Dizainerė Sonata Bylaitė kuria tiek drabužius, tiek papuošalus. Kas jai arčiau širdies, net ir neklausiau, žinau, kad ir vieni, ir kiti darbai turi nemaža gerbėjų. Bet man kuo daugiau norėjosi išgirsti apie papuošalus, nes kiek kartų lankiausi mados namuose „Cantas“, tiek negalėjau abejingai praeiti pro Sonatos papuošalų vitriną. O dar pakabukas su rožiniu kvarcu ant Sonatos kaklo mums kalbantis... Pagalvojau, kad grįžusi namo visus savo papuošalus paslėpsiu kuo toliau, bent jau kuriam laikui, nes noriu rožinio kvarco, nes artėja pavasaris su visomis jos spalvomis...
Sonata, ką sudėtingiau kurti: drabužį ar papuošalą?
Daug sudėtingiau sukurti drabužį. Jau vien dėl laiko. Paprastai nuo drabužio užsakymo iki jo atidavimo klientei praeina maždaug trys savaitės. Na, o jeigu drabužis – vestuvinė suknelė, tuomet reikia pridėti dar mažiausiai trejetą savaičių. Beje, individualiai užsakytas papuošalas irgi gimsta ne taip jau greitai, juk kurdama papuošalą privalau suderinti užsakovo pageidavimus su savo vaizduote ir atrasti vidurį tarp to, ko norėtų mano klientė, ir to, ką įsivaizduoju aš. Bet galiu pasidžiaugti, kad papuošalų kūrimas man suteikia daugiau laisvės, palyginti su drabužių kūrimu. Net nesvarbu, ar kurčiau pagal kliento užsakymą, ar seriją savo sumanytų papuošalų. Ir dar viena labai maloni akimirka kuriant papuošalus – laikas, kai klientas ateina ir renkasi papuošalą, o tu stebi, darai išvadas apie tai, ar pavyko sumanymas, kiek pavyko, aišku, jei klientei reikia patarimo, dar ir patari.
Įdomu, ar mūsų dienų moteris dažniau ateina pas dizainerę jau iš anksto žinodama, ko nori, ir prašo išpildyti jos sumanymą, ar dažniau ieško jau sukurto papuošalo?
Sunku apibendrinti, nes turiu ir tokių, ir kitokių klienčių. Dažnai būna ir taip, kad vieną kartą moteris kažką randa ir prisiderina sau iš jau pagamintų papuošalų, o po kurio laiko grįžta ir užsisako kitą papuošalą. Labai populiaru papuošalus pirkti kaip dovanas. Papuošalas yra būtent tas daiktas, kurį neapsigausi dovanodamas ir apsidžiaugsi gavęs dovanų. Ypač vyrai dažnai užsako arba perka tokias dovanas savo žmonoms, draugėms, mylimosioms...
O kaip papuošalą moteriai renka vyras ir kaip jį renkasi moteris?
Na, vyrai į šį reikalą žiūri daug paprasčiau: pamačiau, patiko, perku. Moteris renkasi kitaip: matuojasi, derina, svarsto, prie ko nešios. Na, tarkime, moteris renkasi auskarus, normalu, kad ji svarsto, ar jie tiks prie šukuosenos, veido formos, ar nebus per sunkūs. Moterims svarbi ir kaina, vyrai paprastai mažiau kreipia dėmesį į piniginę papuošalo vertę, jiems svarbiau, kad patiktų.
Kažkur esu skaičiusi, kad nemažai vyrų paprastai dovanoja moteriai tai, kas gražu jiems, ir mažiausiai suka galvą, kas gražu moteriai. Ar galėtumėte tai patvirtinti?
Na, ne. Pastebėjau, kad kaip tik yra atvirkščiai – vyrai beveik visada svarsto, ar moteriai patiks dovanotas papuošalas. O ir perka arba užsako papuošalus dažniausiai tie vyrai, kurie žino, kad jų moterims patinka mano darbai. Aš taip pat stengiuosi savo nuomonės nepiršti. Juk dovana – emocija, todėl tegu vyras dovanoja moteriai nuoširdų džiaugsmą, susižavėjimą, dėmesį... Mano nuomone, ne tiek jau ir svarbu „pataikyti“ visu šimtu procentų – juk tai ne mašina, kurios į kitą taip greitai nepakeisi ir lentynoje nepalaikysi. Papuošalas šiandien gali nelabai patikti, bet, žiūrėk, praeis šiek tiek laiko, o moteris atras prie ko jį priderinti ir, žinoma, prisimins dovanotoją. Galiausiai, laikui bėgant kinta ir mūsų skonis: kas šiandien atrodo vienaip, po kelerių metų dar kitaip.
Ar kurdama papuošalą pamąstote apie užsakovo charakterį ir derinate jį prie to žmogaus savybių?
