Keliautojai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius dalijasi dar viena savo kelionės diena.
„Mes vis dar Meksike. Sostinėje. Rašau šį laišką Jums pasitikdamas jau penktą naktį viešbutyje. Pačiame miesto centre. Su klaustrofobiniu tualetu, bet plačiomis lovomis. Vytaras guli netoliese. Jo akiniai apšviesti švelnia melsva šviesa, o nepamainomas “plazminis VEF’as”, taip vadinamas, kompiuteris, jaukiai įsirėmęs į patogią ir seniai pažįstamą teritoriją kažkur po krūtine. Baterija šio aparato didelė, šildo rimtai, bet numerio kondicionierius veikia puikiai, tad plaukai, dengiantys dar blyškią, iš žiemiškos Lietuvos atsivežtą odą, nesvyla. Kambaryje tylu, nes televizorius neveikia. Bet vis vien įsijungėm. Mums labai patinka po ekraną šokinėjantis užrašas “Nėra signalo”. Kažkaip labai pataikyta į kontekstą.
Ir ne dėl to esame čia, kad labai aplinka kerėtų, ar būtume pasiilgę tos vidutinio amžiaus vyrų romantikos dviese. Aišku, šiame mieste nėra blogai, skanu, šilta. Bet reikia judėt. Aha. Tik neišeina taip paprastai. Jūs juoksitės, bet tai tiesa - taip, paprastai niekada ir nebuvo. Na gal kažkada Čikagoje, kai seną linkolną radom tiksliai ten, kur buvo pasakyta. Su po padanga paslėptais raktais. Visos kitos istorijos kažkuo panašios – atrodo viskas lyg ir turėtų būti gerai, pasiruoši, kiek gali, bet atvykus reikalai pasisuka kitaip. Vienodas visada lieka tik faktas, kad reikia ir vėl laukti. Ir būti kantriam. Užknisa.
Paklausit: “O kodėl taip, juk jūs turite mašina, visiems prisigyrėt, išrodėt viską ten. Tai kas vėl blogai?” Taip, tai labai geras ir tinkamas klausimas. Konkretus ir su visai vietoje vos juntama ironija. Atsakysiu: “Negalime, nes neturime tam tinkamų dokumentų”. “Och, tai štai kas?” – nieko nedelsdami sureaguosite Jūs. Ir, neleidę atsikvėpti, vėl užpulsite su nauju klausimu, kuris taip pat atrodo visai savalaikis ir vietoje: “ O kodėl jais nepasirūpinate? A?
Kodėl, atsakykite, prašome” Tokiu atveju aš jau atsidusiu, palinguosiu ūsus su visa prie jų pritvirtinta plinkančia galva ir pabandysiu kantriai, lėtai, nesileisdamas į detales, paaiškinti: “Mes rūpinamės. Turėjome net iš anksto sutartą ir rekomenduotą žmogų, kuris pasišovė tuos popierius sutvarkyti. Bet, supraskit, čia kiti tempai. Ir reikalų tvarkymo tradicijos. Viena daro, kitą kalba. Turi linksėti galvą ir atkakliai aiškinti, kad jeigu reikia važiuoti už šimto kilometrų išregistruoti mašiną, tai reikia ten ir važiuoti. Ne sėdėti čia ir sakyti, kad reikia važiuoti, bet atlikti tą veiksmą.
Ta prasme - važiuoti TEN, o ne sakyti kad važiuoji, bet realiai važinėji ČIA. Plius nesėkmingai pasitaikęs savaitgalis. O ir paini, bei lėta biurokratinė sistema nepadeda. Žodžiu, kentėkit ir laukit. Kaip ir mes.”
Dabar, aišku, kaip visada, pagalvosiu, ar gerai pasakiau, ar suprantamai, ar niekas neįsižeidė. Jautrūs juk visi aplinkui.
Tada nuspręsiu, kad vis vien atsiras sakančių tuos išminties žodžius “Reikėjo…. kažką ten… kažkaip” ir nusiraminsiu. Nes juk ne pirmas kartas. “Ar taip, Radzevičiau?” per petį, dėl visa ko, paklausiu Vytaro, kuris užtikrintai ramiai ir toliau guli nepakeisdamas pozos ir, aišku, puikiai supranta, apie ką aš čia. “Tai ne , bl…” – išgirdau tvirtą atsakymą. Sakau jums, aš nieko neišsigalvoju.
Manau, kad kai jis pažiūrės kažką, ką ten žiūri jau dvi valandas, reikės sutarti, kad popieriai arba mus pasivys patys, arba viską kažkuriuo būdu sutvarkysim pakeliui. Savistoviai. Iki Belizo yra tų dienų, bus matyt.
Tiesa, vos nepamiršau papasakoti, kad dėl visa ko, šiandien ryte nukeliavome į raganų turgų ir nusipirkome litrinį butelį balzamo, kuriuo pasitepus, pasak žinančių vietinius papročius, viskas kelyje bus gerai. Ir blogis pasitrauks.
Taip pat, kad jau visai užtikrintai būtų, išsirinkome kažkokią baidyklės galvą, kuriai į vidų tokia burtininkė su kramtoma guma burnoje ir aifonu prie ausies, prigrūdo kryžiukų, mažų medalionų, kažkokių vorų kojų, žolių, keistų kruopų ir vegetos, tada vašku užkonservavo, apipūtė cigaro dūmais, staigiai įdėjo į vakuuminį maišą.
Tada patenkinta savo kūriniu ji įteikė į rankas, sakydama: “Va, jokių problemų dabar nebus tikrai!” Suprantu, kad klausimų nebeliko. Ir labai logiška. Mes, kaip matote, esame labai rimtai pasiruošę.”
