„Šlovė“ - tai labai jau skambus žodis Lietuvoje, - sako Alina, visai neseniai savo gerbėjams pristačiusi naują albumą „88“. - Tada buvau jauna, žinoma, tai mane paveikė... Ir gana stipriai. Esu jautri, todėl labai daug išgyvendavau dėl tam tikrų dalykų“.
- Viskas priklauso nuo paties kūrėjo. Negalvokite, kad jo gyvenime nėra rutinos. Gal tai nėra gerai, tačiau pati neturiu labai griežtos disciplinos. Kartais leidžiu sau nieko nedaryti, atrodo, kad išgyvenimai, skatinantys kurti, privalo atsirasti savaime. Tačiau taip ne visada nutinka. Tada suprantu, kad reikia prisiversti, bet tada jaučiuosi labai blogai, nes žinau, kad tai nėra teisinga.
- Ar dažnai tenka „laužyti“ save ir sakyti „Reikia“?
- Nedažnai, bet būtų galima ir dažniau (juokiasi). Klausei, kaip gyvenu? Kai vyksta koncertinis turas – vienokia rutina: iš vieno taško važiuojame į kitą, laukimas, maistas, pasitikriname garsą, vėl laukiame, koncertas... Pamiegi ir vėl tas pats. Taip atrodo koncertinė rutina. Kai nebūna koncertų daug vaikštau mieste, klausau muzikos, skaitau... Tiesiog blaškausi.
- Pasivaikščiojimai po miestą – tai dalis įkvėpimo?
- Mieste man patinka stebėti žmones, kartais išgirstu įdomiai skambančių frazių. Aišku, gal tai yra svaigalas, bet man patinka viską stebėti. Man patinka keliauti traukiniu. Kelionės metu jaučiuosi nei viename taške, nei kitame. Tada galvoje nuolat sukasi įvairūs dalykai, reikia palikti jiems erdvės, kad galėtų žodžiais išplaukti.
- Ar tave gatvėje atpažįsta žmonės?
- Nežinau. Jeigu ir atpažįsta – neparodo.
- Pirštais nebado?
- Ne, manau, Lietuvos žmonės yra ganėtinai kultūringi ir santūrūs... O gal tiesiog niekas neišsiduoda, kad atpažįsta.
- Pirmasis dainos „Ramuma“ įrašas internete sklido tarsi virusas. Ar tada buvo užvirtęs šlovės maišas ant pečių?
- „Šlovė“ - tai labai jau skambus žodis Lietuvoje. Tada buvau jauna, žinoma, tai mane paveikė... Ir gana stipriai. Esu jautri, todėl labai daug išgyvendavau dėl tam tikrų dalykų. Nuolat svarstydavau apie savo ateitį, daug abejojau, kažko gailėjausi... Tačiau laikui bėgant atsirado daugiau patirties.
- Kurį laiką buvai prapuolus...
- Tai aš visą laiką esu prapuolusi. Ir man tai labai patinka. Dabar išleidau albumą, tai bent turiu apie ką šnekėti (juokiasi). Bent jau jaučiu turinti priežastį priminti apie save. O šiaip netrykštu noru lįsti į spaudą.
- O pačią pradžią ar pameni?
- Kažkiek. Pačios pačiausios pradžios tikrai nepamenu... Viskas atsiskleidė paauglystėje. Poetiniai ir muzikiniai polinkiai atsirado būtent tada. Lankiau muzikos mokyklą...
- Priverstinai?
- Nepažįstu nė vieno, kuris į muzikos mokyklą nuėjo savo noru arba nenorėjo jos mesti paauglystėje (juokiasi). Įsivaizduokite, po mokyklos reikia eiti į kitą mokyklą, atsiskaitinėti, laikyti egzaminus. Gerai, kad niekas man neleido jos mesti. Buvo daug gražių dalykų, bet tai šiek tiek ribojo mano laisvę. Visada jos troškau.
- Ar dabar galėtum pasakyti, kad esi visiškai laisva?
- Deja, negalėčiau. Nežinau, ar žmogus gali būti visiškai laisvas. Kartais atrodo, kad esu ganėtinai laisva, neturiu šeimos, vaikų. Galiu veikti, ką noriu. Turiu kažkiek pinigų, laisvą laiką – ne kiekvienam pasitaiko tokia galimybė. Tačiau pati jaučiuosi tik sąlygotai laisva. Atrodo, kad esu laisva, tačiau taip nesijaučiu.
