Su Egle sutariame susitikti vienoje Vilniaus senamiesčio lauko kavinių. Ji žada vėluoti, bet vos prisėdu ir apsižvalgau, pamatau, kad ji jau čia pat. Šiek tiek įrudusi nuo vasaros saulės, švytinčiomis akimis, kaip visada daili, pasipuošusi, šįsyk net su aukštakulniais. „Mergaičiukė“, – nužvelgusi šią žavią moterį nejučia pagalvoju ir prisimenu, kad Eglės vyresniajam sūnui jau šešiolika. Įdomu, kaip jis atrodo šalia mamos? Ko gero, kaip brolis...
Visai neplanuotai mūsų pokalbis užsimezga ir prasideda būtent nuo to, apie ką mąstau ir kas Eglei šiame gyvenime visada buvo svarbiausia – jos vaikų...
E. Jackaitė (Fotodena.lt/T. Lukšio nuotr.)
Kokie vėjai karštą vasaros dieną atpūtė Į Vilnių? Ką čia veikiate ir kuo šiuo metu gyvenate?
Kartkartėmis pasidarau sau tokią pramogą – atvažiuoju į Vilnių. Tai iš tiesų man yra pramoga, nes Klaipėdoje gyvenu mamos rūpesčiais. Esu paprasta, naminė, šeimiška mama. O kai atvažiuoju į Vilnių, pasijuntu ne tik mama, bet ir moterimi. Jei jau čia važiuoju, dažniausiai į kokį nors renginį, taigi, mano išėjimai – „visuomeniniai“. Taip juos vadinu, nes mane čia, Vilniuje, pamato kažkas daugiau nei draugės, todėl turiu susiruošti, pagalvoti kuo apsirengsiu, o tai taip pat dalis pramogos. Nesakau, kad Klaipėdoje gyvenu be jokių pramogų, bet juk pramogos dažniausiai neatsiejamos nuo mano pareigų, motinystės. Štai atvažiuoja vasarą draugės, pasiimame skanumynų, raudonojo vyno ir keliaujame prie jūros. Mažylis žaidžia smėlyje, o mes pliurpiame...Didžiulė laimė būti mama.
Ne kartą tai esu girdėjusi iš jūsų lūpų. Sakykite, Egle, ar jūsų motinystės jausmas toks stiprus dėl to, kad pati anksti netekote motiniškos meilės ir globos?
Mamos man visada trūko iki skausmo, iki „nublūdimo“. Kai išgirsdavau darželyje ar mokykloje ką nors sakant: „Ateis mano mama“, užgniauždavo gerklę ir atrodydavo, kad plyš širdis, nes mano mama niekada nėra atėjusi. Turbūt iš manęs trykšte trykšta tai, ko niekada negavau. Norisi, kad mano vaikai būtų apsaugoti, jaustųsi tvirtai ir žinotų, kad mama dėl jų padarys viską. Vyresnėlis Jokūbas taip ir sako: „Mama, aš žinau, tu juk nueisi ir viską sutvarkysi...“
Iš tiesų mama gina lyg liūtė. Prisimenu, kaip stojote už savo vaikus, kai internete perskaitėte komentarų, kuriuose buvo įžeidinėjami jūsų vaikai...
Kada nors norėčiau taip tvirtai, užtikrintai ir saugiai jaustis šalia vyro, kaip mano vaikai jaučiasi šalia manęs. Jie yra saugūs, nes motinystėje niekada neleidžiu sau atsipalaiduoti.
„Šok su manimi“ kino vakaras (Balsas.lt/Ruslanas Kondratjevas) (nuotr. Balsas.lt)
Jūsų vyresniajam šešiolika. Ar jaučiate, kad jau paauglystė?
