Papasakok įspūdžius apie laimėjimą.
Šiais metais kaip niekada drebėjo kojos, buvo toks jaudulys, jaučiau, kaip drėko delnai. Galima daug suplanuoti, bet, pavyzdžiui, įvyksta tokie dalykai, kaip trauma ir turi kažkaip suktis iš tos situacijos. Likus kelioms dienoms iki konkurso susižalojau ranką: ji lūžo ir dar raištis trūko.
Susižalojai jau ten nuvykęs, kaip tai nutiko?
Ne, dar čia, Lietuvoje, treniruotės metu. Visi bandėme tokį triuką, šiek tiek neapskaičiavome ir stipriai kritau. Atsimenu, pirma mintis buvo, kad turiu saugoti nugarą, nes esu patyręs dvi išvaržas,tad nelabai gerai būtų. Traumą patyriau šeštadienį, bet jau sekmadienį stojausi ir toliau treniravausi, nes žinojau, kad negaliu nuvilti savo komandos. O antradienį mūsų jau laukė Austrija su savo čempionatu.
Ar tikėjai savo sėkme?
Visada noriu nugalėti, tačiau pašokę peržiūrėjome vaizdo įrašą ir pasibaisėjome – vienam iškrito mobilus telefonas. Apskritai, nesuvokiama buvo, kaip jis į sceną išėjo pamiršęs palikti tokius daiktus užkulisiuose. Matėme krūva savo klaidų, aš besibaigiant šokiui vos nesuklydau. Stebėjome savo konkurentus ir tikrai manėme, kad „gausim malkų“ šįmet. Ypač po to, kai pamatėme didžiausių savo konkurentų – vokiečių ir pietų Afrikos šokėjų pasirodymus, patikėkit, pas juos buvo tobulas pasirodymas.
Kaip manai, kas jums padėjo iškovoti pirmąją vietą?
Mūsų drabužiai, jie buvo kitokie nei visų. Tai pirmas dalykas, kas būtų dar? Manau, kad tai, jog mūsų būrį sudarė šeši vyrai, tai jau tema. Ir tik trečiu laikyčiau šokio techniką. Apie kostiumus nereikia daug šnekėti, geriau pasižiūrėkite į nuotraukas ir suprasite.
Čempionato akimirkos (nuotr. asm. archyvo)
Kaip šventėte pergalę, kokios buvo emocijos?
Niekada nepamiršiu to jausmo, kai laukėme rezultatų. Stebėjau savo vyrus, o jie tokie stovi susikaupę ir taip pat labai jaudinosi. Tačiau kai paskelbė, aš kaip mažas vaikas: ir rėkiau, ir ko tik nedariau, sunkiai galiu įvardinti tinkamai tą emociją, gal net ir verkiau, nežinau. O, pavyzdžiui, kitas mūsų šokėjas stovėjo išsižiojęs, irgi geras vaizdelis, patikėkite. Jausmas nerealus, nes visgi nedaug šokėjų, kurie dar liptų į sceną mano amžiaus, 40-dešimties. Konkurse buvo daug nervų, po pergalės sakėme su vyrais, kad gana, nebešoksime.
Nesi scenos naujokas, tad iš kur tas jaudulys?
Žinote, aš esu isterikas, apskritai gyvas žmogus. Juk visi žmonės yra linkę varžytis, visi nori būti geriausi, tai yra pas mus užprogramuota. Aš jaudinausi labai, nes visgi nuo 2007-tų metų nebuvau scenoje, tikrai kaustė didelė baimė. Šokau su žmonėmis, kurių nenorėjau nuvilti ir pats pasišiukšlinti. Jaudinausi, tačiau išėjęs į sceną nebegirdėjau publikos šurmulio, jaučiau tik ritmą ir savo vyrus. Matyt, kūnas atsijungė nuo pašalinių dalykų. Man šokis yra viskas, dievinu tą jausmą, kai šoku su savo žmonėmis, buvome nuostabi komanda, jaunimas ne visada tą sugeba.
Kaip vertini šokių situaciją Lietuvoje?
Galimybės šokėjams yra žiauriai miglotos, žiauriai maža rinka, požiūris į šokėjus irgi nekoks. Dėl to man labai liūdna. Niekas negerbia, pinigų normalių nemoka – tu turi už pusgrašius šokti. Tačiau vis tiek lipi į sceną, nes nori parodyti, kad yra talentų, o ne tik tokios aerobikos atstovės, kaip Tina Dance grupė, lai neįsižeidžia. Kita vertus, Lietuva neturi tokiu tradicijų, kaip šokių mokymas. Tautiniai, sportiniai, baleto, šiuolaikiniai ir gatvės šokiai yra atskirti. Užsienyje baleto šokėją moko visko, užtat per Madonos kastingus ji renkasi ne tiek gerą baleto šokėją iš Maskvos ar Lietuvos, o žmogų, kuris galbūt ne taip gerai šoks baletą, tačiau reikiamu momentu ar koncerte gebės sušokti bet ką. Dar liūdna, kad senoji karta nežiūri į gatvės šokį kaip į šokį, nors tai reikalauja daug mokslo, fizinės jėgos, apie raumenų darbą aš apskritai nekalbu.
Koks dabar jaunimas, kurį treniruoji?
