Dainininkę Eveliną Anusauskaitę pavyko „pagauti“ atvykusią koncertuoti į Šiaulius. Mergina neslepia, jog kaskart atvažiavusi į Šiaulius jaučiasi kaip namuose, nors pati gimė sostinėje. Šiauliai E. Anusauskaitei – vaikystės miestas, kuriame linksmai leido vasaras pas senelius, valgydama ledus. Energinga ir kūrybinga mergina nenustygsta vietoje – dalyvauja įvairiuose projektuose, o dabar E. Anusauskaitę užplūdo ir malonūs vestuvių reikalai, todėl į svečius pas senelius į Šiaulius atvyksta gana retai.
- Jūsų šeimos šaknys – Šiauliuose. Su kuo asocijuojasi šis miestas?
- Mano tėčio seneliai kilę iš Šiaulių, nors pati esu gimusi Vilniuje. Pirmoji mano pažintis su Šiauliais buvo su tėvais lankant senelius. Ryškiausia, ką atsimenu iš vaikystės, – tai Šiauliuose buvusi ledainė! Šiauliai man asocijuojasi su „Pingvino“ ledaine. Tai pirmas dalykas, kuris iškyla prieš akis išgirdus Šiaulių miesto pavadinimą.
Mano močiutė žinodavo, jei pas ją atvykstu, būtinai eisime į „Pingvino“ ledainę. O vėliau su Šiauliais artimiau susipažinau, kai atstovavau Šiaulių miestui „Chorų karuose“. Man labai patinka Šiauliai, o kai dalyvavau „Chorų karuose“, aplankiau ir garsiąją „Lapę“. Pamačiau, kad Šiauliuose yra daug šarmingų vietų, kur daugumai verta apsilankyti.
- Šiauliuose svečiavotės kartu su miuziklo „Velnio nuotaka“ kolektyvu. Kodėl pasirinkote šį žanrą?
- Miuzikle „Velnio nuotaka“ Jurgos vaidmenį gavau prieš metus. Taip sutapo, kad ir realiame gyvenime tuoj pati būsiu nuotaka – tik jau tikiuosi, kad ne velnio (juokiasi).
Man labai patinka miuziklai. Pirmasis, kuriame vaidinau, buvo „Paryžiaus katedra“. Atsimenu, kad kai pradėjau vaidinti, supratau, jog šis žanras man tikrai patinka. Toliau teko vaidinti miuzikle „Tadas Blinda“ ir paskutinysis – miuziklas „Velnio nuotaka“. Tai patys ryškiausi miuziklai.
Dar vienas gražus sutapimas, kad mano mama gavo Jurgos vardą po to, kai močiutė pamatė filmą „Baltaragio malūnas“. Smagu žinoti, jog vaidinu personažą, kuris taip įkvėpė mano močiutę, jog ji sugalvojo duoti Jurgos vardą mano mamai. Nors ir vaidinu Jurgą, savęs su niekuo netapatinu – net su mama, o kaskart po išėjimo į sceną būnu labai savikritiška. Vis kažkuo nepatenkinta. Tai balsas skamba ne taip, kaip aš noriu, tai dar kas nors netinka. Kai visiems atrodo, jog pasirodymas pavyko puikiai, sau randu priekaištų. Tačiau tokiu būdu aš pati tobulėju.
- Prieš šventes tapai vieno iš prekybos centrų šventiniu veidu – fėja. Ar patiktų vaidinti tokį personažą?
- Man fėjos tinka labiau šventiniam laikotarpiui ir vaikams. Šiaip man pačiai labiau patinka įkūnyti tvirto charakterio personažus. Tikriausiai man fėja su kirviu būtų priimtinesnė nei su burtų lazdele. Per visą savo karjerą tik kartą buvau coliuke, nes reikėjo pavaduoti besilaukiančią aktorę, tačiau visi kiti personažai labai ryškaus charakterio.
- Kaip pavyksta visur suspėti sudalyvauti ir nepervargti?
- Mano gyvenimo ritmas labai spartus, todėl reikia susiimti... Taip sakau dėl sveikos gyvensenos. Prieš dvejus metus atrodė, jog jėgos beribės ir galiu nemiegoti visiškai... Dabar, jei nepailsiu, jaučiu nuovargį – ne fizinį, bet psichologinį. Be miuziklo yra milijonai darbų, kuriuos turiu susidėlioti taip, kad spėčiau padaryti. Važiuodama iš miesto į miestą autobuse dėliojuosi vienus darbus, o grįždama – kitus. Mokausi dainas, kurias dainuosiu artimiausiu metu. Ir tada... atsigulus į lovą viskas pradeda maišytis. - Kokie artimiausi projektai laukia?
- Artimiausias projektas – miuziklas „Muzikos garsai“, kuriame vaidinsiu su mažuoju broliu – brolį ir sesę. Labai laukiu!
- Ar per darbus pavyksta pabūti su šeima?
