Pakrypus kalbai apie 1000 km lenktynių pradžią, Saulenis su vos juntamu nostalgijos prieskoniu guodžiasi, jog labai jau greitai nutolo ta 2000-ųjų vasara, o atmintyje gal ir nebe viskas išlikę. Juolab, smulkiausios detalės.
„Žaliojo pragaro“ aidas
Jam bene labiau įstrigusios dar anksčiau vykusios 24 valandų lenktynės Vokietijoje, žaliuoju pragaru vadinamame Niurburgringe, kur, berods, trejus metus paeiliui dalyvavo ir Lietuvos sportininkų komandos.
Jam, dar visai jaunam vaikinui, gal kiek neįprasta buvo matyti tiek žmonių, lenktynių ritmu gyvendavusių pusę savaitės. Nuo treniruočių pradžios iki pat lenktynių finišo žiūrovai greta trasos ir miegodavo, ir kepdavo dešreles, ir linksmindavosi kiekviename rate laukdami pasirodant savo komandos. Arba tos, už kurią serga. Ir visai nesvarbu, pirmame dešimtuke ar trečiame šimtuke ta komanda važiuoja.
Svarbiausia ten būdavo dalyvauti ir bet kokia kaina pabandyti pasiekti finišą.
„Užvaldė tikrai geras jausmas, kai 2000-ųjų rugpjūtį ir Palangą pasiekė Niurburgringo aidas: bemaž visi lenktynininkai buvo asmeniškai pažįstami, susirinko 18 komandų, o žvaigždėmis Palangoje galėjo vadintis visi, ne tik nugalėtojai, - prisimena Saulenis.
-Dabar, gal tiksliau – gerą dešimtmetį, visų sportininkų asmeniškai jau nebepažįstu, nes vien vairuotojų gretos būna labai gausios. Bet mane iki šiol tebežavi tas komandos narių akių spindėjimas – jis buvo, yra, ir išlieka savotišku skiriamuoju lenktynių Palangoje bruožu. Visi nori lėkti, spausti – ir taip iki pat finišo“.
Vienoda pagarba visoms komandoms
Lenktynių komentatorius neturi favoritų ir jaučia vienodą pagarbą visoms komandoms.
„Puikiai suvokiu, kad galingiausia technika ir kainuoja brangiausiai, todėl komandų favoričių biudžetai yra nepalyginamai didesni už tų, kurios startuoja, pavyzdžiui, A2000 klasėje. Bet komentuojant lenktynes tikrai norisi nepalikti be dėmesio tų, kurie nepatenka arba turi labai mažai šansų patekti į TOP 10-uką. Jiems lenktynės Palangoje – ne tik azarto pliūpsnis kasmet vis aštrėjančioje kovoje savosiose klasėje, bet ir nemenkas iššūkis varžantis su lygiais“, - sako S. Pociūnas.
Turbūt labiausiai įstrigusi į komentatoriaus atmintį „Los Patrankos“ komandos pergalė 2004 m. ir „Adampolio“ triumfas 2007-aisiais. Kodėl? Todėl, kad iki tos geidžiamiausios pirmosios vietos ir viena, ir kita komanda ėjo ilgai ir kantriai, kol pagaliau laimėjo.
„Kažkaip natūraliai norisi palaikyti tuos, kurie važiuoja lyg ir silpnesniu automobiliu. Puikiai supranti, kad, pavyzdžiui, „Ferrari“ ar „Porsche“ trasoje turi daugiau šansų ir privalumų, nei tie, kurie potencialius favoritus bando vytis, - sako S. Pociūnas.
Nepranoktas eterio „vyr. mechanikas“
Lenktynių komentatorius nemenka laime laiko ir gilesnę pažintį su galybe kolegų, su kuriais teko dirbti. Lenktynes per du dešimtmečius transliavo turbūt visi didieji Lietuvos televizijų kanalai, tad Sauleniui teko dirbti su daugeliu prodiuserių, režisierių, operatorių, kurių ir požiūris į lenktynes nebuvo visų vienodas. . „Aišku, technologijos atnešė savų naujovių, praturtinusių transliacijas, - sako S. Pociūnas. - Juk pradžioje transliacijos nebuvo ištisinės, todėl per pertraukas paprasčiausiai iš komentatoriaus darbo vietos nueidavau iki „boksų“, kad sužinočiau, kas kam nutiko, kokie planai, kokios problemos ar jų sprendimai. Dabar informaciją gauname iškart, o ir prie transliacijų dirbančios komandos kvalifikacija išaugo gerokai“.
Tačiau geriausią kokybę ir transliacijų patrauklumą užtikrina ne technikos pažanga, o žmonės, mylintys savo darbą, tikri savo srities profesionalai. Tik patys geriausi atsiminimai apie šviesios atminties aktorių Vytautą Šapranauską, kuris šiose lenktynėse ne vienerius metus ėjo eterio „vyr. mechaniko“ pareigas.
Tai buvo žmogus, kuris savo sąmoju, profesionalumu, išradingumu ir prajuokindavo visus, ir tapdavo tikru transliacijų traukos objektu.
Neatpažino komentatoriaus
Saulenio atmintyje neišdilusi istorija, kai eteryje garso režisierius per dieną, per pagrindines lenktynes, ne vieną kartą keitė jo balsą.
„Kadangi dirbau viename TV kanale, kitame mano balsas neturėjo skambėti, todėl jį teko paversti sunkiai atpažįstamu... Nors tie, kas labai norėjo atpažinti, turbūt identifikavo...“- prisimena šį kuriozinį atvejį nuo lenktynių ištakų jas komentuojantis S. Pociūnas.
Dar viena tradicija, kuri per du dešimtmečius, galima sakyti, nesikeičia. Kai kas įsivaizduoja, kad jei išvažiuoji 3-4 dienoms į pajūrį, tai vos ne visą laiką guli paplūdimyje, nes lenktynės ir visas varžybų savaitgalis – labai ilgas.
„Deja, prie jūros per 19 metų buvau tik vienintelį kartą, - neslepia Saulenis. - Lenktynių dieną po finišo jau nebesinori eiti į paplūdimį, o ir jėgų tam beveik nebelieka, o ketvirtadieniais ar penktadieniais varžybos neretai baigiasi po vidurnakčio – dragas ar driftas turi savybę užsitęsti neprognozuojamai ilgai, o rytais trasoje komentuoti reikia nuo 9 ar 9.30 val. Tad Palanga ir Baltijos jūra – ne visada reiškia tą patį...
Smagu, kai esi vertinamas
„Ar pats važiavau Palangos lenktynių trasa? Esu važiavęs labai ramiu tempu saugos automobilyje, o bene geriausiai emocijas pajutau, kai prieš gerą dešimtmetį trasa standartiniu automobiliu mane vežė Ramūnas Čapkauskas.
Suprantu, kad Ramūnui tai buvo tik lengvas pasivažinėjimas, bet man gerų įspūdžių tikrai pakako.
Pernai pats sau bandžiau pasakyti, kad gal 20 lenktynių be pertraukos būtų neblogas rodiklis. Tad gal šiemet bus paskutinis kartas? Kol kviečia dirbti, smagu, kad vertina.
Juo labiau, kad dirba ne vienas komentatorius, tad visa prie mikrofono sėdinčių žmonių komanda gali darbuotis po vieną, duetu ar net trise. Tad ir dvidešimtosios lenktynės neturėtų būti paskutinės...“, - sako joms dabar besiruošiantis Saulenis Pociūnas.
