Žinote, kodėl čia gera keltis su saule? Nes gali stebėti, kaip aplink tave bunda tikras vietinių žmonių gyvenimas. Šiandien turėjome didelių planų, bet pirmiausiai turėjome pasirūpinti vienintele savo komandos dama. Norėjome tai padaryti kuo greičiau, nes prieš akis laukė Hondūro siena ir nelengvas kelias per šią pavojingą šalį.
Pakeliui nustatėme tikslią Veronikos negalavimų diagnozę - pasirodo tas visai niekam nereikalingas ventiliatorius, kuris vakar pradėjo leisti pobaisius garsus, iš tiesų yra pagrindinis variklio aušintuvas. Laimei, kad per kalnus pas mechaniką važiavome vos patekėjus saulei - buvo palyginti vėsu, todėl variklis tik užkaito (galima buvo drąsiai ant jo kepti kiaušinį su skrudintu kumpiu), bet ne susprogo. Džiaugiamės. Pridavėme Veroniką meistrui, dirbančiame Camotan kaimelye, netoli pasienio su Hondūru.
"Ir jūs su šita lūžena ketinate važiuoti per Hondūrą???" - griebėsi už galvos vietinis. Bet paaiškinome, kad neketiname važinėti naktimis ir šiaip lįsti ten, kur siautėja visokie niekadėjai, tai gavome leidimą ir palaiminimą leistis į kelią. Aišku, kai tik Veronika bus išgelbėta nuo gresiančio perkaitimo.
Turėjome geras keturias valandas laisvo laiko, todėl išbinzenome pasižmonėti - savęs parodyti ir kitų pažiūrėti - į vietines apylinkes.
Marčių lanko įvairios melancholiškos mintys. Vėluojame. Smarkiai. Atsiliekame nuo grafiko mažiausiai dvi, o gal net ir tris dienas. Nėra didelės bėdos, jei nuo šiol viskas eisis kaip sviestu patepta. O jeigu kaimo parduotuvėje sviestas baigsis, kas tada?
Kaimelio Camotan nuo kelio net nepastebėtum - smakso keli namiūkšiai, ir tiek. Bet užtenka nusileisti stačia gatvele žemyn, ir vaizdas atsiveria visai kitoks.
Camopan, pasirodo, labai apsiskaitęs kaimas. Bet Lietuvos čia, žinoma, niekas nežino. Mus sustabdę policininkai ilgai suko galvas, kodėl ant mūsų pasų parašytas kažkoks nesuprantamas žodis, ir net turėjo paskambinti savo valdžiai pasitikrinti, ar mes tikrai galime šlaistytis po visą šalį be vizų. Išsiaiškinę, kartu su mumis pasijuokė ir palinkėjo gero kelio.
Žodžiu, šiandien Veronika vėl važiuoja kaip nauja. Visos ligos pagydytos, karščiavimas sustabdytas - jaučiame, kad galime ramiai nuvažiuoti dar bent kelis tūkstančius kilometrų. Traukiame link Hondūro sienos ir tikimės geriausio.
Vidury dienos iš už debesų išlindo mėnulis. O mūsų neįleido ir į Hondūrą. Tiksliau, eilinį kartą mus įleido, o Veronikos - ne. Išnaudojome paskutinį šansą judėti toliau taip, kaip esame įpratę - patogiai įsitaisę erdviame automobilyje su visais patogumais ir pridegusio benzino aromatu salone. Tai bloga žinia. Gera žinia yra ta, kad kelionė dar nesibaigė. Taip, su Veronika mums teks išsiskirti kiek anksčiau, nei tikėjomės, bet dar ne dabar. Rytoj važiuojame į Gvatemalos sostinę Gvatemalą, jei pasiseks, užsuksime į legendinį miestą Antigvą (kurią kaip tyčia, skubėdami, praleidome), ir trauksime toliau jau kitais būdais. Tikimės, bus įdomu. Mūsų laukia dar trys naujos valstybės, trys naujos pažintys ir devynios dienos kelionės.
