Kiek džinsų porų privalo turėti kiekvienas vyras? Atsakymas paprastas – mažiausiai dvi. Vieną klasikinę mėlyną, kaip duoklę tikrajam vyriškumui ir savo jaunystei. Antrą ir visas likusias – bet kokią, kaip universalią aprangos detalę, tinkančią bet kuriam gyvenimo atvejui.
Lig šio laiko pasaulyje jau yra pasiūta daugiau nei 2,5 milijardo džinsų porų (kiekvienas amerikietis vidutiniškai turi net septynias poras džinsų). Tai drabužis, kuriam populiarumu negali prilygti joks kitas. Nes nėra vyriškesnio už jį. Žinoma, džinsus šias laikais nešioja ir moterys, bet tai tėra atlaidi mūsų malonė joms – ne moterys nutiesė geležinkelius, ne moterys išnaikino mamutus, ir ne moterys pastatė gražiausius pasaulio pastatus. Tai padarė vyrai – mūvintys džinsus, tiesiogine ir perkeltine prasme.
DŽINSŲ ISTORIJA
Džinsų istorija prasidėjo dar XVII amžiuje, kai Prancūzijos pietuose esančiame miestelyje Nimes buvo išaustas pirmasis saržos audinys, pavadintas „serge de Nimes“ (nuo dviejų paskutinių jo pavadinimo žodžių jau iki 1695 metų anglų kalboje toks audinys buvo vadinamas „denim“) ir garsėjęs savo patvarumu. Tiesa, XVIII amžiuje užkariavę Indiją anglai rado ir ten tokią pat saržą, iš kurios pasiūtus patvarius ir beveik neperšlampamus kombinezonus nešiojo tenykščiai žvejai, jas vadinę „dungarees“ (šis kombinezonų pavadinimas Anglijoje yra išlikęs lig šiol).
Tačiau džinsinės kelnės, kokias mes pažįstame šiandien, išpopuliarėjo, žinoma, Amerikoje ir, žinoma, kaip amerikietiškumo verslumo pavyzdys.
Apie XIX amžiaus vidurį Kalifornijoje kilo aukso karštinė. Jaunas žydas imigrantas iš Bavarijos, Leiba Straussas (1829-1902), vėliau tapęs Levi Straussu, dirbantis Niujorke drabužių komivojažeriu, matydamas miniomis į Vakarus plūstančius vartotojus, netruko suvokti neribotų verslo galimybių. Jis pasuka į Kaliforniją, kur tik atvykęs San Franciske įkuria savo prekybos kompaniją.
Tai įvyko 1853 metais. Tiesa, 24-erių Leiba Straussas tuomet apie kelnių siuvimą net negalvojo, jis prekiavo brezentu palapinėms ir furgonams dengti. Kaip teigia legenda, kartą San Francisko gatvėje vienas aukso ieškotojas jam pareiškė: „ mums nereikia tavo audinių, mums reikia patvarių kelnių“. Atseit tada L. Straussui ir gimė mintis iš savo parduodamo patvaraus brezento pabandyti siūti kelnes.
Kad ir kokios bebuvo tokios sprendimo priežastys, bet Leiba Straussas ėmė ir pagamino savo pirmuosius savo „džinsus“. Tiesa, tai buvo paprasčiausias kombinezonas, pasiūtas iš paprasčiausios tvirtos, rudos spalvos brezentinės medžiagos – aukštu juosmeniu, iš nugaros suveržiamas dirželiu su sagtimi, apačioje taip pat užsegamas panašiu dirželiu – tam, kad kelnių klešnės lįstų į kaubojiškus batus. Tiesa, L.Straussas pirmasis sukūrė ligi šių dienų džinsuose išlikusią kišenių kombinaciją: penkios – tris iš priekio (viena jų ant krūtinės) ir dvi užpakalyje. Kiek vėliau, pabaigus turėto palapinių brezento atsargoms, L. Straussas pradėjo siūti kelnes iš „denimo“ saržos.
Patvariosios L.Strausso kelnės iš pradžių nebuvo tokios populiarios, kaip teigia legenda, pripažinimo teko dar palaukti. Jį paskatino problema. Tuometiniai aukso ieškotojai, dažnai gabenę daugumą savo mantos ar radinių tiesiog kišenėse, nuolat susidurdavo su erzinančiu iššūkiu– kad ir kokios patvarios bebūtų pačios kelnės, tačiau jų kišenės dažnai neatlaikydavo į jas pridedamų „aukso grynuolių“ ar šiaip įvairių daiktų svorio, ir dažnai tiesiog atplyšdavo. Reikėjo išeities. Žinoma, kaip ir visada Amerikoje – ji buvo atrasta.
