Kiekvieną vasarą Adrijos perlas Ričonė atgyja prasidėjus nuostabiam ritualiniam apsinuoginimui – į pliažą plūsta būriai gerbėjų, bėgančių paskui vyrą, kurį nori pamatyti be uniformos. Benitas Musolinis ruošiasi maudytis. Iki pat vandens jį lydi pulkas įvairiausio amžiaus moterų, nekreipiančių dėmesio į savo drabužius, kurių neturėjo laiko nusimesti. Ir ne tik italės plūsdavo pasižiūrėti į dučę su jam tinkančia maudymosi apranga. Kaip sakė vienas jo tarnų, Kvintas Navara, fanatiškiausios būdavo vokietės, jugoslavės ir vengrės, kurios nesivaržydavo garsiai aptarinėti „atletiško dučės kūno“. Tais metais pasklido gandai apie ligą. Išlipęs iš vandens Musolinis nutarė parodyti, ką galįs, ir stebindamas jas ėmė demonstruoti pratimus ant žirgo. Spektaklį užbaigė atsistodamas balnakilpėse ir mesdamas: „O dabar pasakokite, kad aš sergu!“ Liaudis neturėjo abejoti vado sveikata, o moterys jo vyriškumu.
Ričonė, esanti dučės gimtojoje Romanijos srityje, buvo mėgstamiausia jo vasaros maudynių ir kurortinės propagandos vieta. Naujas Musolinio politinės propagandos būdas pirmiausia rėmėsi „naujojo elito“, kuris turėjo prikelti šalį, jėga ir tvirtybe. Nesidrovėdamas pasirodyti Musolinis žinojo, kad jo raumenys ir nuo kūno sklindanti jėga suteiks tautai tikėjimą, kad ją veda didvyris, antžmogis. Jis žinojo, kad geriausias politinis argumentas – jo kūnas.
1933 metais Austrijos kancleris Engelbertas Dolfusas ieškojo užtarimo dėl nacių grasinimų. Atvyko į Ričonę prašyti Musolinio paramos. Oficialus abiejų vyrų susitikimas, dalyvaujant spaudos atstovams, įvyko pliaže. Mažaūgis Dolfusas pasirodė su marškiniais ir kaklaraiščiu, o Musolinis, kaip paprastai, pademonstravo nuogą krūtinę. Nors Austrijai grėsė Hitlerio Vokietijos aneksija, derybos aplinkoje be kompleksų vyko sparčiai. Sumanymas išradingas, efektas pasiektas iš karto. Dolfusą apakino Corpus Mussolinii: „Kad būtum toks, kaip Musolinis, kovotojas, kuris privalo valdyti ir nesitraukti, turi būti sudėtas kaip Dučė. <...> Pasižiūrėkite į jo krūtinę ir kaklą, jo profilį, kai jis pasisukęs į vyrą kairėje, ir pastebėsite nuostabų panašumą į senovės romėnus, tokius, kokie pavaizduoti marmuro skulptūrose.“
Ieškoti Musolinio trūkumų beveik tas pats, kaip ieškoti jų Mikelandželo skulptūroje „Mozė“. Ir politikoje, ir diplomatijoje pagrindinis dučės principas buvo toks: daryti įspūdį ir gundyti.
Šalininkai gėrėjosi neabejotinai įspūdingu jo smakru, „nuostabiai panašiu“ į Napoleono smakrą; tik toks žmogus gali atvesti į pergalę arba mirtį. Fašistų gretose nuolat samprotaujama apie vyriškus lyderio bruožus.
Be smakro, didžiulio dėmesio sulaukdavo jo lūpos. „Niekinamai atvėpusios, jos rodo arogantišką ir agresyvią panieką viskam, kas lėta, tikslu, priekabu ir sentimentalu“, – dėstė Filipas Marinetis, menininkas futuristas, vienas partijos kūrėjų.
Ko tik neprikalbėta apie jo akis! Buvo sakoma, kad jo akys perskrodžia kiekvieną pašnekovą, žvilgsnis greitas ir skvarbus, „labai šviesūs vyzdžiai šaudo į šonus kaip vilko“. Visi sakė, kad tų akių žavesį pajunta kiekvienas, net nenorintis pajusti.
