Ledi gimstama, o dama - tampama. Ką kiekviena garbinga namų židinio puoselėtoja privalo mokėti ir kokiomis savybėmis pasižymėti, lietuviai nuo seno išmanė ne prasčiau už konservatyviuosius britus. Šioje rubrikoje - apie tai, kas rūpėjo dailiajai lyčiai, kai nebuvo televizijos, manekenių kulto, soliariumų ir kremų kiekvienai kūno daliai.
Grožis, patrauklumas buvo nuolatinis dailiosios lyties rūpestis - ir dabar, ir prieš šimtą metų. O štai standartai ir siūlomos priemonės ilgainiui pradeda gerokai skirtis nuo anksčiau siūlytų.
Moteriškė, puiki kaip deivė
„Pirmasis moters gražybės ženklas, kuris žeria visiems į akis - tai jos kūnas ir jo išvaizda (forma), - nuosekliai žavesio paslaptis 1910-aisiais narpliojo laikraštis „Lietuvaitė“. - Moteriškės kūnas tuomet yra gražus ir puikus, kad yra skaistus, malonus, pilnas gyvybės, apvalumo ir vidutiniško pilnumo.
Iš tos priežasties kiekviena moteriškė, jei nori būti tikrai graži ir puiki, kaip deivė, privalo pasirūpinti, kad jos kūnas, ypač jos kūno uoda (skura), būtų skaisti, balta, plonutė, lygi, pilna taip pat gyvybės, malonumo ir jaunystės. Apskritai sakant, kokia moteriškės kūno uoda, tokia jos gražybė.“
Odos nervams paerzinti
Kalbant apie „uodą“, žiemą ji, žinia, dažniausiai prašosi kitokios priežiūros nei šiltuoju metų laiku. Ką šia tema spauda patarė mūsų promočiutėms?
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje žurnalas „Moteris ir pasaulis“ gvildeno aktualią temą - „Gal žiemą nesiprausti?“
„Kam praustis žiemą? - straipsnyje įgarsiniama anuomet populiari pozicija. - Rankos - kitas reikalas, čia pat virtuvėje betriūsdama nusipaišini, čia nusitaukini, o ir nuplauti jas nesunku - šalčio nebijo. Ir nemaža yra tokių, kurios iš tikrųjų žiemos šalčių metu pasitenkina tik rankas nusiplaudamos; nes jei į bažnyčią ruošiasi, ar išgirsta piršlius atžvangant, tai šlapia ranka per veidelį skubiai nubraukia ir stipriai nušluosto, o su kaklu - kaip Dievas davė.“
Tačiau tai, teigė straipsnio autorius, nėra protingas pasirinkimas. Maža to, kad oda žiemą vasarą išskiria riebalus ir prakaitą, „reikia prisiminti dar ir tai, kad žiemos metu daugiausia visi susigrūdę pirkiose, kuriose nė dulkių, nė dūmų netrūksta. Ant nepridengtų kūno dalių, kaip veidas, kaklas, rankos, tos dulkės bei dūmų dalelės taip ir limpa, ypač jei veidas drėgnas nuo prakaito ir odos taukų; taip ir pasidaro ant mūsų odos ištisas purvynas“, - vaizdingai pasakojo autorius, ragindamas praustis kasdien ir, beje, šaltu vandeniu, kuris „ne tik nuplauna odos nešvarumus, bet paerzina odos nervus, nuo ko oda parausta, darosi atspari, sveika ir jaunai graži“.
Kaip derėtų puoselėti kitą moters puošmeną - plaukus? Viename iš 1937-ųjų „Moters ir pasaulio“ numerių juos buvo patariama šitaip „racionaliai slaugyti“: plauti kas dešimtą dieną, „jeigu yra riebūs - kas savaitę, ypač vasarą“, kasdien ryte ir vakare masažuoti galvos odą pirštais arba šepečiu, mat „masažavimas sustiprina plaukų šaknis ir padeda kraujo cirkuliacijai, o tai tuojau atsiliepia ir veidui - jis įgauna gyvesnę spalvą“. Žilus amžiaus išdavikus buvo patariama tonuoti svogūnų lukštų antpilu arba ąžuolo žievės išviromis su juoda arbata.
