Dominykai, ar tapęs šokių projekto dalyviu sulaukiate daugiau dėmesio nei iki tol?
Sunku pasakyti. Didesnio žurnalistų susidomėjimo, nei buvo iki tol, lyg ir nepajutau. Prieš trejus metus sukūrėme grupę „Liūdni slibinai“, o pernai išleidome albumą, tuomet spaudos susidomėjimas tikrai buvo išaugęs. Man rodos, kad ir dabar jis ne ką pasikeitė. Žurnalistai mano atžvilgiu gana santūrūs. Nesu patekęs į jokią bulvarinę spaudą, neturiu patirties su geltonaisiais puslapiais. Toks bendravimas, koks yra dabar – mano profesijos dalis. O ar gatvėje mane atpažįsta dažniau – dar sudėtingiau spręsti, nes pastaruoju metu tik bėgu beprotišku tempu – repeticijos, darbas – todėl gatvėmis nebėra kada vaikščioti. Automobilis, dar dviratis.
Dominykas Vaitiekūnas su partnere (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Man rodos, nesate ir iš tų, kurie daug pasakojasi.
Nesu linkęs apie save per daug kalbėti, bet ne dėl to, kad turiu kažkokių didelių paslap-čių, o todėl, kad šiuo metu asmeninio gyvenimo tiesiog neturiu. Viską atima darbas. Iš dalies man dėl to liūdnoka, nes nebegaliu draugams skirti dėmesio tiek, kiek norėtųsi. Kartais net pagalvoju, kad šitaip bendraudamas, vieną dieną galiu likti visai be draugų.
Tuomet nesupykite, kad paklausiu: ir koks velnias nešė į tą galerą? Kažkokios naujos veiklos neatradote, o laiko projektas atima labai daug...
Visa mano profesinė veikla – sceninė. Manau, kad ne tik aktorius, o ir bet kuris jaunas žmogus turi labai daug investuoti į save, savo darbą, ugdymą. Daug laiko turi praeiti, kad susikurtum tinkamą darbo aplinką. Kita vertus, aktoriaus profesija labai žiauri, nes darbo praktiškai visą laiką turi ieškotis pats. Etatinio darbo 90 procentų aktorines studijas baigusių aktorių neranda. Tarp jų ir aš. Todėl blaškytis reikia tarsi paleistuviams. Eini ten, kur kviečia, nes reikia už kažką gyventi ir rasti savo nišą.
Manau, kad rinkdamasis aktorystę turėjote kitokių iliuzijų. Ar buvote pasiruošęs, kad aktoriaus diplomas toli gražu neužtikrins materialiosios egzistencijos?
Aišku, kad turėjau profesinių iliuzijų, aišku, kad tie rožiniai akiniai gana greitai nukrito, bet vis dėlto bandau ieškoti visokių sprendimų. Juk nieko nepakeisi, gyventi reikia. Aš esu tokios nuomonės: neturi pa-kankamai darbo, vadinasi, privalai jo susirasti. Juk „Liūdni slibinai“ taip pat ne iš gero gyvenimo atsirado. Susikūrėme antrame kurse ir pradėjome kažką daryti, nes supratome, kad niekas mūsų išskėstomis rankomis nelaukia.
Kokios dar rožinės svajonės jūsų gyvenime užgeso?
Gyvenimas jau spėjo nugesinti ne vieną svajonę. Visai kitaip prieš pradėdamas studijuoti įsivaizdavau aukštąjį mokslą. Viena vertus, nusivyliau pačia sistema. Kita vertus, nuvylė žmonės su neatsakingu požiūriu: „Jei manęs nejudina – nedirbu.“ Tačiau palengvėle mokausi apsisaugoti nuo panašių dvasinių lūžių. Nuolat sau kalu tokią mintį: „Tu niekada niekuo negali būti tikras.“ Gyvenimo patirtis ne kartą tai parodė. Kiek kartų sau esu sakęs, kad kažką būtinai darysiu ar turėsiu, tiek kartų esu nudegęs. Tas pats ir kuriant santykius su kitais žmonėmis. Anksčiau klaidingai galvojau, kad jei jau turiu brangų žmogų, jis visą laiką bus šalia, bet gyvenimas parodė, kad, deja... Manau, kad daug paprasčiau ir lengviau gyventi, kai esi pasiruošęs, kad gyvenimas tau bet kurią akimirką gali atsukti nugarą.
Dominykas Vaitiekūnas su partnere (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Sakykite, ar savo teatrinę veiklą parsinešate į namus?
Taip, esu tas, kuriam darbas – ir asmeninis gyvenimas, ir gyvenimo būdas. Nors kuo
toliau, tuo labiau pradedu jausti poreikį namuose atsiriboti nuo darbo problemų. Tik kol kas nesiseka.
O šokių projektas. Ką gero duoda jis?
Duoda gyve-nimiškos patirties, reklamos. Ypač daug duoda partnerė. Šokame nuo gegužės, pirmus mėnesius nestatėme jokių šokių. Prašiau, kad ji mane mokytų šokti. Ir ji tikrai man daug davė. Atėjau į projektą ne todėl, kad mane rodytų per televizorių ar patenkinčiau asmeninį ego. Iš tiesų norėjau išmokti šokti.
Ko gero, aktoriui tokiame projekte turėtų būti lengviau nei, tarkime, policininkui.
