kurį buvo įpakuotos dovanos.
Erica: Šiemet jis labiausiai laukia eglutės puošimo. Tai darome kartu.
Kaip apskritai įsivaizduojate laimingą gyvenimą?
Jurgis: Šiuolaikinį gyvenimą – kaip kopėčias. Apie tai jau turime dainos idėją. Žmogus užkelia koją ant kopėčių (pavyzdžiui, profesiniame gyvenime) ir privalo kopti, negali nė minutei atsipalaiduoti, visą laiką turi tų kopėčių laikytis. Jei nors viena pakopa nusileis – blogai. Vadinasi, jau nebeturi statuso, pinigų, pripažinimo. O iš tiesų kopsi, kopsi ir kopsi – jokios pabaigos! Kokia išvada? Reikia nelipti ant kopėčių, verčiau tiesiog gyventi savo gyvenimą. Kartais kalbamės apie tai su draugais. Keliame klausimą: kaip būti laimingiems?
Erica: Taip, bet vis tiek kartais nerimą kelia klausimas: o kas toliau? Dabar viskas gerai, net gana neblogai, bet gyvenimas banguotas – gali atsidurti ir ant bangos viršūnės, ir jos apačioje. Tačiau bet kuriuo atveju gyvenimas – kelionė, o ne galutinis tikslas.
Jurgis: Aš gyvenimą apibūdinčiau taip: tai – proga. Gyvenimas susideda iš labai gražių akimirkų. Mokslininkas, išradėjas, politikas, rašytojas, filosofas Benjaminas Franklinas yra pasakęs labai gerą frazę, kuri man patinka: „Žmonės, kurie pasiryžę aukoti savo laisvę dėl stabilumo ir saugumo, turėtų netekti ir to, ir ano.“ Manau, B. Franklinas buvo vienas protingiausių žmonių. Jis buvo labai darbštus, kasryt keldavosi penktą ryto, bet šio pasisakymo idėja tokia: jei visą laiką vergauji ir galvoji apie rytojų – nieko gero. Reikia galvoti apie dabarties akimirkas, nes vis tiek negali numatyti visų aplinkybių ir nuo visko apsidrausti.
Ar jaučiate ypatingus sentimentus kokiai nors šaliai?
Erica: Lietuvai, nes čia pradėjau dirbti nuo 17 metų, čia mano namai, šeima, vyras, čia gimė mūsų vaikai. Bet jaučiu daug sentimentų ir Airijai bei Kolumbijai – ten susituokėme...
Jurgis: Lietuvai, be abejo, jaučiu labai stiprių sentimentų. Kažkada man senelis sakė, o neseniai šią mintį patvirtinau perskaitęs Česlovo Milošo knygą apie sovietų okupaciją, kad tikri lietuviai – kaimiečiai gerąja prasme: geri, paprasti, darbštūs, nuoširdūs, tikri žmonės. Bet visa tai labai sugadino Tarybų Sąjungos santvarka. Mes su Erica jaučiame labai didelius sentimentus ne tik Lietuvai, bet ir visiems čia gyvenantiems žmonėms.
Ar nuolat čia gyvensite? Gal turite kokią tolimą svajonę, kur apsistosite kada nors ateityje – tegul ir labai tolimoje?
Erica: Na, yra tokia maža, nuostabiai graži sala prie Kolumbijos. Ją vadina San Andresu. Svajojame ten kada nors turėti namą...
Jurgis: Na, tam reikėtų nemažai padirbėti. Ir lėšos ateitų tikrai ne iš muzikos – bent jau ne pagal dabar egzistuojančią sistemą. Bet juk gali būti, kad kada nors ši svajonė ims ir išsipildys.