Visi jo veido bruožai buvo aptarti ir kruopščiai išanalizuoti, net patys menkiausi: Musolinis žengia „į viršukalnes labai išdidžiai, jo būdą rodo antakių lankai“.
Pirmosios jo kerinčio kūno aukos buvo moterys. Kai Benitas su jomis kalbėdavosi, „moterys pajusdavo, kad jų silpnumas virsta jėga“ – taip Benitui sakė artimi bendradarbiai. Negana to, kalbantysis tik atidžiai pažvelgdavo ir taip jas įmagnetindavo, kad jos būdavo pasirengusios viskam. „Kiek tarp mūsų buvo tokių, kurios krisdavo ant kelių, kai jis eidavo pro šalį?“
Nė viena iš tiesų neįsivaizdavo jo niekur kitur, tik didinguose Venecijos rūmuose, kur dučė rezidavo. Didžioji Sesilė Sorel, demoniška Comédie Française teatro etatinė aktorė, gastroliuodama
Romoje vaidino Moljero Mizantrope. Tuo metu žymios moterys neaplenkdavo nepaprastai puošnios Mapamondo salės ir jos šeimininko, tai buvo vienas „Didžiojo turo po Romą“ objektų. Susitikimas buvo numatytas penktą valandą po pietų. Pažvelkime, kas nutiko: „Dučė manęs laukė. Didžiulėje, beveik šventoje salėje pirmiausia pamačiau jo akis. Jos švytėjo ir degė vidine ugnimi, spinduliuojančią nepalaužiamą valią, absoliutų tikėjimą pergale.“
Susižavėjimas apimdavo iš karto, vos jį pamačius. Pasižiūrėkime, ar jis buvo sumanus gundytojas: „Vos tik pradėjo su manimi kalbėtis, manęs klausytis, iš karto susidomėjau jo veidu. Nejudrus, susikaupęs, paslaptingas, jis stebėjo, pats nieko neatskleisdamas. Bet jei pašnekovas ar jo mintys sudomindavo, tai iš karto atsispindėdavo veide ir pastebėdavai, kaip jis žaibiškai keičiasi: čia pasidaro rimtas, čia ironiškas, čia tragiškas. Vienu metu jis galėjo būti tūkstantaveidis ir jame gyveno tūkstantis vyrų, kuriuos jam sunkiai sekdavosi valdyti – jų atsikratydavo tik paniekinamai šyptelėdamas ir pademonstruodamas valią, o paskui puldamas kvatoti.“
Tas žaidimas buvo panašus į vaidybą, nes aktoriaus veido išraiškų kaita dera su judesių ekspresija. Susitikimas truko gerą valandą. Musolinis pažadėjo jai ateiti į spektaklį tą patį vakarą. Paskutinį kartą pabandžiusi blaiviai mąstyti, aktorė jo paklausė, kas lemia italų susižavėjimą naujuoju vadovu. „Jie žino, kad aš žiūriu į juos... Jie žino, kad myliu savo tėvynę. Valdyti galima tik mylint“, – atsakė jis labai sklandžia tirada. Einant pro rūmų vartus Sesilės Sorel galvoje sukosi viena mintis: Musolinio šypsena – labiausiai kerintis dalykas pasaulyje.
