Kai sekmadienio popietę kalbuosi su Egidijumi Dragūnu, jis nė iš tolo neprimena skandalingiausio Lietuvos atlikėjo etiketę nešiojančio žmogaus. „Šį savaitgalį ilsiuosi. Idealu, kai gali tiesiog nieko neveikti ir būti su šeima“, – sako jis. Vietoje triukšmingos koncertų salės pokalbio fone retkarčiais girdisi tik Egidijaus penkiamečio sūnaus Deivido ir mylimosios Eleonoros balsai. Tiesiog šeimyniška idilė. Ramūs grupės SEL lyderio savaitgaliai netrukus taps retesni: šiais metais kūrybinės veiklos dvidešimtmečio jubiliejų pažymintis atlikėjas jau spalio mėnesį pradės šventinį koncertinį turą. Dvidešimtmetį švęsti SEL pradės spalio 19 dieną Dubline, o gruodžio 29-ąją baigs Panevėžyje. Vilniuje žvakės ant torto bus pučiamos didžiojoje „Siemens“ arenoje, Kaune – legendinėje Sporto halėje, arenose Alytuje, Utenoje, Šiauliuose, Klaipėdoje. Stogai kilnosis ir užsienyje: SEL skris ne tik Londoną bei Dubliną, bet ir į Bergeną, Niujorką, Čikagą.
Spalio mėnesį prasidės SEL dvidešimtmečio jubiliejinis koncertinis turas. Tikriausiai tai labai svarbus etapas tavo gyvenime?
Gailėdamas savęs, aš stengiuosi apie tai negalvoti. Stengiuosi atsipalaiduoti ir tiesiog daryti tai, kas patinka. Tai, be abejo, labai svarbus gyvenimo etapas, bet ir darbo yra labai daug, tad tiesiog nenoriu savęs užspausti. Norisi po viso šito išlikti sveikesniu ir ramesniu. Be galo daug paėmiau ant savo pečių. Norisi, kad viskas įvyktų ir atrodytų gerai ir, kad žmonės apsilankę jubiliejiniuose koncertuose nepasakytų: „Ai, čia jis dvidešimt metų pramalė bet nėra nieko verto dėmesio“. Aš dirbu ir ruošiuosi.
Tau svarbi žmonių nuomonė, įvertinimas?
Ne tik žmonių, bet ir savo paties. Noriu pažiūrėt į veidrodį, sau į akis ir pasakyti, kad viskas gerai. Aš labai myliu savo darbą. Tai man yra svarbu.
Kaip manai, per du dešimtmečius, kokie yra didžiausi tavo pasiekimai?
Žinot, gal ne pasiekimai. Aš tiesiog galiu pasakyti, kad esu laimingas. Turiu šeimą, vaiką, darbą, kurį myliu. Pasiekimų trumpai ir aiškiai išvardinti negalėčiau, nes galbūt pats jų nejaučiu. Niekada negalvojau, kad esu kažkoks išskirtinis, ar kažkoks kitoks. Bet kai Lietuvoje šiomis dienomis rodo kažkokias reklamas su garsiais žmonėmis ir aš esu šalia A.Sabonio, man šiek tiek keista. Tai tiek. Vadinasi, kažką padariau teisingai.
Keista, bet ir malonu?
Nenorėčiau to sureikšminti. Tiesiog taip atrodo iš šono. Su manim lygiaverčiai sveikinasi garsiausi Lietuvos žmonės, įvairių sričių specialistai. Tiek kino, tiek ir sporto ar muzikos pasaulių atstovai.
Per dvidešimt pastarųjų metų, kuris įvykis tau įsiminė labiausiai?
Per tą laiką įsimintiniausias dalykas – kai aš stovėjau vienoje Vilniaus aikštėje, šnekėjausi su draugu, suskambo telefonas ir man pasakė: „Tau gimė sūnus“. Man tai buvo keisčiausias ir įsimintiniausias įvykis. Tai – mano gyvenimą pakeitęs įvykis.
Pakeitęs gyvenimą teigiama linkme?
Tai aišku.
Dvidešimtmetį švęsti pradėsite spalio 19 dieną. Koncertinis turas prasidės Dubline, koncertuosite 12 miestų. Kurio koncerto lauki labiausiai?
