Sutikite, įsigyti naują drabužį, parsinešti jį namo, išpakuoti, apsirengti ir dar kartą pasistaipyti prieš veidrodį – tikras moteriškas malonumas. Tuomet naująjį pirkinį pakabiname spintoje, mintyse rezervuojame jam renginį ir pamirštame. O spinta pučiasi, traška, braška... Tuomet reikia revizijos, per kurią kartais su nuostaba aikteli: „Va tai tau, visai pamiršau, kad turėjau šį švarkelį...“ O jei nepirktum ir dažniau perkratytum spintą? O jei įsijungtum fantaziją ir kokiai nors prieš dešimtmetį pirktai ir jau seniai nemadingai palaidinei prisiūtum, tarkime, antpečius, nėrinių ar megztų gėlių puokštę? Tokios mintys apninka pamačius dizainerės, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kostiumo katedros profesorės Jolantos Talaikytės vintažinę kolekciją, kurią teisingiausia pavadinti „Prisilietimai“.
Sukiodamasi jaukioje Užupio krautuvėlėje „Alisos dovanėlės“, kurioje dizainerė su bendramintėmis kuria vintažines kolekcijas, J. Talaikytė beria idėjas, kaip iš senų drabužių pasidaryti originalų stilingą drabužį, filosofuoja apie žaliąjį judėjimą, užsidegusi pasakoja apie Europą užkariavusią idėją „Green New Black“, pažodžiui išvertus – „Žalia – naujoji juoda“.
Jolanta, vis girdime jūsų skelbiamas „Green New Black“ idėjas. Iš kur jos atsirado? Kas tai?
Galima teigti, kad idėjos „Green New Black“ užuomazgos gimė tuomet, kai atsirado fabrikai, prasidėjo masinė gamyba ir vartojimas. Idėjos autoriais galima laikyti ir gėlių vaikus, ir pankus. Hipiai šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje ypač priešgyniavo buržuazinei madai ir masiniam vartojimui. Idėją palaikė ir pankų judėjimas. Pankai taip pat skatino senus, dėvėtus drabužius perdaryti, apipaišyti, nenorėjo atrodyti kaip stileivos, puošeivos.
XX amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje vartojimas išaugo dar labiau ir, galima sakyti, pasiekė apogėjų. Tuomet kaip opozicija iškilo etika, ekologija, darnios, draugiškos gamtai gamybos idėjos, žaliųjų judėjimas. Mada iš esmės yra socialinė veikla, skirta žmonėms, todėl jie negali į visa tai nereaguoti.
Idėjos atkeliauja ir į Lietuvą – dar labiau populiarėja sendaikčių, dėvėtų drabužių parduotuvės, antikvariatai. Judėjimą palaiko ir labdaros organizacijos, tarkime, „Caritas“ ar „Raudonasis kryžius“, kurios surenka drabužius iš tų, kurie jų turi per daug, arba kuriems jie tiesiog nereikalingi, ir veža, dalija tiems, kuriems labiausiai reikia.
Prisidedu prie judėjimo ne tik ieškodama ir perdarydama vintažinius daiktus, bet ir kurdama kolekcijas naudoju kuo natūralesnius audinius, kad būtų kuo mažesnės gamybos sąnaudos – palaikau žaliąjį judėjimą.
Ar tikrai galima įgyvendinti dizaineriškas idėjas ne glostant naują šiugždantį medžiagos gabalą, o kedenant vintažinius drabužius?
Man, dizainerei, visa tai – labai smagus žaidimas, atgaiva. Dirbu daugelyje veiklos barų – nuo profesoriavimo iki komercinės veiklos, todėl vintažas man – lengvas poilsis. Iš dalies ir dėl to, kad tai labai greitas procesas – juk nekuriu drabužio, o jį atrandu gatavą. Tačiau pirmiausia reikia jį surasti, priderinti, o tai – stilisto darbas, kainuojantis ne tik laiką. Jei nori surasti ir sukurti ką nors originalaus, turi turėti uoslę, gebėti teisingai įsivaizduoti, matyti. Reikia atsiminti, kas jau sukabinta krautuvėlėje, kad galėtum komplektuoti daiktus.
