Klaipėdos ir Kauno gerbėjai pasirodė ganėtinai skirtingi. Pajūryje merginos ėmė klykti vos jį išvydusios, to daryti taip ir nesiliovė iki programos pabaigos. Vėliau, atlikėjui susitikus su šimtu karščiausių gerbėjų akis į akį, jos svajojo apie Donato autografus ant savo mobiliųjų telefonų, prašė ant kompaktinių diskų nupiešti arkliukų ar širdelių. Atrodė, ta procedūra niekada nesibaigs.
Kaunas jau buvo kitoks, – žmonės laukė, kuo Donatas nustebins. Tačiau progų nuoširdžiai nusistebėti (gerąja prasme) šio atlikėjo performanse tikrai nestinga. Kai nesuvoki, kada daina prasidėjo, kada baigėsi, ir tik vėl ir vėl pastebi, kad jis vilki naują kostiumą, o jo šokėjai paruošė naujas kompozicijas ir yra dar nuogesni ir karštesni nei prieš akimirką, o negana to, publikai tiesiai į širdis sminga gražiausios D. Montvydo dainos, ir visą šį kosminį vakarą vainikuoja kaskadininkų vyšnaitė ant torto (vietoj grietinėlės naudojant gęsinimo putas). Neveltui po vakarykščio pasirodymo laikinojoje sostinėje D. Montvydo „Facebook“ profilyje šimtai merginų tvirtino, kad tai buvo geriausias vakaras jų gyvenime.
Šiandien Donato laukia Vilnius. Įprasta teigti, kad sostinės publika – pakankamai arogantiška ir lepi. Čia vis sunkiau ir sunkiau parduoti bilietus. Tačiau tai, kas įvyks Vilniaus „Siemens“ arenoje sekmadienio vakarą, išties bus verta dėmesio. Ir dėl to, kad tai yra šou, kurį scenoje kuria trisdešimt žmonių ir kita tiek dirba už kadro. Ir todėl, kad D. Montvydo šokėjai yra geriausias dešimtukas, kokį kada nors yra subūręs bet kuris lietuvis atlikėjas. Tai, ką jie išdarinėja, yra labai vizualu ir stipriai motyvuoja apsilankyti sporto klube. Be to, paskutinį „TOP3“ vakarą, kaip ir dviejuose ankstesniuose koncertuose, prie jo prisijungs jaunas muzikos prodiuseris Gytis Valickas-Echoes ir tai bus šauni mažytė Amerika Lietuvoje.
Velniškas tempas, lydintis D. Montvydo turą, yra dar vienas šių laikų jauno žmogaus bruožas, kuris turėtų patikti 20-mečių auditorijai. Donato koncerte viskas keičiasi taip greitai, kad susidaro įspūdis, jog kažkas savo didelėje rankoje laiko pultą ir kartais viską prasuka.
Reikia matyti, kaip D. Montvydas skuodžia koridoriais persirengti. Tam paprastai jis turi ne daugiau 40-ies sekundžių, o tai yra kostiumai iš penkių ir daugiau dalių, kuriuos reikia sukeisti, nepamirštant mikrofonų laidų, monitoriaus ausinių, po džemperiu kadaruojančių antenų. Sicilijoje gimtadienį švenčiančiam maestro Juozui Statkevičiui patiktų vaizdas, kaip tobulai jo paties kurtos kelnės maskuoja ant Donato klubų tampriai suveržtus kaskadininkų diržus, ir kaip pirmai progai pasitaikius per kelias sekundes tuos diržus tiesiog už užuolaidų tenka nusiimti.
Ir vis dėlto, šio turo komanda, ir pats Donatas, jaučia daugiau pozityvių emocijų, nei streso. Ir visą savo pozityvą nešasi į sceną. Ir todėl niekas negeria valerijono, kai kaskadininkų vadas pasako: „Nesijaudink, žemiau žemės nenukrisi...“