Nedažnai Lietuvoje pasitaikantis derinys: muzikali, internacionalinė pora – Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings-Didžiulis. Gražūs,
mylimi publikos, mylintys vienas kitą žmonės – nors kiek ironiškai paskutinį muzikinį šeimos projektą pavadino „Ball & Chain“ – tai reiškia prie grandinės prirakintą rutulį. Turimi omenyje šeiminiai saitai –
o gal ir kokie nors kitokie?
|
Visada smagu ir įdomu matyti, kaip atlikėjas nulipa nuo pakylėtos scenos ir nusi-leidžia paprastai, žmoniškai pasikalbėti. Koks jis, kai nedainuoja – iš-didus, džiaugsmingas, o gal atsargus…
Dar įdomiau, kai tai – pora. Šįsyk kalbamės su Jurgiu Didžiuliu ir Erica Jennings-Didžiulis – gražiausia Lietuvos aire ir gra-žiausiu Kolumbijoje gimusiu ir čia gyve-nančiu lietuviu (atleisk, Jurgi, sakei, kad nelabai mėgsti komplimentus). Štai jie – Jurgis su didele ausine kepure, Erica juodu paltuku, be makiažo, bet švytinčiomis akimis. Pakalbėjome su jais apie viską – gim-tadienius, dainas, eilėraščius, vaikus ir net kurioje diktofono vietoje įtaisytas mikrofonas. Išties, su šiais žmonėmis gali šnekėtis apie viską – jei būtume norėję, galėtume diskutuoti ir politikos temomis (juk Jurgis – politologijos bakalauras!). Tačiau šįsyk susilaikėme – kitaip, ko gero, susitikimas būtų užsitęsęs visą dieną.
Kartu išleidote naująjį albumą, kuriame yra beprotiškai nuostabi daina – „When we split up“. Kokią žinią trans-liuojate liaudžiai? O toji daina... gal ji parašyta susipykus?
Jurgis: Šiame albume dainos buvo svarbiausios. Yra labai didelis skirtumas tarp muzikos ir dainų. Pastebėjau, kad kai dirbi su žmonėmis, kuriančiais gražią muziką, kartais jie nelabai turi ką pasakyti. O daina, mano nuomone, yra tai, ką nori pasakyti, o kaip ją „apvelki“ – ne taip svarbu. Nors, aišku, geriausia, kai turi ir gražios muzikos, ir gerų dainų.
O toji daina... Žinote, kaip sukūrėme praktiškai visą albumą? Sėdėjome namie, kažką grojome, kilo mintis – štai tokią aki-mirką daina ir atsiranda. Įrašome greitą va-riantą – pora akordų ir priedainis, o tada jau pradedame su ja žaisti. Jokio įvykio, ginčo ar kivirčo nebuvo. Mąsčiau, kad dainos reži-sūrinis pateikimas gali būti arba labai juokingas, arba įdomus. Pavyzdžiui, pagalvojome, kaip mes su Erica „skiriamės“. Tada pradėjome nagrinėti įvairius gyvenimo pa-vyzdžius – tarkime, mergina, kuriai Erica pavydi, arba ji vilki suknelę, kurią aš buvau kažkada nupirkęs Ericai… Va taip ir įvelki viską į kontekstą, o paskui stebi, kaip tai skamba ir žiūrisi. Šis projektas „Ball & Chain“ vis dėlto sukasi aplink tam tikras būsenas, nuotaikas.
Jūs dabar turbūt esate monogaminė šeima visomis prasmėmis – kartu gyvenate, kartu leidžiate albumus. Kuris statusas patogesnis kūrybai – vienišiaus ar šeimos žmogaus?Erica: Muzikinėje srityje vis dėlto nesame mono-gamiški – turime įvairių projektų, ne tik šią vieną grupę. Aš dainuoju „Skamp“, Jurgis dalyvauja „TWNKL“ klubinio roko projekte.
Jurgis: Apskritai naudinga dirbti su skirtingais kūrybiniais projektais. Net manau, kad jei būtų tik viena grupė – greitai išprotėtum. O kai paklausėte dėl monogamijos, pagalvojau: „Ar gerai rytais atsibusti vis su kitu žmogumi ir nesukti galvos? Net pasisemti iš to įvairių hedonistinių, meninių idėjų? Ar verčiau jų gauti iš sėslaus gyvenimo su vienu žmo-gumi?“ Šiaip kiekvienas šių statusų suteikia kitokių nuotaikų, spalvų. Žinoma, šeiminis statusas daug ką keičia ir finansiškai – atsiranda vaikų, perspektyvų, lū-kesčių ir gyvenimo tikslų – tai neišvengiama.