Visada vadovaujuosi kažkokia nuojauta apie žmogų, kuriam darau papuošalą, bet prie kažkokių stereotipų stengiuosi neprisirišti, nes iš patirties žinau, kad šitaip galima apsigauti. Ne kartą buvau maloniai nustebinta, kai iš pažiūros gana kukli ir santūri klientė staiga išsirinkdavo ekstravagantišką ir ypač efektingą papuošalą. Užtai dabar geriau stengiuosi laikytis atokiai, kai žmogus renkasi papuošalą, ir neskubėti patarinėti.
Sakote, kad buvote maloniai nustebinta, kai klientė išsirinko ekstravagantišką papuošalą. Ar jums pačiai efektingi papuošalai arčiau širdies?
Nuosaikių darbų parduodama daug ir jų pasiūla didesnė, aišku, ir aš tokius darbus kuriu ir darau, bet man įdomesni darbai, į kuriuos tenka įdėti daugiau fantazijos. Juk kuo efektingesnis papuošalas, tuo daugiau išraiškos ir emocijų. Būna ir taip, kad klientė, nešiojanti mano auskarus, po kurio laiko pasipasakoja, kad tie auskarai tiek prikausto kitų žvilgsnius, kad ji net jaučiasi užgožta.
O kaip jūs manote, ar gerai, kai papuošalas užgožia moterį?
Negaliu atsakyti vienareikšmiškai, nes tai jau žmogaus pasirinkimas. Be abejo, asmenybė turėtų būti svarbesnė už visas detales, kurios ją tik puošia, bet be tų detalių moteris irgi visapusiškai neatsiskleistų kaip asmenybė. Moters išorė daug ką apie ją pasako.
Dizaineris turėtų būti ir geras psichologas, tiesa?
Esame patarėjai, kurie padeda žmogui paslėpti tai, ką reikia užmaskuoti, ir atskleisti tai, ką reikia parodyti. Žmonės paprastai sau neobjektyvūs, ypač kalbant apie jų trūkumus. Dažniausiai jie linkę juos sureikšminti ir gerokai išpūsti, todėl mūsų darbas ir yra įvertinti klientą iš šalies ir kiek tik galima pabrėžti jo privalumus. O pabrėžti vieną ir užmaskuoti kitą yra įvairiausių būdų. Štai, pavyzdžiui, moteris gamtos nėra apdovanota nei puikia figūra, nei gražiu veidu, bet jos rankos gražios, gestai išraiškingi – tuomet dizainerės užduotis – akcentuoti rankas, papuošti kuo įspūdingesniais žiedais, kad žvilgsnis norom nenorom nukryptų į jas.
Turbūt dizaineris daug gali pasakyti apie žmogų iš jo aprangos ir stiliaus.
Manau, mes visi per pirmąsias susitikimo minutes nuskenuojame žmogų, su kuriuo tenka bendrauti. Nuskenuojame ir įvertiname, o kiek kiekvienas tai, ką perskaitė, vėliau parodo gestais, veidu ar žodžiais, priklauso nuo to žmogaus kultūringumo. Be abejo, kiekvienos srities specialistas savo srityje pastebi daugiau nei kiti, bet tai nereiškia, kad analizuoji ir domiesi daugiau nei reikia atliekant darbą. Jei gilinčiausi į kiekvieno kliento savybes ir analizuočiau, kodėl jis apsirengęs taip, kodėl užsisako būtent tokį, o ne kitokį papuošalą, nebeliktų laiko tiesioginiam darbui, o juk pagrindinis dizainerio darbas – aprengti ir papuošti žmogų.
Gal tada galite pasakyti, kam moterys lengviau atveria piniginę – papuošalui ar drabužiui? Kam skiria pirmenybę?
Be abejo, detalės yra svarbios, bet vis tiek dauguma moterų pirmiausia perka praktiškus dalykus. Normalu, jei renkantis tarp batų ir apyrankės prioritetas atitenka batams. O šiaip man atrodo, kad geriau visko po truputį nei kažko visai atsisakyti. Kartais užtenka vienos kitos naujo sezono detalės ir sena suknelė vėl tampa lyg nauja.
Ne kiekvienai moteriai duotas prigimtinis estetinis skonis – kaip visko išmokti?
Estetinis suvokimas ugdomas žvilgsniu. Taigi, reikia stebėti gerus pavyzdžius. Jei yra noro ir galimybių, galima patarimų kreiptis į stiliaus specialistus, dizainerius. Apskritai, visko išmokstama – jei tik žmogus nori. Kita vertus, žmonėms, kurie prigimtiniu grožiu gamtos apdovanoti daugiau, grožiui atskleisti daug pastangų nereikia, o tie, kurie gamtos apdovanoti mažiau, dažnai save sugeba taip pateikti, kad telieka tik stebėtis.
