Ledi gimstama, o dama - tampama. Ką kiekviena garbinga namų židinio puoselėtoja privalo mokėti ir kokiomis savybėmis pasižymėti, lietuviai nuo seno išmanė ne prasčiau už konservatyviuosius britus. Šioje rubrikoje - apie tai, kas rūpėjo dailiajai lyčiai, kai nebuvo televizijos, manekenių kulto, soliariumų ir kremų kiekvienai kūno daliai.
Vedybos neįmanomos be dviejų tuoktis susiruošusių žmonių, tačiau kas paskatino juos šiam apsisprendimui, pasakyti galėtų tik jie patys. 1910-aisiais mėnraščio „Lietuvaitė“ puslapiuose šia tema užvirė tikrų tikriausia diskusija, emocingumu nedaug nusileidžianti šių dienų televizijos pokalbių laidoms.
Begėdiškos derybos
Našle Nebutiene pasirašiusi autorė viename iš numerių ėmėsi gvildenti pasogos, arba piniginės kraičio dalies, temą. Pasakytina, kad kalbamaisiais laikais tai buvo aktualus jaunikio ir nuotakos šeimos derybų bei viešų diskusijų klausimas, kuriam nūdien populiarumu prilygsta skyrybų pasekmių tėvų plėšomoms atžaloms arba grėsmingų barakudų tematika.
Našlė Nebutienė savo laikų jaunimo elgesyje įžvelgė nemažai nedorybių ir suskubo jas įvardyti. „Paimkime kad ir meilę, tą prakilniausį, gražiausį žmogaus jausmą, kurs yra tarsi šaltinis, iš kurio gema pasaulyje gerumas ir gražumas, kurs visus sutvėrimus šildo ir gaivina. Be šito jausmo žmogaus gyvenimas išrodytų lyg žemė be saulės: būtų šalta ir tamsu, - argumentuotai dėstė autorė. - Bet kuomi gi mes šią gyvenimo gaivintoją - meilę - pavertėme? Ar valdosi ja žmonės? Anaiptol! Ypač mūsų laikų jaunikiai!..“
Autorė vaizdingai nupasakojo anuomet tipišką situaciją: į mergelės namus atkanka jaunikis su piršliu, susėda su tėvais prie stalo ir maloniai leidžia laiką tol, kol kalba pasisuka apie nelemtąją pasogą.
„Gerokai pavakaravus, jaunikiui pamerkus, piršlys užsiminė apie reikalą (interesą). Bet apie kokį gi reikalą? - emocijų netvardė autorė. - Žinoma, jei kas nebūtų girdėjęs ir matęs, niekuomet neateitų žmogui į galvą, kad čia būtų kalba apie pasogą!.. O vienok taip iš tiesų buvo: prasidėjo juokingai skaudi komedija!..“ Tėvas siūlė 500 rublių ir arklį, o jaunikis reikalavo 700 rublių, pakinkyto arklio ir karvės. Visa tai - potencialios nuotakos akivaizdoje.
„Tokie prajovai pas mus labai tankiai atsitinka, - konstatavo Našlė Nebutienė. - Kartais sutaria, o kartais dėl kelių dešimčių rublių parsiskyria! Pasiklauskime dabar, kaipgi jaučiasi čia gera ir dora mergaitė, sėdėdama tarp begėdiško jaunikio per šitą ceremoniją, klausydama šitų derybų?“
Mergina - „priedas prie šimtų“
Be to, anot autorės, aprašytoji situacija anaiptol nėra pati nemaloniausia. „Esti juk ir taip, kad vestuvės jau sutartos, užsakai išėję, jungtuvių diena jau prisiartino, viskas jau priruošta - reikia tik ūžti! Bet štai nedėldienio rytą atvažiavęs jaunikis su savo bičiuliais prieš pat važiuosiant bažnyčion pareikalauja atiduoti tuoj, ant tų pėdų, likusį pasogos šimtą.“ Persigandę nuotakos giminaičiai sutrinka, ima ieškoti pinigų, o pasipūtėlis jaunikis įsižeidęs išvažiuoja.
„Argi gali kas abejoti, kad tokie ponaičiai atvažiuoja ne ko kito, kai tik ieškodami rublių savo krypstančiai gryčiai paspirti arba skolininkams atsikratyti, kurie kaip vapsvos yra juos apspietę... Jie visiškai neieško gyvenimo draugės, jie ne iš meilės ima sau žmoną, bet dėl kažin kokių tenai planų; jie gražių meilės jausmų nesupranta; jiems rūpi vien tik aukso veršis - dievaitis! - karštai vardijo autorė.