Suknelės - prie aplinkos
Garderobo sudarymas ponioms taip pat rūpėjo ne ką mažiau nei dabar. Tarpukario leidiniuose netrūko įvairiausių rekomendacijų - nuo itin praktiškų iki prašmatnesnių.
Štai tarpukario „Šeimininkė“ kukliai rekomendavo siuvantis šiltas rudenines ir žieminės sukneles vengti šviesių spalvų. „Kaip vasarą šviesios, ryškių, linksmų spalvų suknelės tiko, derinosi prie aplinkos - žaliosios gamtos, taip žiemą šviesių spalvų suknelės netinka, nebent vakarėliuose, kuokinėse“, - instruktavo Agota pasirašiusi autorė.
Pasirinkimas buvo argumentuojamas ne tik gamtos spalvų paletės pokyčiais, bet ir praktiškesniais motyvais. „Vilnonės suknelės yra daug brangesnės už vasarines, jas ir ilgiau nešiojame; ryškių, šviesių spalvų greitai nusibos, išsiskirs iš kitų tarpo. Geriausia žiemai siūdintis granatinės spalvos, bronzinės, tamsiai žalios, bordinės ir kitų tamsių spalvų.“
Žinoma, reikia nepamiršti ir senų gerų gudrybių: „Gali būti suknelė pasiūta iš paprastos, pigios vilnelės, bet jei fasonas ir pasiuvimas bus gražus, priderintas prie liemens, suknelė darys įspūdį brangios, gražios“.
Reikia gimnastikuotis
Žurnalas „Moteris ir pasaulis“ 1937-aisiais citavo ponią Eleną Trejienę - vieną žymiausių mados specialisčių, neseniai grįžusią iš Paryžiaus, tos visų madų sostinės“. Išsamiame interviu apie mados tendencijas pokalbininkė pasidalijo ir įžvalgomis apie lietuvių stilių.
„Lietuvė rengtis moka, bet daro kai kurių klaidų, - konstruktyviai nagrinėjo ponia E. Trejienė. - Taip, pavyzdžiui, net paprasčiausia paryžietė ar vienietė pasistengia, kad jos batukai, kojinės ir skrybėlaitė būtų be priekaištų. O pas mus dar daugybė moterų nežino, kad tai yra pati svarbiausia elegantiškumo sąlyga. Be to, pas mus labai bijoma spalvų, įvairumo. Pamėgiama kokia mados naujiena ir ji įsivyrauja taip, kad moterys atrodo uniformuotos.“
Be to, subtiliai užsiminė ponia, „lietuvės elegancijai kartais kenkia jos figūra, neatitinkanti šių dienų reikalaujamą liekną liniją. Ar tai nebus kalta tik mūsų virtuvė, gaminanti per gausius, per sunkius valgius?“
Į pusiau retorinį klausimą apie tautinės virtuvės poveikį liemeniui būta ir argumentuotų atsakymų su instrukcijomis, kaip puoselėti kūno formas. „Moteris ir pasaulis“ rekomendavo pasitelkti fizinę mankštą, nepaisant tinginystės, laiko stokos bei namiškių krizenimo.
„Dažna nusiskųs vietos stoka, nes nedideliuose butuose dar gana ankštai pas mus gyvenama. Kita pasakys, kad vyras, vaikai ims juoktis iš į senatvę pradedančios gimnastika užsiimti motinos. Kambaryje vieną, kitą baldą pastūmėjus visados galima padaryti kelių kvadratinių metrų aikštelę, kurios pilnai pakaks kiekvienam pratimui.
Vyrui reikia išaiškinti, kokia nauda iš fizinės mankštos, tai ir jis pats, ko gera, prisidės, - nedrąsiai ir stipriąją lytį į „aikštelę“ mėgino kviesti autorė. - O vaikų, ypač mažesnių, tai tikrai nereikės ilgai kviesti - jie, pamatę mamytę gimnastikuojantis, patys tuojau paseks jos pavyzdžiu.“
Valerija LEBEDEVA
