Jauna mergina noriai sutinka pakalbėti apie savo naują patirtį, tačiau nuostabius dalykus kurianti Gabija įspėja – „Nekalbėkime apie mane, kalbėkime apie juos“. Apie ligą, kuri gąsdina aplinkinius labiau nei sergančiuosius, apie stiprybę ir gerus žmones, kurių daug, bet visada gali būti dar daugiau. Ir, kaip sako Gabija, svarbiausia išsiųsti labai teigiamą žinutę – prisidėkite ir padėkite.
Ar tai yra savanorystė?
Labai geras klausimas. Tai man yra mano veikla, kurią atradau pamačiusi Ievos Krivickaitės labai gražią akciją. Supratau, kad noriu prisidėti, nes tai – nepaprastai gražu.
Vaikus lankančių žmonių nereiktų vadinti savanoriais, nes tai yra žmonės, kurie nori kažką pakeisti, atnešti dovanėlių, aplankyti tada, kada gali. Tai nėra prievolė, būtinybė, o noras. Vieni ateina vieną kartą, kiti grįžta po pusmečio, o treti ateina ir nebeišeina.
Kodėl pasirinkai Kauną?
Vilniuje netrūksta lankančių vaikų, tačiau kitokia situacija yra Kauno klinikinėje ligoninėje. Dabar jau pripratau prie čia esančių vaikų, susibendravau, vis apie juos pagalvoju ir dovanėlių jau turiu. Nežinau, ar aš jiems tapau drauge, bet labai prie jų prisirišau.
Gali atsiminti patį pirmą apsilankymą pas vaikus?
Kojos, rankos drebėjo... Nesupratau, kur esu, nes tai buvo visiškai priešingai, nei aš įsivaizdavau. Maniau, kad bus liūdna, jausis blogiausios ligos formos, bet vaikai buvo linksmi ir judrūs. Atrodė ir atrodo, jog vaikai yra sveiki, turintys tik slogą.
Žinoma, grįžus namo buvo daug apmąstymų, minčių, kurios sukasi galvoje iki šiol. Vis dėlto atėjus pas vaikus jautiesi laisvas, tave pasitinka džiaugsmas ir juokas. Ten liga yra tabu, mes juokiamės, žaidžiame ir neklausiame, kelinta tau stadija, koks vėžys ir t.t.
Baimė?
Nežinau, ar tinka šis žodis.. Baimė atsiranda, kai supranti, kad tavo galimybės ribotos, susiduri su realybe. Vis dėlto mes stengiamės apie baimes nekalbėti.
Žinoma, visi pradedantys labiausiai bijo praradimo, šalia savęs jausti kančią. Aš irgi neįsivaizdavau, kas yra chemoterapija, cheminių vaistų naudojimas, o tai yra didžiulis skausmas. Reikia susikaupti ir stengtis nesusitapatinti – viskas praeina. Reikia suprasti, kad dabar tam vaikučiui yra blogai, bet viskas praeis.
Svarbiausia, kad jie yra tokie patys, kaip ir mes, todėl jokiu būdu negalima bendrauti taip, kad jaustųsi nusistatymas. Tai yra vaikai, kurių akyse matosi labai brandi patirtis.
Ar prie tavo pareigų prisideda rūpinimasis vaikais?
Didžioji dalis vaikų turi tėvelius, kurie rūpinasi savo mažyliais. Mano pareiga yra atvykti su gera nuotaika, suorganizuoti vis kitokius užsiėmimus. Svarbiausia yra jiems suteikti džiaugsmą, kuriam jie pasiduoda.
Suprantama, jog baisiausias dalykas yra netektis.. Ar teko kažką prarasti?
Ačiū dievui, ne, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Stengiuosi nesigilinti į diagnozę, gydytojų prognozes, negalvoju, kiek čia liko, nes baimė gali padidėti.
Minėjai, kad dėl vaikų nusikirpsi plaukus?
Plaukų aš neprarasiu, bet juos nusitrumpinsiu. Mano plaukai taps peruku, kuris atiteks moteriai, mergaitei, toms, kurioms labiau jų reikia. Apie tokį žingsnį mąsčiau ilgai, tačiau niekada nebuvo gero spyrio, kuris mane paskatintų tai padaryti.
Kaip tavo artimieji sureagavo į tokį sprendimą?
Vyras labai palaiko, džiaugiasi, domisi, kaip man sekasi, bando prisidėti. Domisi ir mano draugai, nes dažnam tai atrodo lyg kažkas nežemiško.
Kokių savybių reikia, kad pradėtum tokį dalyką?
Noro. Žmogus gali būti nekomunikabilus, tačiau, jei labai norės, viskas bus gerai. Vis dėlto jaučiantys būtinybę kažką daryti gali padėti ne tik vėžiu sergantiems vaikams, bet mažyliams iš vaikų dienos centro, senelių namuose gyvenantiems žmonėms. Jei jauti net ir kruopelytę noro padėti, imk ir daryk tai, kur jautiesi galintis tai daryti geriausiai.
Atrodo, jog imtis tokios veiklos trukdo asmeninis gyvenimas, darbai. Kaip viską suderinti?
Turint noro, atsiras ir galimybės (šypsosi). Tam nereikia skirti visos dienos, savaitės, nors atsiranda ir tokių, kurie globai skiria visą savo laiką.
Bet, tikriausiai, psichologijos pagrindų reikia?
Gyvenimas yra geriausia mokykla, nes kiekvienas esame susidūrę su tam tikromis netektimis, ligomis, ligoninėmis. Reikia reaguoti į situaciją, bet eini kalbėti ne apie problemas, o sunkias akimirkas padaryti lengvesnėmis. Atėjus būna tiek veiklos, kad net nėra kada užsigalvoti. Būna, kad paliečiamos ir sunkesnės, skaudesnės temos, tačiau reaguoji į situaciją.
Kaip pavyksta prie vaikų išvengti jautresnių akimirkų?
Tikra tiesa, jog prie vaikų negalima rodyti neigiamų emocijų, ašarų, liūdesio. Tu ten neiti gedėti, o pasidžiaugti su jais.
Iš kur rasti to džiaugsmo, kai susiduri su tokiu skaudžia realybe?
Tai yra sunku, bet mane nuteikia saulėta diena, šypsenos. Negalvoji, kad jie serga sunkiausia liga, kad pasaulis žiaurus, nes patys mažiausi serga, gyveni tą akimirka. Rytai jiems būna siaubingi: daktarai, tikrinimai, vaistai... Jie turi pora valandų, todėl stengiesi, kad jiems jos taptų pačios geriausios.
Ko išmokai iš šios patirties?
Visko po truputį, bet dar mokausi. Reikia džiaugtis gyvenimu, nes jis gali būti per trumpas. Neatidėliokime savo tikslų. Tai gyvenimą keičianti patirtis, tikiuosi, kad tai liks mano viso gyvenimo dalimi.
Savanorystė yra labiausiai savanaudiška veikla, nes gauni neįkainojamų emocijų, tai nesurežisuota. Tu darai tai ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs, nes tokių emocijų tu niekur negausi. Tai variklis judėti pirmyn, tuo ir gyveni.
Kas gali tave nuo šios veiklos išgąsdinti?
Tai nėra įmanoma. Kai jau pradedi daryti, negali sustoti. Gal man realizuoti savo planus trukdys laiko trūkumas, asmeninės problemos, bet ne pačios sprendimas. Visiems naujai sutiktiems žmonėms, draugams siūlau išbandyti tokią patirtį.
