Pašėlusi, šiek tiek laukinė, mokanti pakovoti už savo lyties atstoves ir piktokai pagrūmoti apkiautusiems vyriškiams. „Balsas.lt“ su dainininke, renginių organizatore bei pedagoge Daina Bilevičiūte kalbasi apie erotiką lietuvių liaudies kūryboje, paslaptingą klubą tik moterims bei raganišką moterų prigimtį.
Daina, kaip atrinkote dainas projektui „Karštos lietuviškos dainos“? (Karštas lietuviškas dainas Daina dainavo su grupe „Kastaneda“).
Norėjau surinkti dainas iš kuo įvairesnių Lietuvos regionų. Man padėjo draugės, pažįstami, giminės. Idėja kilo grįžus iš Egipto: ten išgirdau, kaip dainuoja viena afrikiečių tauta. Tos dainelės labai paprastos, visokios o-lia-lia, o-pa-pa, paprastas ritmelis. Pagalvojau, kad ir mūsų tautosakoje daug panašių čiū-dra dra-lia-lia yra. Viskas atsirado labai lengvai, žaismingai. Pasirodo, jog lietuvių tauta yra labai erotiška. Žirgeliai, mergelės, rūtelės, berneliai... Visą tekstą galima iššifruoti.
Kokia, Jūsų nuomone, yra karščiausia lietuviška daina?
Na, kokia čia man labai graži... Romansas „Rožė ta, kurią man dovanojai“.
Norėčiau daugiau sužinoti apie klubą „Keturios šešiukės“. (Šį klubą kartu su Nijole Oželyte, Asta Baukute ir Donalda Meiželyte Daina įkūrė 2002 metais).
Idėja įkurti klubą kilo perskaičius H. Fielding knygą „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Patiko, kad ten rašoma apie tokią moterį, kuri išgyvena dėl tų pačių dalykų, kaip ir daugelis kitų: viršsvorio, prisigėrimo, prisirūkymo, nesėkmių meilėje. Pagalvojau, kad mes, moterys, ypač sulaukusios vyresnio amžiaus, kažkaip save nuvertinam.
Į mūsų klubą rinkdavosi merginos ir moterys, kurioms buvo ir 16, ir 75-eri metai. Susiradau dar tris patraukusias bobutes (N. Oželytė, A. Baukutė, D. Meiželytė) ir aptardavom visas temas, apie kurias rašoma ir H. Fielding knygoje: tai seksas, svoris, alkoholis ir tabakas.
Gyvavom trejus metus, surengėm daug koncertų, sulaukėm didelio populiarumo. Buvo daug gražių momentų. Būdavo, kad prieidavo prie mūsų vyrai ir dėkodavo, jog mes esame, sakydavo, kad jų moteris po to, kai atėjo į mūsų klubą, tapo laisvesnė, laimingesnė. Bet buvo ir tokių, kurie nebuvo mumis labai patenkinti.
Ar šis klubas turėjo kažkokią misiją, ar tai tiesiog buvo būdas gerai praleisti laiką?
Mes siekėme, kad moteris, būdama vyresnio amžiaus, palikta vyro, vėl pasijustų mylima, geidžiama, kad nenurašytų savęs. Galbūt vyresnės moters kūnas jau kitoks, bet siela ta pati. Ji nori šėlti, siausti. O kas mus palinksmins, jei ne mes pačios save?
Iliustruodama savo mintį, Daina papasakojo tokią PASAKĄ:
Kartą gyveno vyras, kuris ieškojo idealios žmonos, bet niekur negalėjo tokios surasti. Paskui sužinojo, kad vienam kaime gyvena tokia mergina. Nuvažiavo jis į tą kaimą ir rado tą merginą, viskas buvo, kaip žmonės sakė.
Vyras jai pasipiršo. Mergina ir sako: „Gerai, būsiu tavo žmona, bet su viena sąlyga“. Vyras ir klausia: „Kokia tai sąlyga?“. Mergina atsakė: „Vieną dieną metuose aš išeisiu iš namų, ir tu nežinosi, nei kur aš, nei ką veikiu“. Vyras iš pradžių supyko, nenorėjo nusileisti, bet paskui geresnės nerado, todėl sutiko su merginos sąlygomis.