Didžiausios Europos aristokratės iš Mapamondo salės išeidavo susižavėjusios. Saksonijos-Holšteino princesė Paula, priimta dučės mažiausiai porą kartų, neslėpė pasitenkinimo: „Jis geras! Žmogėdra, tironas – geras! Žmogus, kuris taip šypsosi, gali būti tik geras... Jaučiau, kaip tamsoje mane seka jo akys, kai išėjau nešdamasi didžiulį jo žvilgsnio švelnumą, kurį slapta priglaudžiau širdyje.“
Taip pat nutikdavo ir intelektualėms. Elena Forest, olandų rašytoja, ypač karštai aiškino, kad Musolinis – „kaip krištolo taurė, sklidina svaigaus vyno“. Metafora gana drąsi, kad būtų galima tęsti: „Nenorėtum nulieti nė lašo, bet taip pat nenorėtum, bijodama, kad bus įpilta dar, visko išgerti iš karto. Norėtum skanaudama mėgautis tuo vynu, draugiškumu ir viskuo, kas jį lydi tą akimirką, kai niekas mums netrukdys.“
Visų tų moteriškų pagyrų viršūnė buvo rašytojos Margaritos Facini palyginimas – Napoleonas. Musolinis paveldėjo didžiojo korsikiečio savybes, nesutramdomą būdą, ekspresyvumą. Prezidentas, kaip ir pirmasis konsulas, mokėjo sužavėti minią ir moteris, „kurias nuolat traukia jėga, jei ji yra gundanti, o vyriška jėga tokia ir yra. Minia taip pat yra moteris ir, būdama moteris, ji atpažįsta vyrą, tikrą vyrą“.
Ji nujautė, ką Musolinis iš karto suprato ir kuo vadovavosi politikoje. Jis kreipėsi ne į tautą, bet į minią, tad privalėjo atrodyti pasitikintis savimi ir iniciatyvus, koks būtų buvęs su moterimi: „Minia, kaip ir moterys, sukurta tam, kad būtų išprievartauta“, – rašė jis.
Taip kilo nuolatinis, nepasotinamai malšinamas seksualinis alkis. Jo meilės nuotykių pradžia, kaip ir politikoje, pažymėta nekontroliuojamu geismu, kuris pastūmėdavo jį užvaldyti kitą žmogų. Pirmą meilės nesėkmę jis patyrė pačioje 1900 metų pradžioje su mergina, vardu Vitorina, koledžo draugo seserimi. Jis siuntinėjo jai pilnus jaunatviško entuziazmo laiškus su nuostabiomis žibuoklių puokštėmis. Šturmas baigėsi atsitraukus po pirmo kovos krikšto. Sulaukęs melancholiškų svajų objekto, išeinančio iš darbo, teįstengė pasakyti patį banaliausią komplimentą ir gėdingai paspruko. Tada nusprendė, kad ateityje niekada taip nebesižemins prieš moterį.
Viena pirmųjų jo žaibiško gundymo aukų tapo nelaimingoji Virdžinija B. Viskas įvyko 1901 metais gimtajame Dovios kaime, kai jam buvo septyniolika metų. Vaikinas susipažino su jauna kaimyne, kuri pažadino pirmuosius jausmus. Tvirtovė jam neatrodė neįveikiama. Vieną dieną, kai kaimas buvo tuščias, pabandė laimę. Pats pasakojo, kas nutiko: „Sugavau ją ant laiptų. Nusviedžiau į kampą už durų ir padariau savo moterimi. Ji atsistojo ašarodama ir pažeminta, plūdo mane pro ašaras. Sakė, kad nuplėšiau jai garbę. Neneigiu to. Bet apie kokią garbę kalbame?“
Reikia pasakyti, kad pirmasis ryšys, padaręs Musolinį vyru, vargu ar sukėlė geismą jo partnerei. Patirties jis įgijo už pinigus. Tai atsitiko kitais metais Forlyje, prostitučių kvartale, kur jį nusitempė jo bičiulis Benedetas Čelis. Draugas atvedė jį į šlykštų namą, kur tarifas buvo 50 santimų. Už tą sumą jam laikinai teko neaiškaus amžiaus moters kūnas: „Pasisodinusi ant kelių, ji ėmė mane kaitinti bučiniais ir glamonėmis. Tai buvo žilstelėjusi, iš visų pusių lašiniais apdribusi moteris.“ Benitas išėjo iš laikinųjų namų nuleidęs galvą, svirduliuodamas kaip apsvaigęs. „Įsivaizdavau, kad padariau nusikaltimą“, – pasakojo jis. Tai buvo pirmas sėkmingas žygis, nors atnešęs nedaug garbės.
Ištrauka iš Dianos Ducret knygos „Diktatorių moterys“