Paskutinį kartą buvau labai maloniai nustebintas Londonu ir jo nuotaika. Be jokio apsimetinėjimo galiu pasakyti, kad mačiau laimingus ir linksmus žmones. Ilgą laiką mes Londone negalėjom pritraukti žmonių. Ir aš visuomet labai aiškiai sakydavau organizatoriams, kad jie ne veltui išvažiavo iš savo šalies, iš mažų miestelių ir mes tiesiog grojam prastose vietose. Žmonės išvažiavo tam, kad keistųsi, jie nori matyti kitokį pasaulį, tad ir mums reikia groti geresnėse salėse. Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad mes koncertuosime tokioje arenoje kaip O2, kad ir mažesnėje salėje. Tai yra labai didelis pasiekimas. Aš labai laukiu visų tų, kurie nors kiek žino mano muziką ir tų, kurių gyvenime mano kūryba turėjo reikšmės. Raginu tą dieną būti O2 ir palaikyti ne tik mus, bet ir, simboliškai, lietuvišką kultūrą. Londonas ir Dublinas – man seniau šie miestai buvo svetimi, dabar aš laukiu pasirodymų ten. Visur, kur randi daug draugų, pasidaro mieliau. Šiai dienai iš tikro aš turiu labai daug draugų abiejuose miestuose.
Sakai, kad patiko Londono nuotaika, tai tikriausiai kalbi apie paskutinį savo koncertą Scala?
Taip. Iš pradžių mūsų į tą klubą net nenorėjo įleisti, nes ten grojo visokie garsūs vardai, mūsų klausinėjo kas mes tokie. Ir tik paskui vadybininkai labai nustebo, kas čia per žmonės, kad bilietai kainuoja dvigubai daugiau ir jau prieš savaitę bilietų neliko. Jiems buvo keista, kad koncerto vakarą prie durų išsirikiavo ilgiausia eilė ir, kiek girdėjau, net buvo siūlomi bilietai, kainuojantys po šimtą svarų – už galimybę patekti į vidų. Buvo siūlomi net ir kyšiai durininkams, apsaugai. Bet, žinoma, jie negalėjo viršyti saugumo sąlygų ir įleisti daugiau žmonių, nei telpa. Manau, kad šįkart mes kartelę iškelsime dar aukščiau. Atvažiuoja mūsų komanda, kurią sudarys penkiolika žmonių, niekas nestovės ant taburetės. Atvažiuojame su pilnu šou, su pilna programa, su visiškai gyvu garsu. Viskas bus labai aukštame lygyje. Juolab, kad kai paskutinį kartą mačiau Londone gyvenančių lietuvių veidus, supratau, kad žmonės per tą laiką truputį ir užsidirbę, ir pamatę daugiau pasaulio, jų nuotaika tikrai nuostabi.
Manai, kad emigrantai pasikeitė per tuos kelis metus?
Ne kelis. Manau, kad išeivija egiztuoja jau nuo seniau, tai ne poros metų dalykas. Tai dešimtys metų ir daug įvairių žmonių. Aš galvoju, kad tai yra geras sprendimas.
Emigracija yra geras sprendimas?
Tiesiog esu įsitikinęs, kad bet kokiu atveju, tai yra tik į gera. Žmonės gali keliauti, mokytis, dirbti, gali semtis naujos informacijos, naujų kultūrų, kalbų. Tai tik praplečia pasaulėžiūrą. Londone, kiek žinau, po koncerto dar vyks lietuviškai vadinamos dūzgės, tai yra after party.
Ar gali papasakoti apie tai?
Koncertas prasideda anksčiau, nes norim, kad į jį galėtų ateiti ne tik saugusieji. Į koncertą jie laisvai gali atsivesti ir savo vaikus – ką tikrai siūlyčiau padaryti, nes gera nuotaika jiems tikrai padės. O vakarėlis po koncerto? Taip, ruošiamas. Norime pabūti, paklausyti muzikos, išgerti kokteilį, nes paskui jau judėsim Amerikos link.
Kvieti tėvus į SEL koncertą atsivesti savo atžalas. Man atrodo, kad mamos, prisiskaičiusios straipsnių kaip Egidijus Dragūnas keikiasi scenoje tikrai suabejos ar tai gera idėja.
Klausykit, tai yra daug daugiau spauda, nei tikrovė. Kas buvo mūsų koncertuose žino, kad nieko tokio ten nebūna. Drąsiai galiu pasakyti, kad viskas bus tikrai aukštame lygyje. Drąsiai galite pasiimti ir vaikus.
Sakai, kad į koncertinį turą investavai 1,5 milijonų litų ir net nežinai ar tai atsipirks, sugrįš atgal. Mėgsti rizikuoti?
Tiesą sakant, jei dar paskaičiavus, ką duoda rėmėjai, tai kainuotų virš 3 milijonų litų. Dvylikai koncertų skirti po 120 tūkstančių – tai nėra daug. Bendra suma yra juokingai maža. Per visą gyvenimą mačiau daugybę koncertų, daugybę pasirodymų įvairiausiuose šalyse. Tad ilgai galvojau, kuo aš galėčiau nustebinti. Ir grįžau prie pagrindinio dalyko – muzikos. Ne prie kažkokių cirkų ir specialiųjų efektų, bet garso ir muzikos. SEL per dvidešimtmetį skambės visiškai gyvai. Mes grosim daug muzikos – dvi valandos gyvo koncerto.
