Papasakokite, kaip sekasi ruoštis Eurovizijai?
Tiesą pasakius net neturėjau minties šiemet dalyvauti Eurovizijos atrankoje, Esu sau pažadėjusi, kad nacionalinės Eurovizijos scenoje pasirodysiu tik tokiu atveju, jei būsiu 100 procentų užtikrinta daina ir pasirodymu, kuris neapviltų Lietuvos europinėje scenoje. Gavusi pasiūlymą sudalyvauti nacionalinėje atrankoje, perklausiusi dainą ir surinkusi labai stiprią komandą, apsisprendžiau. Dirbame tikrai daug. Pagaliau atradau savo stilių ir galiu pasakyti, kad Lietuvos publika tikrai bus nustebinta mano pasirodymu.
Donata Virbilaitė. LNK nuotr. (nuotr. Balsas.lt)
Kas sunkiausia ruošiantis?
Muzika man yra malonumas, tad bet koks sunkumas laikui bėgant pavirsta malonumu su truputėliu prakaito. Kol kas negaliu atskleisti nieko ką pamatysite ir kuo nustebinsiu, tačiau maždaug po 10 dienų turėtume paleisti, kaip aš vadinu, mini bombą. Kodėl taip vadinu? Dėl to, kad nebesu ta pati aštuoniolikmetė mergaitė, traukianti „eni beni“ ir visų akyse vis dar egzistuojanti kaip realybės šou atlikėja. Kaip visi žino, mūsiškiai tiek iš profesionalų pusės, tiek iš gerbėjų skuba greitai pasmerkti ir sudirbti su purvais. Deja, turiu visus nuvilti, esu profesionali atlikėja, baigusi muzikos mokyklą bei muzikos akademiją. Galiu ir moku tikrai neblogai dainuoti. Gaila, kad prieš tai įrašytose dainose tai nelabai atisiskleidė. Dabar turiu stiprią komandą ir esu pasiruošusi parodyti tai, ko niekas nesitiki.
Kaip vertinate savo galimybes?
Šimtu procentų pasitikiu savimi bei su manimi dirbančiais žmonėmis. Tikrai tikiu ir pažadu, kad ruošiamu projektu niekas nenusivils. Deja, puikiai žinome Lietuvos pramogų pasaulį ir jame besisukančius žmones, taip pat klausytojus. Niekada negali žinoti, ką jie nuspręs, o šiuo atveju sprendžia būtent jie. Tačiau manau, jei tikėsime mes, mumis patikėsite ir jūs!
Ką manote apie konkurentus?
Šiais metais labai daug niekur negirdėtų vardų. Šaunu, kad jiems suteikiama galimybė pasirodyti per televiziją, nors tikiuosi, kad bus išrinktas tas, kuris tikrai bus vertas, stiprus ir jau apšilęs kojas didžiojoje scenoje. Kaip jau minėjau, pati taip pat neskubėjau į šią atranką vien dėl to, kad man nereikia tik pasirodyti ar išbandyti savo jėgas. Šiemet skaičiuoju jau devintus metus kaip esu scenoje. Tad jaučiuosi subrendusi tapti kai kurių nuolatinių dalyvių konkurente. Be to, kol kas sunku kažką spręsti, kol negirdėjau kitų dainų. Klausiausi kelių nežinomų dalyvių dainų ir dalis jų tikrai užkabino. Taip pat, šiais metais dalyvauja nemažai mano draugų, nors kita vertus visi esame šiek tiek konkurentai, bet scena juk didelė, tilpsime visi.
Ar sulaukėte kritikos? Kaip į ją reaguojate?
Turbūt kiekvienas, dalyvavęs realybės šou, jau priprato prie kritikos. Komentarų seniai nebeskaitau, manau, kad ten rašantys žmonės yra tiesiog prislėgti ar bijantys patys kažką padaryti arba tiesiog pikti ant viso pasaulio. O iš profesionalų ar savų, be abejo, sulaukiu kritikos ir jei ji pagrįsta, būtinai sureaguoju.Visada turiu apie dešimt žmonių, kuriems, pradėjusi ruošti naują dainą, siunčiu demo versijas. Surenku jų nuomones ir tada imame tvarkyti, taisyti, keisti arba paliekam, jei visiems viskas patiko. Labiausiai vertinu mamos kritiką. Su ja bendrauti smagiausia, nes mes abi visada „viską žinome geriausiai“. Bet ne kartą pasimokiau, kad mama dažniausiai būna teisi.
Kodėl išvykote gyventi į Turkiją ir kaip dabar ten sekasi?