Jam jau seniai praėjo visi pirmi kartai, pirmi smalsūs paaugliški pabandymai... Manau, kad dabar Jokūbas jau beveik subrendęs vyras. Visos mano draugės nesiliauja stebėtis: „Tavo sūnus subrendęs ne pagal metus. Kaip tu jį auklėji, kad jis toks šaunus?“ Iš tiesų matau, kad Jokūbas auga ir virsta vyru. Dėl to labai didžiuojuosi. Mažai mūsų visuomenėje šiandien tų grynuolių vyrų, o taip norisi, kad būtų daugiau...
Išsiskyrėte su Jokūbo tėvu, kai vaikui tebuvo penkeri. Iš ko jis mokėsi to vyriškumo?
Net negaliu paaiškinti, bet jis nuo mažų dienų buvo vyras. Nesu silpna, nesiskundžiu, bet sūnus mane visada vyriškai palaikė. Dar mažas būdamas sakydavo: „Mama, žinau, kodėl tu negyveni su tėčiu.“ Jis niekada negirdėjo manęs blogai atsiliepiant apie jo tėtį. Tai buvo dviejų suaugusių žmonių sprendimas ir vaikas gimė iš meilės, taigi sakyti ką nors blogo ar vertinti tą žmogų jo sūnaus akivaizdoje – negalėjau ir negaliu, bet vaikai nėra kvaili, jie mato net tai, ką mes bandome nuslėpti, ir patys atsirenka, kas yra kas.
Man rodos, kad motinos ir vaiko ryšys – amžinas. Kai sutinku vyrą, kuris gerbia savo mamą, visada pagalvoju, kad jis gerbs ir savo žmoną. Tai – tinkamo auklėjimo rezultatas.
Noriu paklausti apie jūsų šiandieninį ryšį su mama?
Ryšys minimalus. Nebėra taip skausminga, tik noriu, kad jos buitis būtų paprastesnė ir gyvenimas bent kiek lengvesnis. Kartais susiskambiname – toks mūsų bendravimas. Nėra pasidžiaugimo anūkais, nėra: „Išeik, Eglute, aš pabūsiu su vaikais“... Apsipratau ir man neliūdna. Tik suprantu, kokios laimingos tos moterys, kurios turi mamas, gali į jas atsiremti, pasiguosti, išsisakyti, palikti pagloboti savo vaikus. Aš šito niekada neturėsiu. Kai tėvai skyrėsi, man buvo dveji. Mama manęs nebepasigedo. Kartais pamąstau: gal jos motinystės jausmas buvo silpnesnis... Vis dėlto tikiu, kad mama mane ir šiandien myli. Myli iš tolo...
Esate jautri. Tiesa?
Tikiu, kad gimdamas žmogus kažką atsineša. Tas mano jautrumas yra valdomas, gyvenimas to išmokė, bet esu dėkinga likimui, Dievui, kad nesu abejinga tam, kas vyksta šalia manęs. Kiek save prisimenu, visada gindavau tą, kurį skriausdavo. Taip nuo pat vaikystės kiemo laikų. Mano vaikai žino šį mano Tado Blindos bruožą. Prisimenu, prieš kelerius metus atbėgo Jokūbas ir pasakė man: „Mama, ten moteris muša vaiką.“ Jis sakė taip užtikrintai, su tokiu pasitikėjimu, kad eisiu ir apginsiu, jog man net neliko pasirinkimo. Ir apgyniau, ir sugėdinau tą moterį ir tuos, kurie matė, kaip skriaudžia vaiką, bet abejingai stebėjo, nesikišo. Motina muša, vadinasi, tai jos reikalas... O taip neturėtų būti...
Dėl tų pačių motyvų ir Irma Jurgelevičiūtę užstojote, kai ją apkaltino vagyste?
Irmos atvejis buvo ypač jautrus, nes iš karto po įvykio suvokiau, kaip ją dabar puls. Prisimenu, išėjome pro lauko duris, o visur – žurnalistai, fotografai... ir visi klausia mūsų nuomonės. Nuoširdžiai palinkėjau Irmai stiprybės, pasakiau, kad viskas praeina, ir gal po kelerių metų viskas atrodys jau visai kitaip nei šiandien.Tiesiog norėjau ją nuraminti, nes tokiais atvejais žmogus ypač pažeidžiamas, o mes jį dar skubame nuteisti. Kokią turime teisę?