Be abejo, sceninė patirtis duoda daug. Matau, kad tų žmonių, kurie niekada nėra buvę scenoje, ant parketo patirtis visai kitokia. Man daug paprasčiau atsiriboti nuo kamerų, šviesų, susitelkti į esminius dalykus. Be to, valdyti stresą... Juk tai viena aktoriaus darbo dalių.
Ar sutampa jūsų ir partnerės požiūriai į esminius dalykus?
Iš pradžių labai bijojau dėl vieno dalyko. Man atrodė, kad dauguma sportinių šokių kostiumų – labai neskoningi. Galvojau, kad teks šokti su partnere, kuri bus apsirengusi vos ne karnavaliniais drabužiais, bet taip neatsitiko. Pasirodo, mūsų skoniai daug kur sutapo ir sutampa iki šiol. Aišku, kūrybinių ginčų būna, bet manau, kad jų reikia. Jei abu pradėtume pūsti į vieną dūdą, visada turėtume vienodą rezultatą. O susipykę dar nebuvome nė karto.
Dominykas Vaitiekūnas (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Ar pamąstėte, kad jus su šokėja Justina Žemaityte gana greitai gali pradėti poruoti?
Jau pradėjo. Tačiau aiškiai suprantu, kad to, ką rašo spauda, negali kontroliuoti. Į viską reikia žiūrėti ramiai ir gyventi savo gyvenimą.
O artimieji?
Artimieji buvo įspėti, kad tai, ką apie mane rašo, nebūtinai yra tiesa.
O merginą turite?
O va šito – nesakysiu (juokiasi).
Dominykas Vaitiekūnas su partnere (nuotr. Balsas.lt)
Sakykite, ar esate jautrus kritikai?
Bent jau projekte kritiką priimu kaip žaidimo taisykles. Suprantu, kad tokiuose projektuose yra pavojus susikurti kitą realybę – kritika, komentarai, juokeliai. Sau visada pasakau: „Ramiai, žinok tai tik fikcija...“
Be abejo, negaliu sakyti, kad visai į nieką nereaguoju. Kaip žmogui su išsilavinimu, man kartais ne visai suprantama, kai komentuojamas šokis, o kalbama apie kelnaites. Čia pjaunasi ne tik skonio, bet ir logikos aspektai. Labai sunku atsekti kai kurių komentarų logiką. Ir tai ne tik šou verslo taisyklės, tai tiesiog neprofesionalumas – kai žmogus šneka ir pats nesupranta, ką šneka...
Ar kalbate apie projekto vedėjus ir komisijos narius?
Turiu omenyje bendrą šou verslo kultūrą.
O save šou versle įsivaizduojate?
Kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mokiausi aktoriaus Vlado Bagdono ir maestro Vytauto Kernagio rinktame kurse. Mūsų profilis turėjo būti – laidų ir renginių vedėjai, tačiau maestro netrukus susirgo, žmonių, kurie jį pakeistų, neatsirado, todėl likome aktoriai. Bet kas žino, niekada nereikia spjauti į tą vandenį... Manau, kad viskas priklausytų nuo projekto.
Ar neįsivaizduojate savęs vedančio šį projektą?
Ne, šitame projekte negaliu įsivaizduoti...
Ar tiesa, kad televizorius jums – ne draugas. Visiškai jo nežiūrite?
Taip, televizoriaus neturiu jau šeštus metus...
Ir kaip ne vienas aktorius į populiariąją kultūrą žiūrite iš aukšto? Tiesa (juokauju)?
Atvirkščiai, man labai keista, kai žmonės neigia šį reiškinį. Tai – mūsų laikmetis, su kuriuo reikia taikytis. Kinta vertybės ir aš nemanau, kad tai – blogai. Blogai, kai požiūris yra sustabarėjęs. Į muziką, į tradicinį šeimos modelį, į mediciną, į netradicinę seksualinę orientaciją. Žodžiu, į visa tai, ką mokslas jau pripažino, o senoji kultūra vis dar neigia. Visose šitose srityse esu demokratiškas. O grįžtant prie populiariosios kultūros, kas šiandien gali nubrėžti ribą, kur yra populia-rioji, o kur ne? Vieniems Freddie'is Mercury yra populiarioji, kitiems – ne. Vieniems
„Da Vinčio kodas“ – „popsas“, kitiems – literatūra. Manau, svarbiausia, kad populia-rioji kultūra irgi turi būti kokybiška. Nesvarbu, kad ji nesprendžia egzistencinių problemų, kokybė vis tiek turi būti. Pas mus žmonės įpratę skirti darbą ir niekalą. Jei jau eini į niekalą, vienintelis tikslas – pinigai. Iš tiesų kiekvieną darbą reikia padaryti iki galo. O pasiteisinimas, kad mūsų tauta yra buka, dėl to reikia šnekėti nesąmones tiesioginiame eteryje – visiškas absurdas. Tauta bus buka tol, kol ją bukinsime.
Sakote, kad kaip paleistuvis blaškotės nuo vieno darbo prie kito... Kaip pats vengiate niekalo?
Kažkas yra pasakęs: „Jie savo darbą vadini niekalu, pats savęs negerbi. O aš stengiuosi viską padaryti iki galo. Kitaip nemoku.
Jeigu turėtumėte daugiau laiko, kam jį skirtumėte?
Norėčiau susitvarkyti namus ir vaikščioti į kiną. Gaila, kad šitą rudenį praleidau įdomiausius kino festivalius. Ir, aišku, labai gaila, kad artimiausiems žmonėms pritrūkstu laiko.