Sakoma, kad jei nori gyventi pilnavertį ir smagų gyvenimą, kas septynerius metus turi pakeisti darbą. Kadangi aš nė už ką neiškeisčiau muzikos į nieką, tai nusprendžiau pakeisti šalį.Taip, aš juokauju. Iš tiesų, buvau pavargusi nuo tos muzikos, kurią dariau Lietuvoje, niekaip negalėjau atrasti savęs, nors turėjau viską. Atėjo laikas, kai niekas nebeteikė malonumo. Pasitaikė proga pagyventi Turkijoje ir persikėliau. Čia man sekasi puikiai. Turiu komandą: prodiuserį, gyvai man akomponuojančią grupę. Gyvenu sostinės centre, repetuoju, kuriu naujas dainas, bendradarbiauju su kitų šalių atlikėjais, prodiuseriais, kompozitoriais. Gimdau naujas idėjas ir pagaliau darau tikrą muziką.
D. Virbilaitė (nuotr. asm. archyvo)
Kur gyventi geriau – Lietuvoje ar Turkijoje?
Visos šalys turi savo minusų ir pliusų. Kadangi esu nemažai keliavusi ir vis dar radusi laisvą minutę lekiu į kurią nors pasaulio šalį pasižmonėti, tai galiu drąsiai teigti, kad tikrai nėra taip, kad svetimam krašte žolė žalesnė. Visur reikia dirbti, kovoti, įrodinėti, mokytis,griūti, pakilti ir eiti toliau.
Ar yra kažkas, ko Turkijoje jums trūksta?
Silkės! Dar neblogai būtų koks lašinių šmotelis. O jei rimtai, tai žmogui visada kažko trūksta, tad normalu, kad prabėgus laikui pasiilgsti arba to, kas buvo arba užsimanai, ko dar nenorėjai. Man čia trūksta kamerų blyksčių, fotografų, žurnalistų dėmesio. Labai trūksta tų vaikučių, kurie bėga po koncerto šaukdami per visą lauką kaip jiems patinka mano dainos. Tačiau to, ką turiu čia, neturėjau Lietuvoje – gyvą garsą, pilnas sales mano amžiaus ir vyresnių žmonių, begalę komplimentų dėl mano kuriamų dainų ar balso. Na pripažinkim, kad padainavus “eni beni" tikrai nesulauki komentraro, kad tavo balsas geras. Tad dabar norėčiau sujungti tuos dalykus, kuriuos turėjau Lietuvoje irk ą turiu čia. Duok Dieve, kad pasisektų.
Ar sulaukiate daug turkų dėmesio?
Taip, bet ne tokio, kokį turistai pamato lankydamiesi Antalijos kurortuose. Dėmesys čia gražus. Turkai labai paslaugūs ir mandagūs. Jeigu pasakysi ne, niekas paskui nevaikščios. Tiesą pasakius, daugelis turi susidarę negerą nuomonę apie turkus, bet niekas nežino, kad turistinės vietos, ypač tos, kur veža lietuvius, yra gerokai perdirbtos. Viskas sukurta turistams, o ten gyvenantys ar dirbantys žmonės dažniausiai net ne turkai.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Dažniausiai stengiuosi visą laiką išnaudoti muzikai. Tam turiu puikias galimybes. Prodiuseris turi didelę studiją, kurioje yra net keli kambariai, skirti repetuoti ar įrašineti gyvą garsą. Čia yra visa reikalinga garso technika, instrumentai. Tokią studiją tikrai sunku surasti Lietuvoje arba už jos nuomą tektų pakloti nemažus pinigus. Jei turiu laisvo laiko, dažniausiai einu pasivaikščioti, nueinu į parduotuves, kartais lekiu į kiną ar einu į svečius. Vakarais lekiame į koncertus. Čia beveik kiekvieną dieną atidarytos kavinės, barai ir klubai, kuriuose galima pasiklausyti gyvai grojančių grupių ar populiarių Turkijos atlikėjų.
D. Virbilaitė (nuotr. asm. archyvo)
Kaip Turkijoje leidžiate laiką su Oksana Pikul? Ar daug bendraujate?
Kai tik Oksana būna Ankaroje visada susiskambiname, susitinkame mergaitiškai papliurpti. Man visada įdomu, kas dedasi Lietuvoje, tai ji savotiškai mano asmeninė radijo stotis apie Lietuvos pramogų verslą. Kartu sutikom naujuosius metus.
Kokioje šalyje įsivaizduojate savo ateitį?
Mano namai – visas pasaulis. Su draugais juokauju, kad jei uždirbčiau labai daug pinigų, tikriausiai, nepirkčiau daugiau nekilnojamo turto, o įsigyčiau privatų lektuvą. Be to, niekada nežiūriu labai toli į ateitį, tad niekada nežinau, kurios šalies lovoje pabusiu rytoj.