Jie susituokė, gyveno laimingai, augino vaikučius. Bet buvo taip, kaip sutarta: vieną dieną metuose moteris kažkur išeidavo. Vyras ir pagalvojo: „reikia man ją pasekti“. Pasekė ir pamatė, kad jo žmona ateina iki pamiškės ir virsta baisia baisia gyvate, pradeda nuodus į žemę leisti. Vyras pasibaisėjo: su kokia šlykštyne aš gyvenu, va, kokia iš tiesų yra mano moteris! Grįžta namo ir laukia savo žmonos labai supykęs. Kai iš ryto žmona grįžta namo, vyras ją užsipuola: tu šlykštyne, gyvate prakeikta. O žmona jam atsako: „Su tavimi gyvendama, vaikus augindama, skalbdama, virdama aš tiek nuodų prisikaupiu, kad tik motina žemelė juos gali sugerti“.
Pasakos pabaiga.
Panašiai ir mes, kai susirinkdavome į klubą, tuos visus nuodus išleisdavome, ir kiekviena paskui vėl grįždavom į savo šeimą, į savo gyvenimą. Todėl vyrai ir sakydavo: oi, kaip gerai, kad jūs esate. Mes savo klube galėdavom apie viską kalbėtis, ir keiktis, ir šokti, durniuoti, kad po to iš ten grįžusios galėtume būti tokios, kokios turime būti. Juk kai moteris sukuria šeimą, ji retai tai sau gali leisti.
Viena moteris mūsų klube net verkdama mums dėkojo. Sako: „Aš jau 30 metų niekur neišeinu, vyras miręs, vaikai užaugę O dabar jau vidurnaktis, o aš vis dar ne namie!“
Buvo verta organizuoti tą klubą vien dėl tokių akimirkų. Nes moteris aukojasi dėl vaiko, dėl šeimos, visais rūpinasi. O kas pačia moterimi pasirūpins? Tai mes ir rūpindavomės viena kita.
Kaip manote, ar gyvenimas be vyro turi daugiau privalumų ar trūkumų?
Manau, kad daugiau privalumų. Mažiau problemų: yra vyras – yra problema, nėra vyro – nėra problemos.
O nebūna vyrų be problemų?
Nebūna (kvatoja). Tik pasakose būna princai.
Tai Bridžita Džouns laiminga moteris?
Manau, kad taip.
Gal galite papasakoti apie savo naują projektą „Meilės deivės“? Kuo jis skiriasi ir kuo panašus į „Keturios šešiukės“?
Tai muzikinis projektas. Lukas iš grupės „Kastaneda“ mus taip pavadino. Dainuojam dainas apie meilę. O vadinamės deivėmis, nes mūsų muzika tokia pakylėta. Virstame ir undinėmis, ir pabaisomis, kurios medžioja vyrus. Jau baigiame įrašyti dainas ir rudeniop ruošiamės pristatyti albumą.
Bet čia taip pat yra tam tikras mitologinis pradas, panaši filosofija kaip ir klube „Keturios šešiukės“?
Taip, man turi būti viskas pagrįsta, nepaviršutiniška. Viską stengiuosi susieti su lietuvių tradicijomis.
Pokalbio pabaigoje palinkėkite ko nors visos Lietuvos vyrams.
Oi, vyrai... (Juokiasi). Mylėkite moteris. Moteriai svarbiausia tolerancija, pagarba ir dėmesys, ko labai pasigendu Lietuvoje. Vyrai pasidarė labai grubūs, pikti, agresyvūs. Gal ir mes, moterys, kaltos kažkiek dėl to... Būdama kitose šalyse jaučiu tokią pagarbą iš vyrų pusės! Reikėtų prisiminti tuos laikus, kai moteris buvo gerbiama, o ne stumdoma. Labai norėtume, kad būtų kuo daugiau gerų vyrų. Kai nėra tikrų vyrų, tai ir tikrų moterų nebelieka, viskas susiję.
Kalbino Vitalija Kurlianskienė
