Visuomenei jis pristato naujausią savo kūrybos dainą „Aš — Lietuva!“, kuri jau pradeda savo kelią Lietuvos radijo stotyse.
- Pristatykite komandą, kuri prisidėjo prie Jūsų naujos dainos sukūrimo?
- Man labai malonu pristatyti visą kūrybinę komandą, kurios dėka per ketverius mėnesius visuomenei parengėme šį kūrinį. Muziką ir tekstą kūriau pats, tiesa, žodžių bendraautorė — žinoma spaudos žurnalistė Jurga Čekatauskaitė. Aranžuotę kūrė prodiuseris Martynas Puchovičius ir gitaristas Aleksandras Ten. Esu jiems visiems labai dėkingas.
- Kodėl būtent dabar pristatote naujausią savo kūrinį skambiu pavadinimu „Aš – Lietuva!“?
- Šie metai ypač tinkami tokio kūrinio premjerai: švenčiame Lietuvos šimtmetį, minime Sąjūdžio jubiliejų. Na, ir man asmeniškai šie metai reikšmingi — pavasarį atšvenčiau šešiasdešimtmetį.
Šia savo daina svarbiausia noriu pasakyti, kokia graži mūsų Lietuva, kokie gražūs mūsų žmonės. Kad tikra Lietuva – tai ne politinės ar verslo intrigos, o kiekvieno musų – paprastų žmonių širdyse – gyvenanti meilė, viltis, tikėjimas ir laisvė.
- Papasakokite, kaip ir kada gimė šis kūrinys?
- Kūrinio užuomazgų reikėtų ieškoti visai tautai įsimintinomis Sausio įvykių dienomis. Anuomet ir pats stovėjau prie televizijos bokšto, paskui budėjau prie Seimo, kur prie dainuojančių laužų ir gimė ši melodija. Iki šių dienų giliai atmintin įsirėžę tų dienų išgyvenimai. Prie televizijos bokšto bauginantis tankų gaudesys, žmonių minia...
Kuomet bandau prisiminti tuos įvykius, prieš akis praplaukia vaizdas: mes stovime prieš tanką, o šis gąsdina mus nuolatos leisdamas dūmus, trūkčiodamas ir šaudydamas tuščiais šoviniais. Tačiau tuomet tu aiškiai suvoki, ką darai, ir žinai, kad tanko žūtbūt nepraleisi. Kažkas tau paduoda vatos įsikišti į ausis, kad nesprogtų būgneliai, čia pat močiutė, atsiklaupusi prie betoninio elektros stulpo, meldžiasi. Baisu... Staiga vienas jaunuolis iš minios nepabūgsta tanko, užsiropščia ant jo vamzdžio ir atlikęs keletą judesių, parodo, kad jis šio visai nebijo. Minia nuščiūva: tankas, tarsi nugalėtas geležinis slibinas, akimirksniu tampa visai nebaisus. Tai tik dar kartą įrodė puikią tiesą, kad nuo baimės iki drąsos — tik vienas žingsnis, kad tikri lyderiai savo asmeniniu pavyzdžiu minią ikvepia tapti tauta. Tuomet aš jutau gimstančią tautą ir pats jaučiausi jos dalimi. Atmintin įsirėžęs pastarasis vaizdas ir šiandien mane įtikina, kad nereikia bijoti ne tik išorinių, bet ir vidinių valstybės „slibinų“. Tik būdami vieningi ir giliai širdyje tikėdami mūsų šalies ateitimi, būsime dvasiškai stiprūs ir laimingi.
- Ką šiuo savo kūriniu norėtumėte pasakyti Lietuvos žmonėms?
- Kaip minėjau, šie metai ypač reikšmingi mūsų šaliai. „Aš – Lietuva!“ – taip galėtų vadintis antrasis Sąjūdis, kurio, manau, mums dabar tikrai reikėtų, kad iš naujo susivienytume dvasiškai. Norėčiau, kad kiekvienas, klausydamasis šios dainos, vėl pajaustų, kad mes — tauta, o ne minia. Kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso mūsų ir mūsų vaikų ateitis, ir, kad kiekvienas iš mūsų: nuo paprasto žmogaus iki prezidento, atsakingai ir drąsiai, pridėjęs ranką prie širdies galėtų garsiai pasakyti: „Aš – Lietuva!".