Jaunikliai netinkamai įvertina savo jėgas, pašokę kelerius metus jie mano, kad gali treniruoti, mokyti šokti kitus. Viena yra parodyti žingsnelius, kita – perteikti savo žinias. Tai du skirtingi dalykai. Jie nori rezultato labai greitai. Dar pasigendu pagarbos: jie linkę kritikuoti, vienas ant kito varyti. Taip neturi būti.
Kokie yra tavo mokiniai?
Svarbiausias dalykas yra žmogiškumas, kuo geriau tu šoki, tuo labiau privalai būti kuklesnis. Tačiau, mano mokiniai ne visada tai supranta. Nors bandau jų to išmokyti, juk net Madona, kai ieško žmonių, ji niekada nesirenka šokėjų, kurie stovi pirmose eilėse. Tie, kurie iš tiesų žiauriai gerai šoka – nesiveržia į priekį, jie tiesiog turi tikslą gerai viską išmokti. O tie, pirmose eilėse – pamaivos, nori daugiau pasimaivyti negu šokti. Reikia mažiau kalbėti, o daugiau dirbti. Apskritai, jei kokiose varžybose tavęs neįvertino, vadinasi problemų ieškok savyje.
Ar esi griežtas mokytojas?
Žiauriai, pas mane gauti dešimtuką yra labai sunku. Esu toks, nes mane irgi taip mokė. Dėl to mane retai kviečia į renginius ar projektus būti teisėju, nes aš visada sakau, kaip yra ir nepataikauju. Aš reikalauju daug.
Kokia tavo nuomonė apie televizijos šokių projektus?
Vienintelis tikras šokių projektas buvo „Tu gali šokti“, man pritartų ir Jurijus Smoriginas. Tuos kitus aš vadinu realybės šou, į kuriuos prikviečia įžymybių, jie pasisukinėja, padaro kelis žingsnelius ir tiek. Man gražu vaidyba, patrauklūs kostiumai, bet daugiau visa kita yra kičas. Jokio ten šokio. Man tai neskanu. Tokie realybės šou yra neišlavintiems žmonėms. Pavyzdžiui, laidos „Tu gali šokti“ reitingai parodė, kad projektą stebėjo daugiausiai miesto žiūrovai, o „Šok su manimi“ – kaimiečiai. Nuvažiuok į kokį kaimą ir išgirsi, kad jie net ne apie šokį kalba, o kaip Smoriginas su Šapranausku kapojasi, ot tai smagu. Man labai gaila, kad viskas dabar suėjo į komerciją, į tokius bajerius.
Ko dar negali pakęsti, kas tau svetima?
Melo, man tas dalykas yra žiaurus. Jei nenori kažko žmogui sakyti, geriau nesakyk, jei tavęs klausia – geriau sakyk kaip yra, ką manai, tik nepadlaižiauk. Man baisu, kai klausia: sutartį turite ar ne, ko mes verti, jei popierius svarbiau už mūsų žodį. Aš atsargiai žiūri į žmones, kurie apsimeluoja. Tikiu, kad jie gali pasikeisti, tačiau tik po didelio šoko. Tikriausiai esu tas durnius lietuvis, kuris nori tikėti žmonėmis. Man buvo situacija, kada po vieno įvykio nuo manęs nusisuko visi, paskambino ir pagalbą pasiūlė žmogus, su kuriuo buvau susipykęs ir apskritai jam buvau prišnekėjęs daug negražių žodžių. Tad, nereikia nurašyti visų žmonių, negalima kitų bausti, nes nežinai, kokioje duobėje gali atsidurti pats.
Papasakok apie savo asmeninį gyvenimą, koks jis?
Gražus. Turiu merginą, draugaujame apie metus. Jos nuostabios ir labai didelės mėlynos akys. Jai 24-eri, kai susipažinome, iš pradžių nieko nesigavo, tada vėl po metų apie ją pagalvojau ir paskambinau. Tas kartas buvo sėkmingesnis – esame pora. Žinau, kad skiriu jai per mažai dėmesio, tačiau ji mane supranta, o man tai labai svarbu. Mane varo iš proto, kai ji tiesiog prieina ir gražiai pasako, kad jai dabar labai labai reikia mano bučkio.
Pasibučiuojame, pasimyluojame ir toliau gyvename. Toks jau esu, darbas man, matyt, visą gyvenimą bus svarbus. Juk šokių studijoje esu ir valytoja, ir treneris, ir buhalteris, ir administratorius.
Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas (nuotr. asm. archyvo)
O koks tavo laisvalaikis?
Pasiimu visokius įrašus ir miksuoju, kažką kuriu. O šiaip dievinu skaityti fantastines knygas. Tik taip pabėgu nuo realybės, nuo tikrovės, atsipalaiduoju. Jau nuo mokyklos laikų jas mėgau skaityti, nuo tų dienų, kai dar maniau, kad būsiu drabužių dizaineris. Galite tuo patikėti?
Kodėl netapai juo?
Nes pritrūko pusės balo, kad įstočiau į ten, kur to moko. Bet dabar aš džiaugiuosi savo gyvenimu, nors jis man banguotas: tai aš pesimistas, tai aš optimistas. Vienu metu galvojau, kad esu prakeiktas: ir traumos, ir mašina gedo, ir kiti dalykai. Bet tada tam kažkam, pats nežinau kam, mintyse pasakiau: eik tu šikti ir pats pasiimt atgal šitas mano nesėkmes, nesąmones, nesusidorosi su manimi.
