Talentinga ir sudėtinga asmenybė
1906 metais Kupiškio rajone, Viktariškiuose, skurdžioje valstiečių šeimoje gimė Veronika Šleivytė. Jai buvo lemta gyventi kitaip nei tūkstančiams to meto kaimo mergaičių.
V. Šleivytė buvo pašaukta tapti dailininke ir palikti ryškų pėdsaką lietuvių grafikoje ir tapyboje.
Nesvarbu, kur vienu ar kitu metu ši moteris gyveno, jos siela visada liko gimtajame Viktariškių kaime.
Dabar čia įkurta V. Šleivytės paveikslų galerija – Kupiškio etnografijos muziejaus filialas. 1985 metais Antašavos kolūkis tuomečio pirmininko Albino Vaižmužio iniciatyva į gimtąją dailininkės sodybą atkėlė du gyvenamuosius namus ir šešias klėtis. Jose eksponuojama 270 V. Šleivytės muziejui dovanotų grafikos darbų ir pastelinės tapybos kūrinių.
Pirkioje, kurioje ji gimė ir augo, palikti buities apyvokos daiktai.
Galerijos lankytojus stulbina gėlių paveikslų ir natiurmortų gausa. Gėlių karaliene vadinama dailininkė šiuos augalus tapė ne tik dėl žavėjimosi jomis. Gėlės buvo jos akys ir ausys, savotiška bendravimo su pasauliu ir savimi priemonė. Ji, labai talentinga ir sudėtinga asmenybė, tikrai turėjo daug ką pasakyti.
V. Šleivytė ne tik daug tapė, bet ir fotografavo. Tai liudija išlikęs jos fotoaparatas ir didžiulis fotografijų bei negatyvų archyvas. Kupiškėnė fotografavo daug ir nuolat: savo šeimą, draugus, keliones, mokinių darbus, dailės ir fotografijos parodas, vestuves, laidotuves, susibūrimus, Kauną. Darė daugybę didelių grupinių nuotraukų ir reprodukavo savo kūrinius, spausdino juos laikraščiuose ir žurnaluose.
Ji, padedama fotografijos, prisipažino esanti homoseksuali.
„Kalbėjimas šia tema gana retas atvejis pasaulio moterų fotografijoje, o Lietuvoje iki šiol nežinomas“, – rašė dailininkės fotografijų archyvą Kupiškio etnografijos muziejuje tyrinėjusi menotyrininkė Agnė Narušytė.
Tiesa, tokias fotografijas V. Šleivytė kūrė ne viešumai.
Geriau suprasti šios menininkės kūrybą, jos prieštaringą asmenybę padeda kupiškėnės biografijos faktai.
Siekti tikslo padėjo atkaklumas
V. Šleivytė gimė bežemių valstiečių šeimoje. Paaugusiai jai teko eiti tarnauti pas ūkininkus, kad užsidirbtų duonos kąsnį sau ir padėtų išgyventi savo šeimai.
Ganydama karves mergaitė svajojo tapti piešimo mokytoja. Pasak menotyrininkės A. Narušytės, Veronikos troškimą būti menininke pažadino gamtos stebėjimas, domėjimasis savo sesers rankdarbiais.
Mokslas mergaitei iš neturtingos šeimos buvo sunkiai pasiekiamas. O ir tėvas prieštaravo dukters norui mokytis. Tačiau motina ir sesuo palaikė, visomis išgalėmis rėmė Veronikos norą lankyti mokyklą.
V. Šleivytė baigė pradinę mokyklą, įstojo į Kupiškio gimnaziją. Merginai, nors ją iš paskutiniųjų rėmė motina ir sesuo, labai trūko pinigų. Tačiau atkakli Veronika siekė savo tikslo.
Būdama 18 metų ji įstojo į Kauno meno mokyklą studijuoti grafikos. Šeima jai nebegalėjo padėti materialiai, tad V. Šleivytė susirado braižytojos darbą.
Suderinti studijas ir darbą kupiškėnei nebuvo lengva, ji pervargdavo, pašlijo sveikata. V. Šleivytei teko ilgai gydytis. Kauno meno mokyklą ji baigė per 10 metų – 1934-aisiais.
Po studijų Veronika įsidarbino piešimo mokytoja Vaikelio Jėzaus našlaičių amatų mokykloje. Iš jos buvo išmesta už tai, kad paviešino, kaip čia skursta auklėtiniai. Pati patyrusi nepriteklių, daug kentėjusi V. Šleivytė negalėjo likti abejinga sunkiai vaikų daliai. Likusiai be pragyvenimo šaltinio dailininkei pagalbos ranką vėl ištiesė sunkiai besiverčianti jos šeima.
Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, V. Šleivytė vėl grįžo į šią mokyklą ir ėjo jos direktorės pareigas.
Nors svajonė tapti piešimo mokytoja išsipildė, dailininkė pajuto, kad atėjo metas kitam gyvenimo etapui. Ji troško atsidėti tapybai. 1946 metais V. Šleivytė išėjo iš darbo mokykloje ir pasinėrė į kūrybą.
Kūrė paprastam žmogui
Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė Aušra Jonušytė, parašiusi knygą apie V. Šleivytės gyvenimą ir kūrybą, akcentuoja jos paprastumą ir nuoširdumą. Matyt, todėl Kupiškio krašto menininkės kūriniai suprantami kiekvienam ir nereikalauja specialaus išprusimo.
Pasak A. Jonušytės, ši fotografė ir dailininkė tęsė ir praturtino savo mokytojų Justino Vienožinskio, Jono Šileikos, Vlado Didžioko, Stepono Žuko ir kitų kūrybos tradicijas.