- Ko trūksta?
- Nežinau.
- Turi laisvę kurti?
- Turiu.
- Iš kur tada tie stabdžiai?
- Iš vidaus. Būtų tobula, jei žmogus būtų be stabdžių. Gal gyvenimas ir yra skirtas išsilaisvinti nuo visų pančių. Juk mus sąlygoja visuomenė, aplinka, šeima. Ji priverčia priimti tam tikras taisykles, bandai „įsipaišyti“. O po to tenka ieškoti atsakymo į klausimą „Kas aš esu?“
- Užsiminei, kad esi jautri. Kaip jautruolė išsilaiko Lietuvos šou versle?
- Jeigu gyvenu iš muzikos – tai verslas? Teisingai... Parduodu pati save... Savo dūšią (juokiasi). Ironizuoju. Gal man pasisekė su žmonėmis. Dirbu su tais pačiais žmonėmis, su kuriais viskas ir prasidėjo. Jie mane labai gerai pažįsta, aš žinau juos. Gal taip ir dingsta tas jautrumas. Kartais man pritrūksta pasitikėjimo savimi bendraujant su naujais žmonėmis. Tai man nėra lengva. Nelabai mėgstu fotografuotis spaudai... Nebijau, bet jaučiuosi keistai. Juk nuotraukos išlieka, metų metais jas visi naudoja. Žinoma, kai prabėga kokie trys metais, pasižiūri ir supranti, kad nebuvo jau viskas taip blogai. Pozuoti nemėgstu... Nors kartais būna labai gerų rezultatų.
- Kaip gimsta tavo daina?
- Visos skirtingai, bet ir panašiai. Senos dainos gimdavo pirmiausia atsiradus tekstui. Rašydavau eilėraščius – tokius nerimuotus, vadinu jas savo baltosiomis eilėmis. Kas susirimuodavo, tikdavo dainoms, kurias atlikinėjau iš širdies. O dabar? Pasirašau fragmentą, sėdu prie instrumento ir ieškau melodijos tekstui. O kartais tiesiog groju ir atsiranda melodija, kurią užsigeidžiu nupiešti žodžiais. Jeigu pajaučiu visumą gimsta daina. Bet daug yra tokių, kurių nesugebėjau išpildyti.
- Ar būna momentų, kai pradedi nekęsti savo dainų?
- Labai dažnai...
- „Ramumos“, spėju, nemyli?
- Aišku, kad myliu. Bet man yra labai sunku ją susieti su savimi. Žinau, kad tai yra mano rašytas tekstas, tačiau negaliu prisiminti, kas tuo metu vyko. Laikas bėga, kiti dalykai manyje gyvena. Išeinu į sceną ir privalau nuoširdžiai išgyventi jausmą, kuris manyje gyveno tada. Kartais tai yra ganėtinai sunku. Tiesą pasakius, nelabai noriu prisiminti, kokia buvau. Senas dainas atlikti aš galiu. Man tai patinka. Jeigu klausi, kaip aš pasikeičiau, atsakymo aš neturėsiu... Jaunystėje buvau kur kas labiau kategoriška. Bet tai yra jaunystės bruožas. Būdavo sunku sakyti „ne“, suprasti, ko noriu, suvaldyti tam tikras situacijas, suformuluoti mintis ir idėjas. Dabar tikiuosi, kad tuos dalykus moku geriau. Apsišlifavo aštrūs kampai. Gyvenimas lengvėja, nėra audrų.
- O tai nėra būtent tas dalykas, kuris apriboja tavo vidinę laisvę – grįžimas į praeitį?
- Gali būti. Sutinku, gal su kai kuriais savo gyvenimo etapais reikėtų akivaizdžiau atsisveikinti. Kitą vertus, muzika vyksta čia ir dabar, bent jau koncertuose dainos skamba visada kitaip.
- Kaip manai, žmonės bijo senti?
- Taip, nes visur jaučiamas jaunystės kultas. Visi stengiasi kuo ilgiau išlikti jaunais, bijo mirties. Tai yra žmogaus Achilo kulnas, bandome bėgti... Ai, man dar tik 26-eri, ne man apie senatvę kalbėti, neturiu čia patirties, bet norėtųsi nebijoti senatvės. Gal ji tik iš šalies atrodo liūdna.