Erica: Man, pavyzdžiui, dar geriau, kad atsirado
vaikai. Kaip menininkė, dainininkė, turėjau per daug laisvo laiko. Buvau pripratusi sėdėti, galvoti, svajoti – o ką šiandien veiksiu? Ilgai miegoti – iki maždaug 12 valandos. O kai gimė vaikai, viską teko planuoti nuo A iki Z, kiekvieną dieną gyventi rutina. Man tai labai padėjo. Be to, nėra taip sunku.
Jums patinka turėti vaikų?
Jurgis: Oi, labai! Tas laikas, kurį praleidžiu su vaikais – auksinis. Ne visada taip buvo, kad štai reikia dirbti, o vaikai
trukdo… Po to supratau, kad tai – iš tiesų geriausi mūsų šeimos metai. Ir jie praeis – vaikai užaugs, norės leisti laiką su draugais
ir antros progos pamatyti, kaip jie auga, jau nebeturėsi. Dabar mėgaujuosi praleistomis akimirkomis su jais.
Erica: Man labai patinka turėti vaikų. Atsimenu, kai laukėme Prano, vyresniojo sūnaus, svarsčiau, ar būsiu gera motina,
net pasiteiravau to savo mamos. Ji atsakė: „Nesirūpink, viskas bus gerai. Tai – pats natūraliausias dalykas.“
Jurgis: Erica galbūt per daug nuolai-džiauja berniukams.
Erica: Man atrodo, kad jei turėtume mergaites, būtų kitaip. Moterys berniukams kartais jaučia didesnę silpnybę, juos labiau lepina. Įtariu, kad mergaitėms būčiau griežtesnė.
Jurgis: Aš su vaikais gana griežtas. Bet sąžiningai, vaikai – pats didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas. Galiu pripažinti, kad mūsų namuose daug meilės, bet kartu yra ir sudėtinga – ypač vyrui. Moterys, manau, tiesiog genetiškai užprogramuotos vaikų prie-žiūrai. Erica viską daro taip, kaip reikia – ir dar daugiau nei reikia! Aš tik labai noriu, kad vaikai gyventų savo gyvenimą ir „nenešiotų“ jokių mūsų kompleksų – nei mano, nei Ericos. Kai išėjau iš namų, pastebėjau, kad turiu įvairių tėvo ir motinos kompleksų, visokių traumų – todėl nenoriu, kad mano vaikai kamuotųsi dėl to paties. Tarkime, galiu duoti labai gerą pavyzdį – tėvų lūkesčiai profe-sinėje srityje. Jie buvo gana klestintys verslininkai ir, žinoma, iš manęs tikisi kitko.
O jūs nejaučiate turįs verslininko gabumų? Juk po politologijos mokslų įstojote į verslo vadybos magistrantūrą.
Erica: Jurgis turi labai daug talentų – jis sėkmingai galėtų eiti ir į politiką, ir į verslą, ir į meną. Iš tiesų.
Jurgis: Mane traukia į visas puses. Tačiau, kur stipriau patrauks – laiko klausimas. Nesu statistinis menininkas ir net nesu muzikantas – man tiesiog patinka rašyti dainas. Taip, šiame „Ball & Chain“ projekte pats aranžavau, pro-diusavau – bet man tai buvo labai sudėtingas ir nemalonus darbas. Turbūt liko tik vienas žingsnis iki sprendimo ateityje ieškoti kažko, kas man lengva ir malonu. Kitokių darbų – kurie būtų ne kančia, o iššūkis. Dabar kai kurie muzikos srities darbai man – kančia. Daug darbo, mažai pinigų, malonumo ir dar dienos pabaigoje sakai: „O kas iš to?“ Nesakyčiau, kad tai skaudi, bet vis dėlto gana jautri tema. Šiame projekte su Erica – viskas arčiau na-mų, mūsų norų – niekas netrukdo paimti gitaros ir groti dainų, kurios mums labai patinka. Einant tokiu keliu galbūt atsiras pagrindo kitiems dalykams – o kas tie kiti dalykai, dar pats sunkiai įsivaizduoju. Išvis dar laikau save paaugliu. Man 32-eji, o vis tiek jaučiuosi kaip paauglys. Dar leidžiu sau svajoti apie ateitį.
