„Anksčiau ar vėliau alkoholis priveda prie baisaus nerimo, kai bijai sulaukti vakaro, nes tada ir prasideda visi iškreipti apmąstymai. Begalinis sunkumas „ant širdies“ bei nuolatinis adrenalino vaikščiojimas po krūtinę. Tada telieka du keliai: gerti, kad tai malšintum, ir grimsti giliau į nerimą, arba bandyti viską nutraukt ir pasitraukti iš čia. Tačiau ego per daug stiprus, kad tai išdrįstum padaryti, todėl grįžti prie pirmojo varianto, kai bijai savo atvaizdo, o širdis dar labiau kalatojasi. Tada galvoji, kad sprendimas – antidepresantai ir slopinamieji. Prašom. Turi dvi priklausomybes... Aš renkuosi „real life“ be alkoholio. Išdrįsk ir tu“, – tokiais širdį veriančiais žodžiais A. Minalga prabilo apie savo priklausomybę.
Portalo MIESTE.lt paklaustas, kas paskatino viešai prabilti apie savo bėdas, Soliaris ryžosi atviram pokalbiui.
– Soliari, kodėl garsiai pasisakei apie tai, kas tave slegia?
– Nes pradėjau save tyrinėti, ieškoti, kur esu neteisus, dėl kokių priežasčių man skaudėjo ir nesisekė. Visada buvo vienas atsakymas – alkoholis.
– Kada pradėjai vartoti alkoholį?
– Maždaug tada, kai man suėjo 20 metų. Tačiau tai nebuvo dideli kiekiai, bet užtekdavo ir jų, kad prisidaryčiau nesąmonių.
Kokių problemų esi prisidaręs, būdamas neblaivus? Esu įžeidęs draugus ir artimuosius, praradęs savo draugę, susilaužęs koją, pakliuvęs į avariją. Kitą rytą dėl to labai gailėdavausi ir tekdavo iškęsti skausmą širdyje. O tą skausmą vėl norėdavosi paskandinti alkoholyje. Dabar nutariau skausmą malšinti sportu ir savęs tobulinimu.
– Kaip manai, ar Tavo pavyzdys gali užkrėsti kitus?
Aš neagituoju. Tai kiekvieno pasirinkimas. Šis mano sprendimas galbūt padės apsispręsti kitiems ir nedaryti klaidų, kurias aš spėjau padaryti.
Kaip kovoji su savo priklausomybe?
– Stengiuosi sportuoti, skaityti knygas, mėgautis gamta ir pajusti, kaip gera gyventi, prabusti su šypsena ir dirbti pilnu pajėgumu, negalvojant apie skaudančią galvą, pykinimą ar depresijos priepuolius. O didžiausias variklis – skausmas dėl meilės, kurią praradau.
– Ar bandysi susigrąžinti savo ilgametę draugę Eglę Štandtaitę? Ar tai jau nebeįmanoma?
– Stengiuosi apie tai nebegalvoti, nes tai tik dar labiau mane skaudina. Tačiau atsiradus liūdesiui, stengiuosi jį numalšinti sportu, mintimis, kad esu sveikas ir viskas praeis. Skaitau knygas, studijuojančias pačią meilę. Taip pat kuriu muziką. Tada vėl trumpam viskas praeina. Alkoholis – ne išeitis. Noriu, kad JI manimi didžiuotųsi, o ne gailėtų.