Nelaukiau dėkingumo, bet Irma po to man paskambino ir padėkojo. Pasakiau, kad padėsiu kuo galėsiu. Buvau nuvažiavusi pas ją į Kauną, man rodos, padariau viską, ką turėjau tokiu atveju padaryti – nuraminti žmogų ir pasakyti, kad tai ne pasaulio pabaiga. Na, o toliau jau jos gyvenimas...
Už save taip pat kovojate?
Už save taip nekovoju. Už vaikus galiu guldyti galvą, už kitus, bet už save... Save apginsiu, bet subtiliau, ne puldama, ne taip tiesmukai.
O šiaip man visada norisi, kad kažkas kitas už mane pakovotų. Čia jau kalbu apie priešingą lytį. Man patinka, kai šalia stiprios asmenybės. Niekada nesudomins silpnas vyriūkštis, kuris bandys atsiremti į mano petį.
Pakalbėkime apie jūsų gyvenimo vyrus. Šiuo metu viena auginate du sūnus. Ko gero, griežti šeimos institucijos gynėjai jūsų gyvenimą pavadintų nesėkmingai susiklosčiusiu. Ką jūs apie tai pasakytumėte?
Manau, kad niekas nevyksta atsitiktinai. Su abiem savo gyvenimo vyrais susitikome, nes turėjome susitikti, išgyvenome tai, ką turėjome išgyventi. Esu dėkinga už tą patirtį. Svarbiausia – neapgaudinėti savęs. Yra daug šeimų, kurios vaidina šeimas, o aš – aktorė ant scenos, bet ne gyvenime. Manau, kad nebe tie laikai, kai moterys buvo tik tada moterimis, kai šalia stovėjo vyras. Šiandien jos tiesiog moterys, nebeprisitaikančios prie tam tikrų situacijų, o gyvenančios realybėje. Aš tikrai ne už tai, kad reikia išsidraskyti dėl menkų nesusipratimų, aš už tai, kad šeimą reikia išsaugoti, bet ne visada tai įmanoma. O kankintis ir graužtis dėl to, ko jau nebėra – neverta.
Niekada nebandėte slėpti, kad sūnaus tėvo išdavystę išgyvenote labai skaudžiai. Ar šiandien išsivadavote?
Ačiū Dievui, taip. Vaikelis gimė labai lauktas ir nuo mylimo žmogaus. Nepastočiau nuo bet ko.Tada tai buvo brandus ir apgalvotas noras gyventi laimingai ir siekti, kad vaikas augtų laimingas. Nebuvo tokio plano, kad viena jį auginsiu, o tėtis pamatys kartą ar du per mėnesį. O išdavystė buvo žiauri. Niekas nematė, ką išgyvenau, kai ta pilis subyrėjo. Svarbiausia, kad iki tol tebuvo tik euforija ir patys gražiausi dalykai, tikrąja to žodžio prasme buvau nešiojama ant rankų. Nebuvo net kur įsiterpti abejonei ar blogai nuojautai. O čia smūgis iš nugaros. Jautriausiu laiku į jautriausią vietą, kai kūdikis tik gimęs ir krūtys dar pilnos pieno, kai bet kuri moteris yra be proto pažeidžiama. Kiek išverkta, išsikankinta, tuomet nesinorėjo net pabusti. Vaikelis tik ką gimęs, o aš viena pati, be jokios atramos, jokios mamos...
Buvo sunkus laikotarpis. Dabar pagalvoju, ar dar yra kas nors, ko negalėčiau ištverti. Atsirado tam tikra ironija ir nuojauta, kad ką tik reikės pramušiu galva. Many nebėra išgąsčio, trapumo. Jeigu reikės, būsiu šalta lyg ledas ir tvirta kaip uola. Tik ar to norėčiau, ar man tokios patirties reikia?.. Paprastai niekas mūsų to nepaklausia.