Verslo vadyba – galbūt atsarginė profesija. Politologija – labai įdomu, gal būčiau ir toliau jos mokęsis, bet jokios praktinės naudos iš to negaučiau. Daug apie tai kalbė-jome su šeima – apie ateitį ir visokius tokius dalykus. Ir kažkaip strategiškai protingiau šiuo metu atrodė mokytis verslo vadybos.
Erica: Man visa tai netinka. Niekada nebuvo staigmena, kad aš – ant scenos, meno srityje. Visą laiką to norėjau. Nuo trejų lankiau baleto mokyklą, šiuolaikinius šokius (Jurgis šypsodamasis paglosto Ericos galvą ir įsiterpia: „Nuo trejų metų buvo aišku, kad būsi diva“). Kai man buvo kokie dveji ar dveji su puse – stebėjau seserį ant scenos. Žiūrėjau, kaip ji dainavo, šoko, ir parodžiusi į ją pirš-tuku pasakiau: „Man gražu, aš noriu būti ten, tik ten.“ Vėliau, maždaug septynerių, jau lankiau privačias dainavimo pamokas. Bet tik dabar rimtai įstojau mokytis – studijuoti scenos menų. Iš pradžių dirbau, o mokslai sekė iš paskos.
Tisą sakant, jūs jau gerokai išplėtėte savo kūrybinę erdvę. Štai Erica parašė knygelę vaikams, Jurgis Lotynų Amerikoje ispaniškai pristatė Federico García Lorca poeziją.
Jurgis: Na, tai nerimti projektai. Toks
laisvalaikio džiazavimas. Nors tokius projektus daryti reikia ir norėtųsi kuo dažniau – kiek leidžia laikas ir finansai. Bet kuris eiles rašantis žmogus turi mėgti poeziją. Jeigu poezija nepatinka – jis tik atsitiktinis kūrėjas šioje srityje.
Erica: Aš nuo mažens rašau eiles, tačiau tik dabar pirmą kartą jas publikavau. Aišku, idėja kilo dėl to, kad Lietuvoje ilgai ieškojau savo vaikams dvikalbių knygelių ir nieko neradau – taigi išleidau „Mano gyvūnus“. Kita knygelė pasirodys vasario mėnesį – kol kas dar negaliu išduoti apie ką. Labai smagu matyti savo knygą, bet taip pat man labai svarbu rašyti eilėraščius – mane tai labai įkvepia.
Beje, dabar jus pasiekti ne taip lengva, kaip anksčiau – šiek tiek „apsistatėte“ oficialiais barjerais. Yra už viešuosius ryšius, už vadybą atsakingi asmenys. Kodėl samdote tiek darbuotojų?
Jurgis: Galiu pasakyti tiek: buvome pripratę viską daryti tiesmukiškai – tête-à-tête, bet toks bendravimas suėda daugybę laiko – siaubas! Ne tik laiko, bet ir nervų, nors tai gali būti paprasčiausias darbotvarkės de-rinimas. Santykinai vis dar dalį reikalų tvarkome patys, bet jei kurtume muziką kaip profesionalai užsienyje, dirbtų dar 15 žmo-nių. Bet čia Lietuva.
Erica: Žmonių būtinai reikia, nes negalime patys visko sutvarkyti. Juolab kad dabar esame užsiėmę mokslais. Menininkai apskritai nelabai moka tvarkyti verslo reikalų. Be to, taip nepatogu. Kiekvieną savaitę pasiūlymai dėl koncertų, sąlygų ir pan.
