„Juoda“ pasakoja apie Belgijos sostines gatves, jose vykstančias gaujų kovas. Narkotikai, prievartavimai, susišaudymai – jų kasdienybė. „Realybėje viskas daug blogiau, nei rodoma filme“, – sako filmo režisierius. Nepilnametė Mavela, priklausanti juodaodžių gaujai „Black Bronx“ įsimyli jų priešininkų, marokiečių gaujos, narį Marvaną. Jų meilė pasmerkta „Romeo ir Džiuljetos“ scenarijui.
Po gausybės tik ką filmą pamačiusių žiūrovų aplodismentų ir šūksnių „bravo“ festivalio svečiai atsako į klausimus.
Kaip smarkiai filme vaizduojami įvykiai atspindi realybę?
B. Fallahas: Turiu blogų žinių – realybėje viskas daug blogiau. Pavyzdžiui, moterų prievartavimuose dalyvauja dešimtys vyrų. O mergaitės į prostituciją įtraukiamos, vos sulaukusios 13 ar 14 metų. Gaujos turi tokių pavojingų ginklų, kaip Kalašnikovai. Tačiau džiugu tai, kad filme perteiktos problemos sukėlė diskusijų, kurios skatina ieškoti reikalingų sprendimų.
Filmavimas vyko pavojinguose Briuselio rajonuose, kur išties vyksta gaujų susirėmimai. Kaip sekėsi dirbti?
B. F.: Turėjome šiek tiek problemų. Tačiau neatsisakėme minties filmuoti pavojingose gatvėse, kur, tarkime, prekiaujama narkotikais. Vieną naktį filmuojant, visai šalia vyko dviejų gaujų muštynės. Sutapimas, jog tai, kas vyko prieš kamerą, vyko ir už jos. Tarp kitko, gaujos mus ir saugojo. Tokiose miesto vietose paprasti įstatymai negalioja, čia vadovaujamasi gatvės taisyklėmis. Buvo ir tokių atvejų, kai mus norėjo nudurti, apmėtė akmenimis ar kiaušiniais. Tačiau apibendrinus, filmavimai buvo pakankamai ramūs (juokiasi).
Kaip į filmą reagavo žmonės, kurie gyvena tuose rajonuose, priklauso gaujoms? Ar jus pasiekė jų atsiliepimai?
B. F.: Taip, po filmo aš buvau sugrįžęs į afrikiečių emigrantų rajoną. Net ir gaujoms priklausantys asmenys apie filmą atsiliepė gerai. Žinoma, buvo ir tokių, kurie priešinosi, teigdami, kad Briuselio gatvėse nieko panašaus nevyksta, kad čia viskas gerai. Tačiau po pastarųjų įvykių (sprogimų oro uoste ir metro stotyse), žmonės suprato, kad mieste yra problemų, kurios ir paliečiamos filme.
Martha, ar tavo istorija stipriai skiriasi nuo suvaidintos veikėjos Mavelos?
M. C. Antonio: Gaujų pasaulis man tolimas, tad iš vienos pusės, esu visai kitokia nei Mavela. Tačiau iš kitos pusės, bandžiau įkūnyti 15-metę, kuri mano viską žinanti, prieš visus maištauja, priima netinkamus sprendimus, įsimyli. Tai, žinoma, man nėra svetima.
Kuo rėmėtės rašydami filmo scenarijų?
B. F.: Filmas sukurtas pagal dvi belgų rašytojo Dirk Bracke knygas – „Black“ ir „Back“. Knygų autorius rėmėsi tikra juodaodės merginos istorija, o jo knygose, kaip ir filme, vienas veikėjų – juodaodis policijos pareigūnas. Ruošėmės gana nemažai – darėme interviu su gaujų nariais, policininkais, bendruomenių atstovais. Norėjome sukurti autentišką ir tikrovišką filmą, todėl rėmėmės tikromis istorijomis ir faktais.
Filmo anonsas:
Kaip gavote vaidmenį šiame filme?
M. C. A.: Turėčiau padėkoti „Facebook“ (juokiasi). Filmo kūrybinė grupė ieškojo neprofesionalių aktorių. Kadangi neturėjau jokios patirties kine, nusprendžiau pamėginti. Keista, nes prieš 2–3 mėnesius buvau perskaičiusi D. Bracke knygas, pagal kurias ir buvo parašytas „Juoda“ scenarijus. Nežinau, ar tai sutapimas, ar taip tiesiog turėjo atsitikti.
Ar po to, kai pasirodė „Juoda“, inicijavote ar dalyvavote kokiose nors diskusijose apie mergaičių išprievartavimus ar prostituciją?
M. C. A.: Po filmo kelios merginos atėjo su manimi pasikalbėti asmeniškai ir padėkoti. Jos buvo išprievartautos, tačiau niekas apie tai nežino. Mano, kaip juodaodės aktorės, debiutas rodo, kad talentingi yra įvairių rasių žmonės. Ši problema vis dar aktuali Belgijoje.
Gal galite plačiau papasakoti, kaip vyko neprofesionalių aktorių atranka?
B. F.: Filmui labai reikėjo rasti juodaodžių ir marokiečių aktorių. Problema ta, kad Belgijoje, per televiziją matomi daugiausia europietiško gymio aktoriai, o jei vaidina marokiečiai ar juodaodžiai, tai visuomet tie patys, kurie net nesugeba to daryti (juokiasi). Aktorių ieškojome gatvėse, per socialines medijas, mokyklose. Mums pavyko pritraukti 500 žmonių. Tuomet 3–4 mėnesius vyko intensyvus kastingas. Suradus reikalingus „deimantus“, pradėjome repetuoti. Pasirinktus aktorius raginome pasitikėti mumis ir kartu judėti pirmyn. Būtent tada supratome, kad norime atidaryti savo kastingo biurą, kurį pavadinome „Hakuna“. Iš frazės „Hakuna Matata“ pašalinome „Matata“ (juokiasi). Mes pamatėme, kad aplink mus yra daugybė talentų, kurie tiesiog neturi šansų save išmėginti. Mūsų biuras jaunajai kartai suteikia tokią progą.
Už šį vaidmenį Talino kino festivalyje, kur įvyko filmo pasaulinė premjera, buvote pripažinta geriausia aktore, o šių metų Berlyno kino festivalyje gavote kylančios Europos kino žvaigždės („Shooting Star“) apdovanojimą. Ar ketinate vaidinti toliau?
M. C. A.: Taip, žinoma. Iš pradžių idėja filmuotis atrodė šauni ir tiek, bet kai pirmą kartą pamačiau rezultatą, apsiverkiau. Savęs aktore nelaikau, tačiau ir toliau noriu kurti vaidmenis.
Kas kūrė filmui muziką?
B. F.: Šiame filme muzika labai svarbi. Dabar jauni žmonės žiūri daug vaizdo klipų, klausosi repo muzikos. Turėjome jiems įtikti. Didžiąją daugumą repo dainų aktoriai patys įrašė, tarp jų galima išgirsti ir Marthos grupės „Soul‘ Art“ kūrinių. Orkestras sukūrė autentiškas afrikietiškas melodijas. Muzika filme sustiprina įspūdį, padeda augti įtampai. Beje, paskutinę dainą įrašė du pagrindiniai filmo aktoriai Martha ir Aboubakr Bensaihi.
Plačiau apie filmą ČIA.