Sakėte: „be jokios atramos“. Ar šalia nieko nebuvo?
Mano vaikai. Tikėjimas. Aš tikiu Dievą. Išsiverkdavau ir pasislėpusi nuo vaikų melsdavausi Marijai prieš jos paveikslėlį. Visada jaučiau palaikymą iš aukščiau. Jaučiau, kad yra jėga, kuri mane saugo. Daugiau niekam neatsiverdavau. Turiu ir turėjau bičiulių, bet draugės ateina ir išeina, jos turi savus gyvenimus. Mane visada palaikė tėvas. Už tai jam ačiū.
Šiandien išdavystė, skyrybos – įprasta, bet jūsų atvejis – ypatingas, nes tai įvyko vos pagimdžius. Niekada nepaklausėte, už ką?
Esu kartą sakiusi Karoliui: „Reikėjo bent pusmetį luktelėti...“ Tačiau pati suvokiu, kad nėra patogaus laiko išdavystei. Visada skaudės, tik tuo metu skaudėjo keliolika kartų stipriau. O apskritai „už ką?“ niekada neklausiu. Mąstau ne „už ką?“, o „dėl kažko“, jog dar ką nors suvokčiau. Kad ir kokie baisūs būtų praradimai, jų mūsų gyvenimuose būna. Vis tiek tarp visų blogybių yra ir šviesos, kuri veda pirmyn. Žinau, kad gyvenimo kely sutikti vyrai mane mylėjo. Tai tiesa ir iki šiol taip yra. Jie žino, su kuo buvo, ir jiems šiandien liūdna, bet tai jau kita istorija... Aš einu į priekį...
Egle, apie jus sklando visokių kalbų. Neva, turite kažkokį labai labai turtingą, vos ne ant aukso maišo sėdintį užsienietį, gal kokį arabų šeichą... Tiesa?
Esu girdėjusi visokių kalbų apie save. Nupirko man mašiną, padovanojo tą, aną... bet apie arabą dar neteko girdėti (juokiasi). Tačiau man smagu: jeigu kalba, vadinasi, tikrai dar gyva. O jeigu rimtai, niekada nebuvau išlaikytinė. Negyvenau nė iš vieno vyro malonių ir tokių dovanų, kaip mašinos ar nekilnojamasis turtas, nė iš vieno nesu priėmusi. Aišku, kvepalus, papuošalus man dovanoja ir juos priimu – neįžiūriu čia jokio nusikaltimo, bet vyro turtai man niekada nebuvo svarbiausias dalykas. Daug svarbiau stiprus petys, nes stiprų žmogų gali palikti pliką nuogą, atimti iš jo viską, bet jis išgyvens, atlaikys, prisikels. Man geriau nuogas, bet su galva ant pečių, nei tas, kuris su aukso luitais ar prabangiomis mašinomis...
Vis dėlto toks žmogus yra?
Neimsiu pasakoti, nes esu atsargesnė. Galiu tik pasakyti, kad tokio žmogaus, su kuriuo eičiau į kalnus, nėra. Po tokių skaudžių patirčių, visus kiaurai skanuoju. Sakyk, ką nori, kalbėk, žadėk – nužvelgiu ir galiu pasakyti, eičiau į kalnus, ar ne...
Į kalnus – ne, o prie jūros ar turite su kuo nueiti?..
Turiu...
O jausmai?
Jie visada kunkuliuoja, bet vyrui šalia manęs nėra paprasta. Aš gebu žvelgti į priekį, o to tas vyras ir joks kitas gal nenorėtų. Aišku, jei jis stiprus, neturėtų išsigąsti...
Kad ir kaip būtų, meilę jau esu išgyvenusi, žinau, kas tai yra, ir, kaip sakoma, galiu jau numirti. Tik va, vaikus dar turiu užauginti...