Jurgis: Kiek žinau, Salvadoras Dali arba, tarkime, Pablo Picasso asmeniškai buvo atsakingi dėl savo vadybinių reikalų. Manau, mes kiek galim būti už juos atsakingi – tiek ir esam. Bet žinote – aš, pavyzdžiui, galiu sulaukti 20–30 skambučių per dieną. Tai išblaško, užima laiko. Tu sėdi studijoje, o kažkas skambina, po to – dar ir dar… Ir jei esi įklimpęs į kūrybinę būseną, nė nenori galvoti apie kitus dalykus. Todėl visi su mumis dirbantys žmonės – tik dėl šios priežasties. Bet sakyčiau, kad esame pakankamai pasiekiami. Jei ne telefonu, tai gatvėje – daug kas prieina pasikalbėti apie įvairiausius dalykus. Visko būna. Šiaip valkatos labai bendrauja su manimi, o prie Ericos gatvėse lenda visi bepročiai. Ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Gal tiek metų muzikuodami jau įminėte paslaptį – ko reikia, kad daina taptų populiari?
Erica: Iš tiesų yra pora dalykėlių. Aišku, labai svarbus talentas. Bet kartu reikia, kad viskas įvyktų laiku.
Jurgis: Rinka iš tiesų labai kaprizinga ir negailestinga. Esu vienas tų žmonių, kurie visada pasinaudoja proga pasisakyti dėl šitos situacijos – nes nei valstybė, nei kiti žmonės, kurie gali paveikti kultūrinį gyvenimą, nesistengia. Tai siaubinga ir apgailėtina. Kerti sieną – į Latviją ar Estiją – ten viskas kitaip. Tada vėl kyla tas pats klausimas: ar kurti verslą, ar patinkančius dalykus? Tačiau man bet kuriuo atveju labai patinka lipti ant scenos ir groti – tai kutena sielą.
Jurgi, kai dar gyvenote Kolumbijoje, labai nemėgote savo gimtadienių ir atsisakydavote juos švęsti. O štai neseniai, lapkričio 5-ąją, vėl sulaukėte gimtadienio. Kaip atrodė šventė?
Jurgis: Galiu pripažinti, kad neretai darau daug emocinių klaidų, kurias bandau tvarkyti. Tas gimtadienių nemėgimas buvo gana keistas. Turiu problemų su šiuolaikinių žmonių malonumų ir savirealizacijos nuostatomis. Žmonės galvoja, kad būsiu laimingas, jei ateis daug draugų ir t. t., bet taip nėra.
Tačiau šiemet, grįžęs į Kolumbiją, buvau užkopęs ant tokio kalno ir kalbėjausi su indėnais. Jie man pasakė, kad labai svarbu švęsti savo gimtadienį. Nes gyvenimas susideda iš tam tikrų ciklų ir yra datų, per kurias gali nustatyti artėjančio ciklo bruožus. Taigi labai svarbu švęsti taip, kaip norėtum nugyventi tuos metus. Šį gimtadienį atšvenčiau labai įdomiai. Buvo šeštadienis, o aš turėjau daug darbų, todėl pykau. Bet galiausiai viskas išėjo taip, kad ir darbus atlikau, ir pabuvau su vaikais, ir padarėme kitų gerų dalykų: su ma-no tėčiu ir šeima nuėjome į indų restoraną, aplankėme Eltono Džono koncertą. Nebuvo jokių „su gimimo diena“, bet man viskas atrodė labai gražu. Žinote, kai turi didelių lūkesčių – kartais jie nepasiteisina. O kai neturi jokių – viskas įvyksta tarsi stebuklas. Turbūt tiesiog reikia apsiraminti ir viskas savaime gražiai išsisprendžia.
Erica: Atsimenu, kaip šiemet gimtadie-nio vakarą Jurgis man pasakė: „Žinai ką, šiandien buvo labai gera diena.“ Nemaniau, kad taip bus, nes gimtadienio dieną Jurgis dažnai būna piktas ir irzlus. Kartais gali būti labai neigiamai nusiteikęs. Bet, kita vertus, aš galiu būti per daug optimistiška. Taip mes galiausiai vienas kitą subalansuojame.
O kaip jūsų sūnus Antanukas neseniai atšventė antrąjį gimtadienį?