Tavo kūryba labai įvairi: yra ir šokiruojančių dainų, kuriuose kas antras žodis keiksmažodis, yra ir labai romantiškų, dailių, lyriškų. Kurie kūriniai tau pačiam yra mieliausi?
Nėra nieko apibrėžto. Jei Džordana Butkutė vieną dieną pradėtų groti metalą, tai visi nustebtų. Jei mes vieną dieną pradėtume groti tik vieną stilių būtų tas pats. Nėra visiškai jokių stilių, įsipareigojimų. O pati muzika yra nuotaikos muzika, tai yra nuotaikos veidrodis.
2011-aisiais buvai pripažintas populiariausiu Lietuvos atlikėju. Malonus toks įvertinimas?
Manęs tai nestebina, nes iš tikrųjų įdėta labai daug darbo. Gal yra kažkoks ir talentas, požiūris į gyvenimą. Bet sudėjus viską – tai yra didžiulis darbas.
„Aš žiūriu į tave, pasauli“ tapo klausomiausia praėjusių metų daina. Kiek žinau, ji skirta Eleonorai. Ar gražiausi kūriniai, vis dėlto, gimsta iš meilės?
Taip. Čia nieko neapgausi. O klausomumas tai tik dar kartą įrodo.
Tai šią dainą, be abejo, išgirsime tavo jubiliejinių koncertų metu.
Tai aišku. Bet labai įdomiai, nes ji skambės kitaip.
Ar Eleonora koncertuos drauge jubiliejiniame ture? Kiek girdėjau, ji pradėjo solinę karjerą.
Jinai dalyvaus visur šio turo metu. Ji ir vokalistė Silvija. Ir visa grupė garsių muzikantų. Jūs viską pamatysit.
Viename interviu Marijus Mikutavičius tave pavadino protingu ir gudriu verslininku. Skamba kaip komplimentas?
Kai pradėjau dirbti šioje srityje, matydavau, kad pagrindiniai žmonės muzikos pasaulyje būdavo visi aplinkui, tik ne muzikantai. Tad visą laiką siekiau to, kad Lietuvoje muzikantas turėtų pagarbą, gerai atrodytų, gerai uždirbtų. Atrodo, kad šiomis dienomis man tai jau pavyksta padaryti, aš uždirbu nemažai, darau didelius šou, tai pritraukia daugiau žmonių. Visada bandžiau rasti aukso vidurį: kad muzikavimas nebūtų visiškai požeminis menas ir kad nebūtų pigus blizgesys. Reikia atrasti tą aukso vidurį. Aš noriu dirbti mylimą darbą, gerai uždirbti, mėgautis gyvenimu ir turėti tai, ką aprėpia laimingo žmogaus gyvenimas. Galiu pasakyti, kad gyvenimas man šiuo metu yra tikrai mielas. Turiu namus, galiu keliauti, turiu daug draugų, galiu šypsotis, galiu gyventi.
1999 metais buvo tas etapas, kai savo ateities su muzika nesiejai. Tuomet įstojai į Talino „Concordia“ universitetą studijuoti ryšių su visuomene. Žinau, kad mokslų nebaigei, bet ar praverčia įgytos PR žinios šou pasaulyje?
Aišku, vienareikšmiškai. Aš prasimokiau du su puse metų, gavau informacijos, gavau žinių. Negavau tik diplomo. Vėliau dar keturis metus studijavau verslą, mrinkodarą Vilniaus Universitete. Mokslai labai daug duoda. Supratau, kad tuo metu mokydamasis tobulėjau, tai praplėtė mano pasaulėžiūrą.
Bet nesi PR'o specialistas, pasirinkai muzikanto kelią.
Aš nesu tas, kuris jei nesisekė būti muzikantu vieną dieną tapo žurnalistu, aktoriumi, po to laidų vedėju, deputatu. O pabaigoje tapo žmogumi, neturinčiu pagarbos. Mano gyvenime nėra tokių mėtymųsi, aš visuomet buvau ištikimas savo idėjai. Ir dabar esu. Todėl yra ir rezultatai. Bet kokioje srityje būna juodų dienų ir būna šviesių. Tai jei tu esi ištikimas savo idėjai, vieną dieną viskas nušvinta. Reikia užsispyrimo, nes gyvenimas yra banguotas. Manau, kad aš ėjau ir einu teisingu keliu.
Išvykai studijuoti nemokėdamas anglų kalbos. Ar dabar jau moki?
Truputį. Mėgstamiausia ir pirmoji mano frazė – „In the future my english will be better“.