Dar visai neseniai galiojo daugybė taisyklių, kaip derinti papuošalus. Na, pavyzdžiui, geltono ir balto metalo papuošalai nedera vieni šalia kitų. Ar dabar dar galioja kažkokios taisyklės, kurių moteris turėtų paisyti?
Na, mūsų laikmetis palankus, nes jokių griežtų taisyklių nėra. Beje, yra viena jau seniai nesikeičianti auksinė taisyklė: „Prieš eidama iš namų, būtinai pasižiūrėk į veidrodį, ir jei kyla noras ką nors nuo savęs nusiimti, būtinai nusiimk.“ Iš tiesų perlenkus lazdą tik padaroma meškos paslauga, taigi, geriau mažiau nei per daug papuošalų. Kita vertus, jei papuošalas – autorinė juvelyrika, jam reikia erdvės, kad atsiskleistų kaip meno kūrinys, o ne paskęstų tarp kitų papuošalų.
Dėl balto ir geltono metalo derinio galiu pasakyti, kad mano akiai net nuobodžiai atrodo, kai vieno ir to paties metalo yra ir kaklo papuošalas, ir apyrankė, ir diržo sagtis, galiausiai batų sagtys. Svarbiausia – harmonija, o kaip jos pasiekti – bendrų taisyklių gal net negali būti. Aš ir pati nemėgstu kritiškai ir kategoriškai vertinti, kas gražu, kas ne, kas tinka, kas netinka... Gal geriau palikti moters grožį įvertinti vyrui, kaip susiklostė per ilgus šimtmečius.
O jūs pati kokius nešiojate papuošalus? Gal tik savo sukurtus?
Pastaruoju metu nešioju tik savus, bet vien dėl to, kad pasitikrinčiau, ar papuošalas patogus, ar ne per ilgas, ne per sunkus... Bet turiu nemažai ir specialiai man juvelyrų sukurtų papuošalų, kuriuos labai vertinu ir nešioju kaip meno kūrinius.
Neapsikraunu papuošalais, kasdieniai mano papuošalai – pora žiedų ant rankų, dar pakabukas ant kaklo. Na, o auskarus įsiveriu dažniausiai tik vasarą. Ilgą laiką iš viso auskarų nenešiojau, bet taip jau įvyko, kad dabartinę papuošalų stilistiką pradėjau nuo auskarų. Pradėjau kurti – ėmiau ir nešioti. Tiesiog norėjosi išbandyti ir pastebėti, ar atkreipia dėmesį mano kurti auskarai, kurie būtent ir sulaukia daugiausia dėmesio...
Na, o kokius papuošalus renkatės vakarui?
Vakarui ar renginiui dažniausiai renkuosi auskarus, nes jie puikus akcentas prie veido. Prie jų derinu žiedus. Na, jei auskarai visai neutralūs, kartais prie jų priderinu dar ir pakabuką. Nesu tas batsiuvys be batų, nes mėgstu papuošalus, manau, kaip ir daugelis moterų.
Įsivaizduoju, kad kažkam iš jūsų artimųjų labai pasisekė. Gal galite išduoti, ką daugiausiai puošiate iš savo aplinkos žmonių?
Didžiausia mano darbų gerbėja ir pirmoji klientė – sesuo. Mūsų kūrybinis bendradarbiavimas, kaip prasidėjo nuo pat pradžių, taip tęsiasi iki šiol. Seseriai patinka mano darbai, o man patinka jai vis ką nors sukurti naujo. Sukuriu papuošalų ir mamai, draugėms, bet turbūt niekam tiek nesu sukūrusi, kiek sesei.
Jūsų papuošalų stilistika išsiskiria iš kitų įdomiais vielučių ir akmenukų deriniais. Sakykite, kokius metalus ir akmenis renkatės?
Daugiausia dirbu su nerūdijančiu plienu, stiklu, kristalais „Swarovski“. Pastaruosius pasirinkau dėl to, kad jie labai gražiai laužia šviesą ir jų spalvų spektras labai platus. Kaip pastebėjote, vielutė, akmuo, metalas – pagrindinės mano darbo medžiagos.
O iš kur semiatės idėjų?
Manau, kad kūrėją formuoja viskas: kelionės, sutikti žmonės, parodos, gamta... Apskritai pasaulyje beveik viskas jau sukurta. Kai lankausi muziejuose, juvelyrikos parodose matau gausybę unikalių darbų. Vėlgi, grožio samprata kinta, laikui einant banguoja, todėl išteklių ieškai savo laikmetyje ir taip pat savyje. Mano kūryboje labai daug gamtos motyvų – uogų, pumpurų, gėlių. O iš gamtos visada yra ko pasisemti, nes ji – neišsemiama.
Elvyra Žvirblienė