Erica: Jis truputį sirgo, dar gėrė antibiotikus, taigi atšventėme tik su šeima, mama, seserimi. O žvakutės buvo užpūstos gal dešimt kartų.
Jurgis: O Kalėdų berniukai dar nelabai supranta. Pranas tik pernai pradėjo suvokti šią šventę – bet įtariu, kad jam labiausiai patiko plėšyti popierių, į kurį buvo įpakuotos dovanos.
Erica: Šiemet jis labiausiai laukia eglutės puošimo. Tai darome kartu.
Kaip apskritai įsivaizduojate laimingą gyvenimą?
Jurgis: Šiuolaikinį gyvenimą – kaip kopėčias. Apie tai jau turime dainos idėją. Žmogus užkelia koją ant kopėčių (pavyz-džiui, profesiniame gyvenime) ir privalo kopti, negali nė minutei atsipalaiduoti, visą laiką turi tų kopėčių laikytis. Jei nors viena pakopa nusiles – blogai. Vadinasi, jau nebeturi statuso, pinigų, pripažinimo. O iš tiesų kopsi, kopsi ir kopsi – jokios pabaigos! Kokia išvada? Reikia nelipti ant kopėčių, verčiau tiesiog gyventi savo gyvenimą. Kartais kal-bamės apie tai su draugais. Keliame klau-simą: kaip būti laimingiems?
Erica: Taip, bet vis tiek kartais nerimą kelia klausimas: o kas toliau? Dabar viskas gerai, net gana neblogai, bet gyvenimas banguotas – gali atsidurti ir ant bangos viršūnės, ir jos apačioje. Tačiau bet kuriuo atveju gyvenimas – kelionė, o ne galutinis tikslas.
Jurgis: Aš gyvenimą apibūdinčiau taip: tai – proga. Gyvenimas susideda iš labai gražių akimirkų. Mokslininkas, išradėjas, politikas, rašytojas, filosofas Benjaminas Franklinas yra pasakęs labai gerą frazę, kuri man patinka: „Žmonės, kurie pasiryžę aukoti savo laisvę dėl stabilumo ir saugumo, turėtų netekti ir to, ir ano.“ Manau, B. Franklinas buvo vienas protingiausių žmonių. Jis buvo labai darbštus, kasryt keldavosi penktą ryto, bet šio pasisakymo idėja tokia: jei visą laiką vergauji ir galvoji apie rytojų – nieko gero. Reikia galvoti apie dabarties akimirkas, nes vis tiek negali numatyti visų aplinkybių ir nuo visko apsidrausti.
Ar jaučiate ypatingus sentimentus kokiai nors šaliai?
Erica: Lietuvai, nes čia pradėjau dirbti nuo 17 metų, čia mano namai, šeima, vyras, čia gimė mūsų vaikai. Bet jaučiu daug sentimentų ir Airijai bei Kolumbijai – ten susituokėme...
Jurgis: Lietuvai, be abejo, jaučiu labai stiprių sentimentų. Kažkada man senelis sakė, o neseniai šią mintį patvirtinau perskaitęs Česlovo Milošo knygą apie sovietų okupaciją, kad tikri lietuviai – kaimiečiai gerąja prasme: geri, paprasti, darbštūs, nuoširdūs, tikri žmonės. Bet visa tai labai sugadino Ta-rybų Sąjungos santvarka. Mes su Erica jaučiame labai didelius sentimentus ne tik Lietuvai, bet ir visiems čia gyvenantiems žmonėms.
Ar nuolat čia gyvensite? Gal turite kokią tolimą svajonę, kur apsistosite kada nors ateityje – tegul ir labai tolimoje?
Erica: Na, yra tokia maža, nuostabiai graži sala prie Kolumbijos. Ją vadina San Andresu. Svajojame ten kada nors turėti namą...
Jurgis: Na, tam reikėtų nemažai padirbėti. Ir lėšos ateitų tikrai ne iš muzikos – bent jau ne pagal dabar egzistuojančią sistemą. Bet juk gali būti, kad kada nors ši svajonė ims ir išsipildys.