Atrodytų, kad pati sau „kenkiate“ – juk jei skatinsite žmones peržiūrėti drabužius ir juos perdaryti, kas pirks jūsų kurtas naujas kolekcijas?
Leidžiu žmogui pasirinkti, komercinė mada – viena linija, vintažas – kita, senienos – trečia, autoriniai drabužiai – ketvirta... Kiekvienas randa savo nišą, žmogus nėra verčiamas pirkti tik naujus drabužius. Nė viena asmenybė nėra vienalytė, ji turi daug veidų, bet viskas turi būti saikinga.
Daug kas gali bambėti, kad dizaineriai kolekcijomis turėtų vadinti tik tai, ką sukuria patys, o ne prie ko prisiliečia. Juk daugelio kolekcijos „Touched by Alice/ Inspired by JT“ drabužių pati nesiuvote...
Jeigu bamba, jau gerai. Surinkti, pamatyti, suderinti, sukomplektuoti taip pat reikia sugebėti. Beje, drabužiai yra šiek tiek perdaromi, persiuvami, taisomi, puošiami. Mūsų idėja – ne masinė gamyba, o kad ir čia atsirastų vienetinių, tik tau skirtų drabužių. Kartais iš kelių drabužių padarome vieną, pavyzdžiui, iš teniso tipo marškinėlių ir tiulio ar trikotažo pasiuvame originalią suknelę, švarkelį dekoruojame gipiūru, prideriname palaidinę ir sukuriame puošnų ansamblį.
O bambeklių atsirasti gali visada. Čia galbūt labiau susiduriame su etiniais dalykais – tuo, kad kūryba vyksta iš kito žmogaus sukurto gaminio. Bet perdarymas savaime įneša dalį kito žmogaus matymo, autorystės, prisilietimo...
Siūlote atsisakyti skambių vardų, etikečių, gučių, gabanų?
Primygtinai nesiūlau, bet leidžiu pasirinkti. Juolab kad madoje vyksta daug dalykų – dabar net nemadinga dėvėti vieno ir to paties prekės ženklo komplekto. Užsienyje jau seniai derinamas prabangus vintažas su šiuolaikiniais ir negarsių prekių ženklų ar vardų drabužiais.
Vis dėlto savo etiketę užkabinate...
Taip, nes etiketė priklauso idėjai. Ji nepriklauso drabužiui. „Inspired“ – įkvėpta. Ne pagaminta ir ne sukurta. Įkvėpta. Kaip pudra – papūti ir ji nugula ten, kur reikia. Tai tiktai prisilietimas. Alisa stebuklų šalyje prisilietė, Talaikytė įkvėpė. Tai idėjos ženklas.
Kaip žmonės reaguoja atėję į butiką ir pamatę perdarytus drabužius?
Juos užburia aplinka. Butiką „Alisos dovanėlės“ ypač mėgsta turistai. Lietuviai vyrai labai bijo tokių moteriškų dekoruotų krautuvėlių, o užsieniečiai vyrai čia atveda savo žmonas, kartu pasidžiaugia, pagiria aplinką, atsigeria kavos, palinki geros dienos... Kartais jie nebūtinai perka, tiesiog ateina čia pabūti, pažiūrinėti, pačiupinėti, pasimatuoti (juokiasi). Sako, kad idėją parveš namo, į savo šalį, tik apgailestauja, kad pas juos retai skiriama tiek dėmesio sukurti parduotuvės aplinkai. Žinoma, tokių vintažinių parduotuvėlių yra ir Londone, ir Paryžiuje, bet, kaip sako dauguma užsienio turistų, ten jie pasigenda jaukaus, stilingo interjero.