Kišenės, pritvirtintos prie kelnių kniedėmis – dar vieno žydo siuvėjo, emigravusio į JAV iš Latvijos, Jakobo Daviso sumanymas. Neapsikęsdamas nuolatinių klientų skundų dėl atplyštančių kišenių, Jakobas Davisas eilinio kliento kelnių kišenes sutvirtino kniedėmis, kurias jis naudojo siūdamas arklių gūnias. Netrukus toks išradimas susilaukė didžiulio susidomėjimo ir paklausos, tačiau, neturėdamas pakankamai pinigų užpatentuoti savo idėją (viso labo 68 dolerių būtiniems patento dokumentams užpildyti), Jakobas Davisas paprašė reikiamos sumos iš pažįstamo Leibos Strausso. Šis sutiko, savo ruožtu pasiūlydamas J.Davisui bendradarbiauti. Buvo sumušta rankomis, vienas vardas pakeistas į kur kas „amerikietiškiau“ skambantį – Levi, ir 1873 metais atsirado kompanija „Levi Strauss & Co“, tais pačiais metais pradėjusi masinę džinsų gamybą.
Mums įprastos spalvos mėlyni džinsai pasirodė tik 1874 metais gegužės 20-ąją – kai kompanija išleido pirmąją jų partiją. Bet mėlyni džinsai atsirado vis dėlto ne Amerikoje, bet Italijos mieste Genujoje. Ten iš „denimo“ audinio siuvamoms kelnėms dažyti buvo naudojami indigo dažai, kurie tuo metu buvo vieni iš pigiausių (kelnėms nudažyti užteko vos kelių gramų) ir suteikdavo audiniui malonią mėlyną spalvą (vadinamą „bleu de Genes“), kuri vėliau ir tapo tradicine džinsų spalva. Tokios mėlynos saržos kelnės buvo uniforminės Genujos jūrininkų kelnės, ir būtent tie jūrininkai pirmieji pradėjo naudoti džinsų nusitrynimo principą – kelnės buvo plaunamos tiesiog jūros vandenyje, visas bendrai sumetus į vieną tinklą, ir nuo sūraus vandens jos netrukdavo pabalti. Levi Strausso kompanijai skirtas audinys buvo gabenamas iš Italijos, ant siuntos dėžių buvo užrašyta „Genes“ (kas tuometine kalba reiškė Genują, ir amerikiečiai tokį užrašą skaitydavo „džyns“. Taip ir atsirado neatsiejama jungtis: mėlyni džinsai, siūti „Levi Strauss“ kompanijoje ir skirti Amerikai – prikniedytomis kišenėmis, dekoruojamos spalvotais siūlais (tų laikų džinsų modelis „Levi’s 501“ – tiksli pirmųjų džinsų kopija – pardavinėjama dar ir šiandien). Tiesa, pirmuosiuose džinsų modeliuose kniedijama buvo viskas visur, ir tik ilgainiui buvo atsisakyta kniedžių, pritvirtinančių užpakalines kišenes, nes jos braižydavo balnus ir kėdes. O kiek vėliau kompanijos prezidentui Walteriui Haasui nusideginus prie laužo įkaitusia kniede vieną vyrišką organą, jų buvo atsisakyta ir džinsų klyne.
Iš pradžių „Levi‘s“ džinsai buvo skirti šachtininkams ir geležinkeliečiams, bet netrukus jos taip išpopuliarėjo, jog tapo kiekvieno bent kiek save gerbiančio vyro atributu. Kurgi ne, džinsai visada simbolizavo laisvą gyvenimą, kupiną nuotykių ir iššūkių, o tai kiekvieną vyrą darė dar vyriškesniu… Ypač džinsus pamėgo kaubojai – tikrieji Laukinių Vakarų šeimininkai. Džinsai savo kaina buvo prieinami bet kuriam (1885 metais džinsų pora kainavo pusantro dolerio, kas šiuolaikiniais pinigais yra 34 baksai), jie atrodė stilingai. Be to, ir tai svarbiausia, džinsai buvo geros kelnės – neįtikėtinai patvarios, patogios ir turinčios unikalią savybę – ilgainiui tampančios tiesiog jų nešiotojo kūno dalimi – nes, kiekvienas žino, kuo ilgiau nešioji džinsus, tuo malonesni jie yra kūnui. Neperkandamos šuns, nedegios ir neperšlampamos… Levi Straussas netgi dažnai rengdavo šou, siekdamas pademonstruoti savo siuvamų kelnių patvarumą – miestelių aikštėse du žirgai tempti jo džinsus į skirtingas puses, tačiau perplėšti jų, žinoma, neįstengdavo… Būtent šis šou epizodas ir tapo 1886 metais sukurtos „Levi Strauss & Co“ siuvamų kelnių firminės odinės etiketės atvaizdu.
Beje, pats pirmasis amerikiečių prekės ženklas („brandas“) pasirodė 1873-aisiais, ir įdomu tai, jog jis buvo susijęs būtent su “Levi’s” džinsais. Tai garsioji “dviguba arka” išsiuvinėta ant užpakalinių kelnių kišenių, simbolizuojanti Amerikos herbo erelį. Antrojo pasaulinio karo metais, kai džinsai masiškai plito tik gamyklose ir armijoje, “arkos” ekonomiškumo sumetimais ant kišenės nebesiūdavo, tačiau 1947 metais ji vėl grįžo į savo istorinę vietą.
