Romane „Svetimas“ Camus apmąstė pagrindinę savo kūrybos temą – absurdą, nagrinėjo klausimus apie gyvenimo prasmę.
Camus nelaikė savęs egzistencialistu, nors pritarė egzistencialistams, kad gyvenimas neturi prigimtinės prasmės. Camus absurdo filosofija ragino susitaikyti su tuo, kad gyvenimas beprasmis, ir džiaugtis tuo, ką gyvenimas pasiūlo. Tokį požiūrį rinktis paskatino tėvo žūtis Pirmajame pasauliniame kare ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, taip pat gyvenant Alžyre matytas blogas prancūzų elgesys su vietiniais gyventojais, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Merso yra nei geras, nei blogas, nei moralus, nei amoralus – jis tiesiog žmogus, kuris suvokia gyvenimo absurdą ir yra su tuo susitaikęs. Merso įvykdytą arabo nužudymą kai kurie tyrinėtojai vertina kaip Alžyro kolonizatorių prancūzų elgesio su musulmonais metaforą.
„Svetimas“ pasirodė tuo metu, kai alžyriečiai vis ryžtingiau reikalavo politinės autonomijos; nors 1940 m. Prancūzija suteikė tam tikras teises, nuolatiniai konfliktai ir nesėkmingi Prancūzijos pažadai suteikti daugiau nepriklausomybės išprovokavo 1954 m. prasidėjusį Alžyro karą.
„Svetimas“ laikomas XX a. literatūros klasika dėl Camus filosofinių idėjų ir absurdo estetikos raiškos, egzistencialistinių nuostatų, kūrinio sintaksinės struktūros. Prancūzų dienraštis „Le Monde“ įtraukė „Svetimą“ į XX a. knygų šimtuką.
Šis Camus kūrinys sulaukia ne tik filosofų ar literatūrologų, bet ir kitų sričių mokslininkų dėmesio. 2017 m. Niukaslo (Jungtinė Karalystė) universiteto profesorius emeritas Samas Shusteris paskelbė straipsnį, kuriame pagrindinio herojaus Merso mintyse, žodžiuose ir veiksmuose įžvelgė socialinio bendravimo sutrikimą, būdingą Aspergerio sindromu sergančiam žmogui.
Galbūt aprašydamas savo draugą Galindo, Camus neurologinį elgesio sutrikimą turintį žmogų aprašė gerokai prieš tai, kai šis sutrikimas buvo kliniškai apibrėžtas.