Jolanta, grįžkime prie vintažo. Kas tai yra iš tiesų? Ar vintažiniu galime vadinti bet kokį porą dešimtmečių spintoje kabojusį drabužį?
Vintažas – daiktas, turintis vertę. Tai laiko ir prabangos elementas. Iškart matyti, ar medžiaga, iš kurios jis sukurtas, brangi, kiek dešimtmečių daiktas atsimena... Panašiai yra su antikvaru, juk baldas pats sau nėra vertybė. Ir tik tai, kiek metų jis išgyveno, kiek savyje sukaupė istorijos, jį daro vertingą. Senienų niekas neperka, bet antikvarą ir vintažą pirkti smagu. Vintažas – retro suknelės su karoliukais ir žvyneliais, aksominiai ar siuvinėti švarkai, šilko ar atlaso kelnės, sijonėliai su daugybe elementų... Gali būti, kad kai kurių daiktų vertė sąlyginė, bet tai ir yra žaidimas. Kaip ir mada. Ji – žaidimas. Mados pasaulyje dažnai net pats žodis, sąvoka įgauna kitokį kontekstą. Anksčiau „vintage“ reiškė tiesiog „senieną“, o šiandien tai – madingas senas drabužis, aksesuaras.
O ar neatrodys iš spintos ištrauktas senas drabužis kaip tikra seniena? Juk gali sulaukti „komplimento“, kad atrodai kaip su močiutės suknele...
Todėl yra tam skirtos vietos, kur geriausia pirkti vintažinius drabužius ir aksesuarus. Ten stilistai ir konsultantai juos peržiūri, patikrina, perdirba ir pritaiko šiems laikams.
Paprastas patarimas – praėjus penkeriems metams po tam tikro mados piko, apsirengęs tokiais drabužiais jau gali atrodyti juokingai. Todėl nedėvėkite mamų – dėvėkite senelių drabužius, jie turės tikresnį vintažo prieskonį.
Greitą ir stilingą madą žaidžiame kasdien, todėl galime derinti vintažinius drabužius su turimais, nusipirktais naujais. Net nereikėtų prisirišti prie žodžio vintažas. Tai tiesiog meniškai, įdomiai, kūrybingai sukomplektuoti skirtingų kolekcijų drabužiai.
Kokie audiniai amžinai madingi? Krautuvėlėje matyti aksomas, šilkas...
Renkant kolekcijas daugiausia dėmesio kreipiama į audinio kokybę. Tai – geri aksomo, velveto, veliūro, zomšos, šilko, vilnos, moherio, kašmyro gaminiai. Jie ilgaamžiškesni, greitai nesusidėvi. Užsienio svečiai dažnai mums sako komplimentą: „Very nice quality“ – labai graži kokybė. Juos malonu liesti ir jie turi savo vertę.
Kokius audinius pati labiausiai mėgstate?
Man patinka tai, ką matote čia – jaukūs, mieli audiniai. Aksomas skirtas ne tik vakarui, bet ir prie džinsų. Jis puikiai atspindi šviesą, gali išgauti šviesos ir tamsos žaismą. Aksomą, tiek matinį, tiek blizgų, lengva derinti. Labai mėgstu moherį, vilną – gerus, „teisingus“ audinius, kuriuos taip gera liesti. Patinka natūralus šilkas, šifonas, nėriniai. Čia jau yra prancūziško kvapelio. Patinka ir „svogūninis“ principas, kai prirengi daug drabužėlių ir visur išlenda daug nėrinukų. Galima sukurti labai įdomių komplektų.
Tačiau savarankiškai puošiantis kyla pavojus tapti barbe arba nėriniuota lėlyte...
