Nors visur duona su pluta, bet kiekvienoj gryčioj skonis skirtingas. Sena tiesa dar kartą įsitikino savaitgalį į Pavašuokių kaimą, miško vidury stūksančią seserų Veronikos ir Bronislavos Zimnickaičių sodybą suvažiavusios apylinkės šeimininkės. Į atokų viensėdį senas ir jaunas skubėjo pagerbti kepamos duonos, įkvėpti retai kur bepasklindančio jos kvapo ir pajusti burnoje tirpte ištirpstančios naminės duonos skonį.
Pirmą kartą užsukusieji į svetingų seserų sodybą skubėjo bučiuoti svarbiausią namų akcentą – pusę virtuvės užimančią duonkepę krosnį, o po to jau pakštelti į skruostą ir šeimininkėms. Duonos kepėjas iš Nibragalio, Nevėžio, Limeikių ir aplinkinių kaimų sukvietusi Nevėžio bendruomenės namų vadovė Stasė Eidrigevičienė šmaikštavo ne šiaip prijuostę užsijuosusi – kad namų šeimininkėms priklausančius bučinius susirinktų.
Toje pačioje krosnyje duoną kepdavo dabar jau devintą dešimtį skaičiuojančių Zimnickaičių mama.
„Nuo seno šeimininkės žinojo: duonai kepti krosnis juodalksnių malkom kūrenama, kad pluta nepridegtų. Beržinės daug kaitresnės, nuo jų pluta pajuodija“, – išmintimi dalijosi V.Zimnickaitė.
Duonai davė ramybę
Greta jau iškūrentos krosnies pūpsojo šeimininkių surišta pušinė ilgakotė šluota. Tokia iššlavus pelenus krosnyje pasklinda malonus spygliuočių aromatas.
Duonkepę išvalius į virtuvę kepėjos įneša kubilėlį su jau užmaišyta duonele. Atsargiai ant klevo lapais išklotos ližės miklios rankos formuoja kepalėlį, jį apglosto, pirmajam įspaudžia kryžiaus ženklą ir peržegnojusios, kad Dievulis skalsintų, šauna į krosnį. Taip vieną, antrą, trečią, ketvirtą – krosnis pilna kylančios duonos.
Dabar jau užsukus netikėtam svečiui išeiti nevalia, kad pluta neatšoktų ar kepalėlis nesusmegtų. Ir atėjusios kaimynės išleisti negalima – kad duonos neišsineštų.
V.Zimnickaitė pamena, kad pašovus duoną šiukštu vaikams drausdavo lakstyti, trankyti durimis ir kitaip šėlioti. Todėl ir į duonos kepimo šventę tarsi į atlaidus gausiai susirinkusios šeimininkės nuščiuvusios išgarma į kitą trobos galą, kad netrukdytų duonelei dvi valandas ramiai kepti.
Toks moteriškių nekantrumas kažin ar patiktų senoliams, mat kepant duoną net durų neleisdavo darinėti, kad vaikams sulipdytas pagrandukas iš krosnies nepabėgtų.
Palikusios duoną kepti Nibragalio kaimo moterys neištveria neuždainavusios. Tokiu stiliumi, kaip jos, su bosijimu, sako, dainuojama tik Kretos saloje. O Nibragalyje šitaip dainas traukdavo dar senoliai.
Gurmaniška kaimo virtuvė
Kol duona kepa, kad alkanų svečių pilvai maršų negrotų, sumanios šeimininkės sugarma į lauko virtuvėlę su dubeniu nuo duonos nugriebtos tešlos.
Bronė Bernatavičienė kartu su dviem Nijolėmis – Sadauskiene ir Imbrasiene – minko senolių gerai žinomus, o jaunimo gal nė neragautus raguoliukus. Penkiolika minučių pavirti, spirgučiais, svogūnais paskanintais, užpilti kiek rūgštelėję raguoliai ant stalo neužsibūna. Sotų ir, svarbiausia, ekologišką, be jokių konservantų patiekalą susirinkusieji šveičia pilna burna, pokštus, dainas ir ilgas kalbas pamiršę.
Šeimininkės iki šiol juokiasi prisiminusios, kokį anšlagą sukėlė vasarą Dainų šventėje Vilniuje. Eilėje prie karštų raguoliukų mindžikavo ne tik iš visos Lietuvos suvažiavę dainininkai ir šokėjėliai. Seną, neįmantrų lietuvišką patiekalą išsijuosę gyrė net ir užsieniečiai.
O Nibragalio moterų keptos duonos riekėms, užteptoms sviestu ir dar melisos lapeliu pagardintoms, turbūt neprilygo joks kitas patiekalas – Dainų šventės dalyviai tiesiog mėgavosi gurmanišku nibragaliečių užkandžiu.
Prakaitavo net sienos
Prieš gerą pusę amžiaus turbūt niekas nė neįsivaizdavo, kad moteris gali nemokėti kepti duonos, kad naminę pakeis kepyklose urmu kepta. Apie moterį, atėjusią skolintis duonos, sakydavo, kad ji labai prasta gaspadinė.
Tokiai niekada neskolindavo neprariekto duonos kepalo. Jei tokio neturėdavo, šeimininkė atsiriekdavo kampelį „dėl sūnelio“. O duonos raugą paskolinti reta išdrįsdavo – tikėjo, kad duona praras skonį. Dėl tos pačios priežasties vengdavo ir duonkubilį skolinti.
Septynių vaikų šeimoje užaugusi V.Zimnickaitė pasakoja jau nuo 13-os metų duoną minkydavusi. „Kubile minkydavau ir verkdavau, kaip sunku būdavo“, – prisimena senolė.
Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad duona minkoma tol, kol net sienos nuo prakaito šlapios patampa. Anot V.Zimnickaitės, duona buvo maišoma popiet, o rytojaus dieną minkoma ir į krosnį šaunama.
„Grūdai buvo kitokie nei dabar, greičiau duona išrūgdavo“, – mano šeimininkė.
Dabar tėvelių troboj likusios dvi seserys – Veronika ir Bronislava – duoną minkančios tik šventėms artėjant ar svečių laukdamos.
„Pripratom ir prie pirktinės“, – pripažįsta močiutės.
Patyrusios kepėjos gerai žino: kiekvienos šeimininkės duona vis kitokio skonio. Ir ne tik miltai lemia, ar skani bus iš krosnies ištraukta duonelė. Senoliai seniai pastebėjo, kad rūgščios šeimininkės ir duona rūgšti. Todėl, pasak V.Zimnickaitės, minkant duoną, šiukštu, negalima pyktis, šeimoje turi būti ramybė ir darna.
Močiutė išduoda be meilės ir miltų į tešlą dar įberianti ir šiek tiek druskos, nors kepėjos tokių pagardų ir vengia.
Plačiau skaitykite 2009 m. spalio 19 d. „Sekundėje“.
P.Luko nuotr. Virtuvės paslaptys. Patyrusios kepėjos gerai žino: kiekvienos šeimininkės duona vis kitokio skonio. Senoliai seniai pastebėjo, kad rūgščios šeimininkės ir duona rūgšti.