Tu žiniasklaidoje dažnai pasirodai kaip blogiukas: tai SEL'as įsivėlė į konfliktą su pareigūnais, tai ne vietoje nusikeikė, tai kažkam su buteliu davė per galvą, tai vairavo neblaivus. Esi karšto būdo, užsidegantis, darantis ir negalvojantis?
Žinoma, buvo vairuojama išgėrus. Ir aš pats manau, kad tai nepateisinama. Dabar esu jau subrendęs, suaugęs vyras ir suprantu, kad tai nėra gerai. Bet galiu pasakyti, kad tai buvo gal porą kartą, o apie tai rašoma du šimtus. Tos visos konfliktinės situacijos privertė pagalvoti, kad yra baisu, kai iš žmonių daromi robotai. Jiems kišama informacija ir jie tampa visiškai bukais zombiais, kurie negali galvoti, kovoti prieš sistemą ir kuriems brukama viena ar kita mintis. Aš stengiuosi daug skaityti, matyti, žiūrėti, nebūti visišku zombiu. Kartais juk priimti ir kvaili bei neteisingi įstatymai. To blogio šiandien yra labai daug, žmonės gyvena pagal kažkokias taisykles, nors jos nėra teisingos, vien todėl, kad taip yra parašyta. Reikia pagalvoti širdimi, kas yra ta tikroji tiesa.
Yra ir jautrioji tavo pusė, esi įkūręs labdaros fondą.
Jau paaukojom vienai kitai ligoninei, gražinom vaikams klausą, pirkom aparatus. Šiuo metu ruošiamės įrašinėti naują albumą ir su prodiuseriu kalbėjom, ką darysim su gautomis iš albumo lėšomis. Pagalvojom apie vaikų bokso ir karate salę.
Ar yra kažkoks skaičius, kiek iš tavo fondo jau yra paaukota lėšų labdarai?
Arti milijono litų.
Ar jauti pareigą kaip žymus asmuo užsiimti ir labdara ar yra kažkokie kiti motyvai?
Juk žinot, kas buvo atsitikę mano sūnui – tai ir buvo mano vienintelis motyvas. Kažkaip taip ir įsitraukiau į visą šį labdaringą judėjimą. O dabar jaučiu malonumą tai darydamas. Jaučiu, kad kai aš duodu, gaunu dešimt kartų daugiau atgal. Grubiai paskysiu – man visokeriopai apsimoka tai daryti.
Ką veiksi kai pasibaigs dvidešimtmečio turas?
Ką žinau, kad mėnesiui laiko važiuosiu pailsėti į Amerikos pusę. Man dar tik 35 metai. Labai anksti pradėjau muzikuoti, būdamas penkiolikos. Tad paskui laukia masė naujų idėjų. Kitais metais labai noriu dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose ir groti pasauliui. Jaučiu, kad esu tam pribrendęs, pasiruošęs. Noriu parodyti savo veidą, spalvą, lietuvišką kultūrą. Ir tikiuosi, kad kitais metais jau pradėsim filmuoti žadėtą mano filmą. Visko bus daug.
Kaip tavo penkiametis sūnus reaguoja kai išvyksti gastroliuoti ilgesniam laikui?
Viskas yra gerai. Daug kur jis skrenda kartu. Kol kas dar nelanko mokyklos, tai jo grafikas yra lankstesnis. Žinoma, yra darželis, įvairūs būreliai.
O kokius būrelius lanko?
Šokius, karate, anglų kalbą.
Tai su anglų kalba tėtį tikrai pralenks?
Aš tikiuosi, kad ne. Nes aš irgi mokysiuosi ir mokausi.
Dabar spaudoje neretai pasirodo anonsai, kad su dizaineriu Juozu Statkevičiumi esate geri bičiuliai. Tad gal jau aišku kas Eleonorai siūs vestuvinę suknelę?
Per Juozo kolekcijų pristatymą finale visada išeina mergina su vestuvine suknele. Aš galiu pasakyti, kad šiais metais įtakojau tą finalinę idėją. Prisiminkit, kad kai lapkričio dieną bus Juozo kolekcijos pristatymas ir finale išeis jaunoji su suknele – tai turėtų būti Eleonoros atvaizdas.
Ko palinkėtum savo klausytojams?
Mums reikia tiesiog daugiau dirbti ir daugiau šypsotis. Mes juk iš tikrųjų labai gerai gyvenam, esam gražūs ir protingi žmonės, bereikia geresnio nusiteikimo. O visa kita iš tikro yra labai gerai. Pastaruoju metu sau dažnai kartoju, kad jei galvojat, jog blogai gyvenat, nuvažiuokit į Malaiziją, Indoneziją ir pažiūrėkit kaip žmonės gyvena kitur. Viskas mūsų gyvenime yra per daug gerai: geras oras, graži Lietuva ir atėjo gražus ruduo.