- Mirtis egzistuoja tavo poezijoje...
- Mirtį matome žiniose, interneto portaluose. Mes nenorime, bet ją matome. Jos yra labai daug, tačiau ji yra bendra, asmeniškai mūsų neliečianti. Tada yra lengviau nuo jos atsiriboti. Tačiau, kai susimąstai apie savo pabaigą supranti, kad tada bus ir pasaulio pabaiga, to vidinio tavo pasaulio pabaiga, juk su tuo viskas, kuo gyveni, pasibaigs. Manau, tai yra svarbus ir daug jausmų keliantis klausimas kiekvienam. Autoriai dažnai medituoja savo ir universalią mirtį, nes žmogus tuo ir yra įdomus, skiriasi nuo gyvūno tuo, kad supranta, jog mirs. Čia ir žmogiškumas – susitvarkyti su ta mintimi.
- Kiekvienas įrašas, albumas yra galimybė išlikti amžinai?
- Iš dalies, juk palieki žymę žmonių pasąmonėje. Bet kas man iš to, kad žmonės manęs klausysis, kai manęs nebus... Būtų juokinga, jeigu paaugliai mano įrašus ras pas savo senelius. Pati skaitau daug autorių, kurių jau nėra ir suprantu, kad per mane jis atgimsta iš naujo. Bet tai tinka literatūrai, dailei... Smagu, kad menas mums leidžia grįžti ir susisiekti su autoriais. O muzika? O jeigu visi serveriai, kuriuose viskas yra saugoma, užlinks? Neliks mūsų laiškų, jokios muzikos... Juokauju.
- Jeigu jau prabilome apie serverius, pripažinkime, kad pirmieji tavo kūriniai klausytoją irgi pasiekė būtent internetu...
- Pati kėliau „Ramumą“ į internetą (juokiasi). Turėjau kažkiek dainų, grodavau mokykloje bendraklasiams, draugėms. Namie grodavau draugėms. Tačiau buvau portalo rasyk.lt lankytoja, nuvažiavau į Vilniuje vykusį sąskrydį, pagrojau. Muzika patiko žmonėms ir sulaukiau pasiūlymo savadarbiškai įrašyti kelias dainas. Pati neturėjau jokių sąlygų... Įkėliau dainas į portalą (šypsosi). Taip, aš esu tas internetinis atvejis, projektas. Po truputį žmonės sužinojo apie mane.
- Sirgai žvaigždžių liga?
- Sunku pasakyti. Tikiuosi, kad ne. Bet suprantu, kad gali susidaryti įspūdis, kad jaučiuosi žvaigžde. Šiandien atsisakiau fotografuotis, žinau, kaip tai gali pasirodyti, bet juk niekas nežino tikrų mano motyvų, todėl galiu pasirodyti „pasikėlusi“. Gal per daug abejoju savimi, nepasitikiu tiek, kiek turėčiau. Nesu pratusi ir prie interviu, nes reikia kalbėti apie save. Keistai jaučiuosi. Kartais tiesiog nenoriu kažko daryti.
- O kokį darbą galėtum dirbti?
- Galbūt man būtų sunku dirbti su žmonėmis. Man patiktų pačiai reguliuoti savo laiką. Niekada neturėjau darbo, išskyrus porą mėnesių kavinėje, todėl net neįsivaizduoju, kam dar be meno būčiau naudinga. Bet esu pareiginga ir ištverminga.
- Tai galėtumei būti sportininkė?
- Oi, ne! Jau nebe...
- Kaip manai, kūryba yra duotybė, ar juodas darbas?
- Abu kartu. Yra talentas ir yra darbas, vienas be kito jie nelabai gali. Viena darbas – nyku, be dvasios, trūksta aistros, turinio, žaidimo. O kai tik talentas – trūksta formos, išpildymas. Mano atveju... Vėl aš apie save. Nežinau, ar galima sakyti, ar esu talentinga...
- Jeigu tai pasakysi, visi sakys, kad esi „pasikėlusi“.
- Taip, todėl nenoriu to sakyti. Turėčiau daugiau dirbti. Žinoma, žmogus su botagu šalia čia nepadėtų, sau linkiu dažniau dirbti (juokiasi).