- Ne visada... Kadangi dažnai vyksta įvairiausi koncertai, renginiai. Prisimenant praėjusias šventes, kartą buvo, kad net turėjau Kalėdų rytą išvykti į koncertą. Tai visa šeima dėl manęs kėlėsi 6 valandą, kad drauge galėtų išpakuoti dovanas. Šiemet su sužadėtiniu praleidome šventes atskirai, tačiau nesijautė, kad buvome ne kartu, nes kasdien ilgai kalbėdavomės telefonu.
- Ką reikia daryti, kad svajonės taptų realybe?
- Aš labai tikiu minčių galia. Ką žmogus akumuliuoja savyje, tai ir pildosi. To pavyzdys esu ir aš pati. Ką sugalvoju ir ko užsibrėžiu, tai mano gyvenime ir atsiranda. Kartais net nusijuokiu dėl to. Praėjusiais metais sirgau ir turėjau praleisti vieną koncertą – dėl to labai jaudinausi. Tada pasvajojau, kad norėčiau nuvykti į Ameriką ir štai aš ten nuvažiavau. Tiesiog reikia labai norėti, ir visos svajonės bemat išsipildys.
- Ar turi savo idealios šeimos viziją?
- Visada tikėjau tikra meile. Kur svarbu ne tik komfortas. Gyvenime mačiau daug gerų pavyzdžių, kur poros ir po 20–30 metų myli vienas kitą. Dabar mano šeimos vizija – žmogus, kurį aš sutikau. Svarbiausia tai, su kuo esi komandoje. Jei tai teisingas žmogus, tai lengvai seksis ir ateitį kurti. Planuoti negalima, nes nežinai, ką Dievas suplanuos. Net kiek vaikų turėsiu. Jei būtų mano valia, jau turėčiau du vaikus, tačiau negaliu, nes dainuoju. Labai myliu vaikus ir šunis. Kai išvyksiu gyventi iš Lietuvos, taip pat būtų kvaila, jei iš karto galvočiau apie vaikus – net darbo aš Amerikoje neturiu. Tai būtų vaikiška. Būtina susidėlioti pagrindus, kad vaiku galėčiau pasirūpinti.
- Scena – tai darbas ar malonumas?
- Pavadinčiau tai didžiule atsakomybe, nes man ne vis vien, ką galvoja žiūrovai, išėję iš salės po mano pasirodymo. Man nerūpi tie, kurie komentuoja nepagrįstai, tačiau tie, kurie ateina nuoširdžiai, juos gerbiu ir iš scenos išeinu su šypsena. Buvimas scenoje man labai svarbus. Dainuojant „Velnio nuotakoje“ yra tokių kūrinių, kuriuos išjaučiu nuo pėdų pirštų galiukų iki savo plaukų galiukų. Viską išjaučiu... Būna, kad nulipusi nuo scenos apsiverkiu. Tai tikroji menininko duona, kurią jis valgo. Svarbiausia yra emocija, kurią gauna iš žiūrovų po pasirodymo.
- Ar yra pomėgių, apie kuriuos nežino net gerbėjai?
- Niekada nebuvau įnikusi į rankdarbius, tačiau kai pradėjau viename iš projektų dirbti su Leonardu Pobedonoscevu, užsikrėčiau idėja, kad viską galima pasidaryti pačiai. Susižavėjau šia idėja. Kai žmogus išmoksta kuo daugiau pasigaminti pats, tuo labiau jis tampa nepriklausomu nuo kitų. Aš išmokau gaminti maistą. Man svarbu maisto estetika bei namų jaukumas. Nuskridusi į Los Andželą noriu persisiūti užuolaidas. Prie menų priskiriu ir pasigražinimą. Išmokau daug dalykų – pati sau makiažą kartais darausi, šukuojuosi. Ne visada šalia yra žmonių, kurie padeda.
Namuose turiu daug dekupažo technika puoštų daiktų. Su mama kartu dekoravome pakabas. Savo vonioje pati esu išpuošusi visas sienas. Mėgstu ir megzti, tačiau dabar tam neturiu laiko ir artimiausiu metu neturėsiu – visas laikas skiriamas koncertams ir ruošimuisi vestuvėms.
- Ko palinkėtumėte savo artimiesiems ir gerbėjams?
- Kad žmonės vertintų, ką turi aplinkui. Kartais nepastebime, kad turime daug ar net tai, ką turime, atrodo mažesni. Svarbiausia džiaugtis šeima ir pagalvoti apie tuos, kurie nieko neturi. Toks galvojimas man padeda suvokti, kiek aš daug turiu ir kokia esu laiminga. Man svarbu ir tai, kad brangūs žmonės būtų sveiki, laimingi ir jiems sektųsi. Manau, kad pats svarbiausias dalykas – tai matyti aplink save laimingus žmones. Nes tik taip ir pati gali tapti laiminga. Kokia bebūčiau įsimylėjusi ir laiminga, jei kas iš mano artimųjų nesidžiaugs, mane sąžinė grauš ir negalėsiu visavertiškai pati džiaugtis tuo, ką turiu. Man rūpi žmonės.
Lina ABROMAVIČIENĖ