• Tokie jaunikiai ima mus - mergaites neva kaipo priedą prie šimtų, kurių jiems dykai niekas neduoda... Susipraskime tautietės, tokiems jaunikiams, kurie atvažiavę pas mus pradeda nuo pasogų, parodykime vartus, tegu sau eina, kur pipirai auga; gana jau kitų skriaudų.“
Anot autorės, šitoks požiūris nesąžiningas ne tik dėl moteriško orumo žeminimo, bet ir dėl kur kas labiau praktiškų dalykų: „Kad gi nors ištekėję būtumėme laikomas it kokios ponios, nieko nedirbtumėme, tai dar gal ir galėtų vyrai taip elgtis, bet dabar - jau kur-ne-kur, o pas mus, tas jau stačiai nuodėmė yra taip elgties, nes Lietuvoje moterys ir motynos darbuojasi nei kiek ne mažiau, jei ne daugiau už vyrus.“
Teka už kaliošų
Kitame mėnraščio numeryje Našlė Nebutienė sulaukė ir ne ką mažiau emocingo stipriosios lyties atstovo atsako. Kokio turinio jis buvo, nesudėtinga nuspėti iš pavadinimo - „Pažvelkite į save!“. Pliku Senberniu pasirašęs oponentas priminė, kad „į kiekvieną daiktą galima žiūrėti iš daugelio vietų; kas nenori būti vienpusišku, tas taip ir privalo daryti. Nebutienė taip nepadarė, tai aš, nors nekviestas, noriu jai pagalbon ateiti“.
„Man rodos, su tiesa neapsilenksiu sakydamas, kad ir mergaitės ne taip labai veržias, kaip „Lietuvaitę“ skaitant rodos, kur viską gaivinanti saulutė-meilė spindi, - pastebėjo Plikas Senbernis. - Jos irgi ne rečiau už mus, vyrus, žemyn žiūri, o labai tankiai ir ant keturių rėpinėja.
Benelabiaus jos klauso jaunikio žirgo žvengimo, negu savo širdies balso ir teka tankiaus už jaunikio baronų, ypač jei tie su lokio arba vilko apykakliu, už jo žibančių kaliošų ir kitokių priedų, o apie jį patį, jo dorumą visiškai užmiršta.“
Plikas Senbernis išsakė ir, matyt, asmeninę nuoskaudą: „Už tai nors žmogus būtum įsikūnijusiu angelu, nors vis turėtum akis dangun įrėmęs ir širdį liepsnojančią nešiotum, jei tik neturi šimtelių, arklys pastatytas nesikapsto, tai ne kiek ne lengviau gauti sau gerą žmoną, kaip padoriai mergaitei pasigauti gerą vyrą.“
Didžiausią autoriaus pasipiktinimą kėlė moterų „nedabojimas ir nereikalavimas nuo vyrų skaistybės arba nekaltybės“. „Tegu sau vyras būna didelis begėdis, tegu sau suvilioja šimtus mergaičių, by tik banke turi vieną kitą šimtelį, jam vedančiam viskas užmirštama, - subtilų reikalą komentavo Plikas Senbernis. - Vyras, nors didžiausias begėdis, reikalauja nuo merginos skaistybės bei nekaltybės ir labai tankiai nenori jos imti už žmoną vien tik dėlto, kad ji yra praradus nekaltybę, o mergaitės, ar taip daro? Na, pasakykite? Anaiptol!“
„Norint, kad moterystė nebūtų apsigavinėjimu kits kito, kad nebūtų pragaru, kokiu dabar tankiausiai būna, negan vyrai, bet ir moterys privalo visiškai kitaip į moterystę žiūrėti, kitaip elgtis, negu iki šiol elgėsi“, - konstruktyvų sprendimo būdą siūlė Plikas Senbernis.
Bus daugiau
Prieš apsivedimą vyras teikia moteriai tiktai saldainius, komplimentus ir bučkius, bet po apsivedimo - paprastą maistą, visokius patarimus, na, ir įkyrų jai kritikizmą.
Žurnalas „Meilė ir šeimyna“, 1920 m.
Retro receptas
Bulvės, kimštos grybais
Bulves galima kimšti grybais, virta mėsa (likučiais nuo sriubos), silke. Visais atvejais darbo eiga ta pati, kaip ir proporcija (6 asmenims): 2 kg bulvių, 100 g džiovintų grybų, 100 g džiovinto pyrago, 3 kietai virti kiaušiniai, 1 žalias kiaušinis, pipirų, 1 didelis svogūnas, ½ stiklinės rūgščios grietinės, druskos, 150 g sviesto.
Grybus išvirti, sukapoti. Sviesto 50 g spirgint su svogūnais ir sudėti į grybus, pridėti virtus ir nevirtą kiaušinius, grietinės, sumaltus džiuvėsėlius, prieskonius. Viską išmaišyti. Bulvės nuskusti, vidurį išpjauti taip, kad liktų vietos kišimui. Bulves kimšti. Dėti į kepimo formą, sudėti likusius 100 g sviesto ir užkepti.
Valerija LEBEDEVA