Menotyrininkai dailininkės kūrybą skirsto į dvi dalis – tarpukario ir pokario metais sukurtus grafikos darbus ir pastelinę tapybą. Grafikos darbuose ji vaizdavo savo motiną, tėvą, kaimynus, pažįstamus, valstiečių gyvenimą, pabrėžė skurdą.
V. Šleivytės tapybos kūriniuose atsispindi gamtos grožis. Ji tapė peizažus, gėles, natiurmortus.
Menininkė aktyviai dalyvaudavo parodose įvairiuose Lietuvos miestuose, tarp jų ir Kupiškyje.
1961 metais šio miesto gimnazijoje surengtoje jos paveikslų parodoje apsilankė apie 7 tūkstančius rajono gyventojų.
Dailininkė dažnai kviesdavosi savo kraštiečius pasisvečiuoti passave Kaune, apžiūrėti tuo metu veikiančias parodas, aplankyti muziejus ar tiesiog pasivaikščioti po miestą. V. Šleivytės bute su dideliu balkonu tilpdavo apie pusšimtis žmonių. Susėdę prie stalo jie vaišindavosi kaimiškais skanėstais, aptardavo krašto aktualijas.
V. Šleivytė buvo kviečiama į Kupiškio rajono meno ir sporto šventes, susitikimus. Dailininkė būdavo dažna viešnia ir savo vardo galerijoje. Lankytojai galėdavo pasigrožėti jos kūriniais ir pabendrauti su kūrėja. Ji norinčiuosius pamokydavo tapyti.
Tikėjimo geresniu gyvenimu simbolis
Menotyrininkė A. Narušytė pažymi, kad gėlių, gamtos motyvai V. Šleivytės kūryboje ypač pradėjo dominuoti tarybiniais metais. Ji svarsto, kad dailininkei, tarpukario Lietuvoje kentusiai skurdą ir pažeminimus, tarybinis gyvenimas galėjo atrodyti teisingas ir gražus. Tad ji tuomet daugiausia dirbo pasteline technika.
Kita vertus, anot menotyrininkės, V. Šleivytės laiškuose yra įrašų, rodančių, kad gyvenimas jai vis dėlto nebuvo lengvas. Dailininkei nuolat trūko pinigų, ji dažnai sirgo. A. Narušytė daro prielaidą, kad pastelių optimizmas gali būti bėgimo nuo tikrovės išraiška. Viename laiške draugei dailininkė guodėsi, kad savo skausmą skandina mene, darbe ir bendraudama su žmonėmis.
Keturios fotografės misijos
V. Šleivytę išgarsino tapyba, o fotografija buvo tarsi pomėgis. Ji fotografavo savo šeimą, draugus, keliones, vestuves, laidotuves, Kauną. 1933 metais menininkė dalyvavo pirmą kartą Lietuvoje surengtoje fotografijos mėgėjų parodoje. Jos nuotraukas spausdino laikraščiai, žurnalai.
V. Šleivytės tarpukariu darytas fotografijas tyrinėjusi A. Narušytė išskiria keturias menininkės nuotraukų funkcijas: atminimui, dailei, menui ir sau.
Pirma funkcija: dailininkei fotografija buvo priemonė įamžinti savo ir artimųjų gyvenimą. Antra: nuotraukos – eskizavimo įrankis, ieškant idėjų, formų tapybai. Trečia funkcija: galimybė reikštis fotografijos žanre, rasti naujų saviraiškos formų. Ketvirta: fotografija – tai jos pačios gyvenimas. Daugelyje fotografijų yra įsiamžinusi ir pati V. Šleivytė. Fotografuodama kitus žmones ji paskutinę akimirką pribėgdavo prie jų, kad patektų į objektyvą.
Menotyrininkė A. Narušytė mano, kad V. Šleivytės asmenybės paveikslas nebūtų išbaigtas, jei liktų nepaminėtas jos homoseksualumas, kurį atskleidžia fotografijos. Didelė menininkės palikto archyvo dalis susijusi su draugystėmis su moterimis.
Vienoje nuotraukoje V. Šleivytė yra sukūrusi savo portretą. Nuotraukoje ji stovi Viktariškiuose apsirengusi vyrišką kostiumą, užsirišusi kaklaraištį, su vyriška berete, dešinę ranką įsikišusi į kelnių kišenę, o kaire pasirėmusi tais laikais tipiška vyriška lazdele ir nedrąsiai šypsosi.
Menotyrininkės teigimu, dailininkei tai nebuvo žaidimas vyro ir moters stereotipais.
„Mylėdama moteris V. Šleivytė buvo šiek tiek vyriška ir kartu, kaip liudija fotografijos, tradiciškai moteriška ir elegantiška“, – rašo A. Narušytė.
Autorė pabrėžia, kad savo draugysčių su moterimis tema dailininkė nieko specialiai nekūrė. Ji visą laiką fotografavo tik atminimui: bendras keliones, buvimą kartu, portretus.
Analizuojant šias nuotraukas menotyrininkei nekilo abejonių dėl autorės netradicinės lytinės orientacijos.
Nuotraukose V. Šleivytė ir jos draugės intymiai glaudžiasi viena prie kitos. Vienoje fotografijoje dalininkės bičiulė ją maitina vynuogėmis.
A. Narušytė Kupiškio krašto dailininkę pamatė kaip kenčiančią, bet į savo išgyvenimus sugebančią pažvelgti iš šalies, su ironija, mylinčią savo gimtinę, bet branginančią ir miestietišką gyvenimą.
Kita vertus, menotyrininkė neabejoja, kad galima nupiešti ir kitokius V. Šleivytės paveikslus, nes jos kūryba labai turtinga ir įvairialypė. Didelė dalis menininkės kūrinių yra Viktariškių dailės galerijoje.
Inga SMALSKIENĖ