(Juokiasi) Žiūrint kokį stilių nori susikurti, kaip nori atrodyti. Kur ir kokius drabužius pirkti žmonės renkasi pagal emocijas, stilistiką ir kas jiems tinka. Einant pirkti reikia pavartyti žurnalus, pasidairyti po fotosesijas, „feisbukus“, gerai patyrinėti, kas madinga. Sakyčiau, nepavarčiusi žurnalų, geriau į parduotuves neik. Galima dar peržiūrėti ir savo spintos turinį, tai padės išvengti atsitiktinių pirkinių. Kartais galima pačiai ką nors nukirpti ar prisiūti detalių – turėsi naują drabužį, nereikės nė pirkti...
Tačiau vien vintažo juk niekada negana...
Butike nėra vien tik vintažinių drabužių – turime ir naujų autorinių drabužių ir aksesuarų: rankinių, karolių, sagių, smeigių, šalikų, skarų. Jie papildo kolekcijas. Kartais drabužis – tik fonas tiems daiktams, kartais – atvirkščiai. Visa tai, kaip jau sakiau, lengvas žaidimas tiek mums, tiek pirkėjams – čia galima rengtis, persirenginėti, matuotis, puoštis.
Jūs – dizainerė, VDA Kostiumo katedros profesorė, mokote ir įkvėpiate kurti studentus... Ar dažnai su jais kalbate apie fanatišką mados vaikymąsi, nesaikingą vartojimą, diskutuojate apie žaliąjį judėjimą?
Neatsitiktinai ir ši krautuvėlė atsirado... Nieko nebūna atsitiktinio. Taip, dėstau komercinę madą, mokau, kaip sukurti kolekciją, ją pristatyti, parduoti, reklamuoti. Magistrantams dėstau kursą apie ekologiją, etiką – mados etiką, – kaip mažinti vartojimą, apie darnią – draugišką gamtai – gamybą. Lankausi įvairiose konferencijose. Žmogus turi plėsti akiratį, žinoti viską. Jo paties pasirinkimas, ar darys po nedaug, ar užsiims masine gamyba. Jaunas žmogus turi žinoti daug kelių – tam esame mes, vyresni. Su studentais daug kalbame apie šiuos dalykus. Aš mados pasaulyje esu jau daug metų – artėju 30-mečio link. Pati išbandžiau viską – ir labai išgrynintą madą, ir avangardinę, ir privačią, ir individualią. Kelių daug – kvaila nepamėginti, juk nežinai, kas tau geriausia. Taip įgyjamas profesionalumas, išgryninamas stilius. Mano tokia natūra – mėgstu dažnai kaitalioti darbo pobūdį. Tai mane atgaivina, įkvepia. Kitaip būtų nuobodu. Net auskarų vienodų nenešioju (juokiasi ir parodo du skirtingus, bet derančius auskarus). Pagal nuotaiką galiu pasipuošti ir bižuterija, bet taip pat mėgstu autorinius papuošalus.
Šiuolaikinis jaunimas galbūt nėra toks godus, kaip karta, augusi sovietiniais, deficito laikais – atrodo, daugelis iki šiol negali prisipirkti tiek, kad užtektų, vis bijo, kad rytoj nebebus...
Tai vėlgi priklauso nuo to, ką žmogus veikia. Jeigu dirbi biure, reikia klasikinių drabužių – oficialaus stiliaus. Jei esi menininkas ar keliautojas – rinksiesi ilgalaikius ir patogius drabužius. Pasiūla yra didelė. Taip, buvo ir yra moterų, kurios nežino, ko nori. Bet juk taip bus visada.