”Džinsų tėvas” Levi Straussas mirė 1902-aisiais, ir jo gedėjo visas San Franciskas: buvo nuleistos vėliavos, laikraščiuose spausdinami ilgiausi nekrologai. Pats Straussas šeimos nebuvo sukūręs, todėl kompanija atiteko jo vyriausiajam sūnėnui.
Kita garsi džinsų kompanija „Lee“ atsirado 1889 metais ir taip buvo pavadintą pagal savo įkūrėją – Henry David Lee. Tiesa, ligi 1913 metų „Lee“ siuvo tik kombinezonus bei švarkus. Tačiau įžengę į džinsų rinką, „Lee“ atnešė vieną revoliucingą naujovę – 1926 metais jie pirmieji į džinsus pradėjo siūti užtrauktukus. „Lee“ taip pat pirmoji pradėjo siūti džinsus moterims ir tai buvo ne vien specialiai pagal jų figūras sukirptos kelnės – moteriškuose džinsuose iki pat 1960-ųjų užtrauktukas buvo įsiuvamas šone, skirtingai nuo vyriškųjų džinsų su užtrauktuku priekyje.
Tačiau būtina atminti, kad pirmieji džinsai visada buvo užsegami tik sagomis… Ir tikras vyras niekada nesižemins segdamas savuosius džinsus užtrauktuku, kad ir kokie viliojančiai patogūs jie bebūtų…
Po Antrojo Pasaulinio karo amerikietiški džinsai užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį, prie to prisidėjo ir Holivudas, dar 1939 metais parodęs, kad tikras kaubojus visada mūvi džinsus, kurie tapo vienu iš Amerikos simbolių kartu su kramtomąja guma, „Coca-Cola“ bei „Lucky Strike“ cigaretėmis. Žmonėms patiko kaubojai, laisva Laukinių Vakarų dvasia, todėl būtent tokiam susižavėjimui patenkinti 1947 metais tuometinė didžiausia JAV drabužių gamintoja „Blue Bell“ sukūrė ypatingą džinsų modelį, skirtą rodeo pasirodymams ir pavadintą „Wrangler“ (žargonu „peštukas“). Šie džinsai su labai giliomis kišenėmis priekyje ir aukštomis kišenėmis užpakalyje buvo skirti „specialiai kaubojams“ ir tapo savotišku Laukinių Vakarų simboliu. Beje, „Wrangler“ autorius – ”Blue Bell” kompanijos darbuotojas Bernardas Lichteinšteinas („Rodeo Benas”) – imigrantas iš Lenkijos, „siuvėjas iš Lodzės“.
Jau tapę kultiniu Amerikos simboliu, džinsai pradėjo savo sparčią evoliuciją, parodydami visam pasauliui, kaip įvairiai juos galima pritaikyti, ir kokį galingą emocinį užtaisą jie slepia savyje. 1955 metais džinsai tampa pačios Amerikos urbanistinio jaunimo atributu – aktoriaus James Dean kino filme „Rebel without a cause“ sukurtas naujas maištininko įvaizdis, sudarytas iš atraitotų džinsų, sportinių batelių ir odinės striukės pakelta apykakle tapo simboliu, į kurį lygiavosi milijonai jaunų amerikoniukų. Jų „maištavimas“, polėkis „leistis į kelią“ ir niekinti visus „kam per 30“ baigėsi tuo, kad džinsai buvo uždrausti Amerikos teatruose, restoranuose bei vidurinėse mokyklose. Tačiau dar po dviejų metų džinsai vėl įsiveržė į „senių“ malšinamą Amerikos gyvenimą – Elvis Presley scenoje staiposi mūvėdamas džinsus, ir merginos ėjo dėl jo iš proto. Dar po kelių metų Bobas Dylanas įrodo, kaip gerai džinsai dera prie languotų flanelinių marškinių, ir toks aprangos ansamblis tapo kultiniu „American Classics“ stiliumi, pripažįstamu dar ir šiandien. 1969 metais „The Doors“ vokalistas Jimas Morrisonas varo merginas iš proto su aptemtais džinsais. 1970-ieji – „Led Zeppelin“ vokalistas Robertas Plantas pasirodo scenoje su neįtikėtino platumo „kliošais“. Aštuntasis dešimtmetis. Džinsus pradeda modifikuoti – George Michaelas savo dainos videoklipe „Faith“ pasirodo mūvėdamas suplėšytus džinsus. Kyla nauja mada, ir Amerikoje moksleiviai vėl dėl to turi problemų…
Praėję ilgą kelią nuo pirmųjų aukso ieškotojų iki dabartinių šou žvaigždžių, džinsai rado vietą visų mūsų širdyse. Jie buvo visur ir visada, tinkami visiems – tiek protestuojantiems prieš karą Vietname, tiek einantiems į tą patį karą. Džinsai buvo nešiojami JAV karo laivyne kaip uniformos dalis, tapo jie uniformos dalimi ir JAV kalėjimuose. Ir viskas dėl vienos priežasties – patvarūs, nebrangūs ir patogūs, tai, ko reikia tikram vyrui. Su jais galima keliauti, dainuoti, šokti, bučiuotis, maištauti, kovoti – jie tinka viskam. Tereikia tik sieloje nors akimirkai pasijusti jaunam.