O jaunimas išvis nebenori niekaip atrodyti. Jie į pirmą vietą kelia kitus dalykus – jie žingeidūs, daug keliauja. Turi kelis komplektus ypatingoms progoms, o kiekvienai dienai renkasi džinsus ir marškinėlius. Tačiau vintažą labiausiai pamėgo taip pat jaunimas. Jie savotiškai atsikando tipinių drabužių. Galbūt dėl to senamiestyje atsirado gausybė vintažo butikų. Jų ir skonis kitoks... Jei, tarkime, man labai negražūs aštuntojo dešimtmečio drabužiai, nes juos dėvėjau jaunystėje, dabar kas antrą merginą matau apsirengusią to dešimtmečio odine plačiapete striuke arba apsiavusią metalu kaustytais batukais, pasipuošusią plastmasiniais auskarais, susijuosusią plačiu lakiniu diržu, plazdenančią retro žirniukais marginta suknyte. Galima sakyti, net visa „Prada“ kolekcija atėjusi iš aštuntojo dešimtmečio.
Kam pati skiriate ypatingą dėmesį – drabužiams, aksesuarams, avalynei?
Man svarbiausia batai (juokiasi)... Aišku, svarbu visuma, darna. Kartais akcentuoju aksesuarus. Jei pati būnu „pilka“, daugiau dėmesio skiriu avalynei, papuošalams – autentiškiems, autoriniams darbams. Jei dominuoja apranga – kas nors labai rožinio, spalvingo, tada papuošalai būna labai subtilūs arba niekiniai, paprasčiausia bižuterija.
Kai buvau jaunesnė, labiau mėgau minimalizmą. Buvau išsigryninusi iki elementaraus silueto, paprasto klasikinio kostiumėlio, siaurėjančių kelnyčių, švarkelio. Visiškai švari. Kuo toliau, tuo labiau norisi aprangoje rasti visokių išraiškos būdų, bet prisidūkstu ir po to vėl ateina ramybės periodas. Kartais labai mėgstu rožinę, kartais juodą. Raudoną pamirštu ir vėl atrandu. Man, kaip visoms lietuvaitėms, tinka visi žydri, pilkšvi, sidabriški tonai (juokiasi). Auksas netinka, bet atsižvelgiant į odos spalvą, žiūrisi kiekvienai kitaip. Mėgstu visus natūralius, padulkėjusius tonus, patinos atspalvius.
Apie ką svajojate rudenį?
Turiu viską, nieko nenoriu, bet svajoju susitvarkyti spintą. Atsirado daug nereikalingų daiktų ir aksesuarų, kurie dar laukia savo laiko, todėl noriu šiek tiek nuo jų atsiriboti. O kaip moteris, žinoma, rasčiau, ką nusipirkti parduotuvėje ir tikrai nepareičiau namo tuščiomis rankomis. Labai noriu ryškaus ilgo sijono – tiek pieštuko formos, tiek raukto. Derinčiau su gerais auliniais batais, kuriuos įsigijau prieš sezoną – geros, natūralios odos. Noriu derinio – natūrali oda ir ryškūs akcentai – oranžinė, rausva, mėlyna.
Ką moterims patartumėte išsitraukti iš spintų šį sezoną?
Patarčiau išsitraukti fantaziją (juokiasi). Moterys tingi rengtis, puoštis, rinktis... O reikia nebijoti – keisti, derinti. Kartais drabužis ar aksesuaras tampa interjero detale – tarsi gyvena kitą gyvenimą. Kartą buvęs prisegtas atlape, vėliau buvo pamirštas, nukeliavo į kokią vazelę ir dulka. Laikui bėgant jį galima vėl atgaivinti, tuomet jis gyvens antrą gyvenimą ir neatsidurs šiukšlių dėžėje...
Nebijokite eksperimentuoti, derinti, varijuoti. Fantazija – būtinas priedas. Rudeniui reikalingas geras kašmyro paltas, kad būtų šilta ir jauku. Arba vilnos švarkelis. Ieškokite jaukumo ir spalvų. Atsigręžkite į gamtą – tiks visos prinokusių uogų, vaisių spalvos: spanguolių, pavytusios žolės, tamsaus vakarėjančio dangaus, raudonų, geltonų, rudų klevo lapų... Visos rudens spalvos.
Simona Adomaitytė
