Jau nuo rudens režisieriaus Arkadiuszo Jakubiko spektaklyje „Striptizo ereliai“ pasirodys naujas kūnas - aktoriaus Daliaus Skamarako. Mėgstantis iššūkius ir, kaip pats sako, tikrai ne kuklus, aktorius tiki, kad striptizo pamokos gali praversti ir realiame gyvenime - galbūt vieną dieną striptizą jis sušoks ir mylimai moteriai...
Vaidmenį pasirinko kaip iššūkį
- Kaip čia nutiko, kad dabar būsit striptizo erelis?
- Jei taip pagalvojus, tai nei erelis, nei striptizo. Tiesiog man labai patinka naujovės ir įdomu išbandyti tokį amplua. Nemanau, kad dar gyvenime sulaukčiau panašaus pasiūlymo. Pasirinkau tai kaip iššūkį sau pačiam.
- Turbūt nusirengiant scenoje jausmas kitoks nei būnant su drabužiais?
- Tas išsirengimas įdomus dalykas. Pirmiausia mes nešoksim striptizo taip, kaip jį atlieka profesionalai. Šoksim taip, kaip galim, kaip sugebam, kaip patys tai įsivaizduojam. Nebus akrobatinių triukų, kurie galėtų ką nors nustebinti. Derinsim tai, kaip režisierius supranta pjesės medžiagą, ir kaip mes suprantam striptizą.
Tokio striptizo, koks šokamas klubuose, mes tikrai nesušoksim ir niekada nesilygiuosim į tai. Nes ten profesionalus darbas. Jam reikia skirti tiek laiko, kiek, pavyzdžiui, aš skiriu teatrui. Kiek pastangų reikia vien naujų choreografijos triukų pratimams... O pas mus bus panašu, tikrai panašu į striptizą, bet tai bus mūsų, aktorių, striptizas.
Striptizas nešokiruoja
- Nedrovu nusirengti scenoje?
- Tokie pamąstymai buvo sulaužyti dar studijų laikais. Jeigu aktorius ko nors negali padaryti, tai arba jam to padaryti neleidžia sveikata, arba jis ne visai aktorius. Tik, aišku, svarbu, kiek aktorius, pasverdamas moralinius dalykus ir vertindamas etiką, gali sau leisti padaryti. Kad bus rodomas striptizas, aš nematau nieko blogo.
- O pats mėgstate žiūrėti striptizą?
- Galiu pasakyti tik tiek, kad dar žalioj jaunystėj, kai vaikščiodavau į klubus, striptizą tikrai žiūrėdavau. Ir manęs tai nešokiruodavo. Jei tai atliekama ne vulgariai, tai tiesiog gražu.
- Taip jau yra, kad jūsų pasirodymas sutaps su „Chippendales“ atvažiavimu...
- Tai juokinga, aišku, aš irgi tą girdėjau.
- Kaip manot, ką rinksis žmonės?
- Žmonės?
- Ištroškusios nuogų kūnų moterys....
- Nuogų kūnų ištroškusios moterys, be abejo, rinksis „Chippendales“, o tos moterys, kurios nori tiesiog kartu su mumis linksmai praleisti laiką, ateis žiūrėti ne striptizo, o visos pjesės, ateis pasilinksminti ir praleisti laiko ne kaitinant savo aistrą... Nemanau, kad „Chippendales“ taip suvaidintų, kaip mes atliksim savo spektaklį.
Mylėtis scenoje - ne teatras
- Įprasta, kad striptizą dažniausiai šoka moterys, o vyrai varvina seilę. Dabar pats būsit tas, į kurį žiūrint varvinama seilė.
- Neslėpsiu, pasakymas „varvina seilę“ man yra kaip komplimentas. Nes aš seniai nelaikau savęs tokiu, dėl kurio moterys ateitų pavarvinti seilės.
- Esat kuklus?
- Tikrai ne. Tikrai ne kuklus. (Juokiasi.) Ateis ir moterų, kurios norės pamatyti striptizą, bet taip pat tokių, kurios anksčiau matė mus scenoje, ir joms bus įdomu pamatyti kitokius mus. Ką mes galime iškrėsti ir padaryti. Ir, manau, tai bus linksma pramoga ne tik žiūrovams, bet ir mums patiems.
- Ar yra dalykų, kuriuos galėtumėte padaryti, bet nedarytumėte dėl moralinių įsitikinimų? Pavyzdžiui, mylėtis scenoje?
- Sakykim taip - mylėtis scenoje nėra teatras. Nes mylėjimasis scenoje yra tikras veiksmas. O teatre pateikiama tikrovė netiesiogine prasme. Turi likti vietos fantazijai. O kalbėti apie mylėjimąsi čia ir dabar ir apie teatrą - tarsi lyginti erotiką ir pornografiją. Du skirtingi dalykai. Kai žmogui paliekama vietos fantazuoti ir kai jis ateina pažiūrėti tik paties veiksmo, ir viskas.
Meilėje ribos neperžengia
- Minėjote, kad mėgstate išbandyti naujus dalykus. O meilėje esate ištikimas?
- Žinoma. Kas per klausimas!
- Na, jei jau išbandyti naujoves, tai visom prasmėm.
- Profesine prasme aš sau leidžiu daug eksperimentuoti ir nemanau, kad galiu pasakyti, jog jau viską išbandžiau ir viską profesiškai pasiekiau. Jei būtų pasiūlyta atlikti akrobatinių veiksmų scenoje, jei tik aš tai sugebėčiau, - kodėl gi ne. Arba pasinerti į kokį nors teatro avangardą. Kaip sakiau, darai tiek, kiek sau leidi eksperimentuoti.
- O kodėl neleisti sau visko?
- Nežinau. Aišku, yra žmonių, kurie ir teatre naudoja tikrą kraują ir visus kitus panašius dalykus, gal ir mylisi scenoje, bet man tai nepriimtina. Aš sau nusistatau ribą, kurios neperžengiu. Einu iki tos ribos, kol man įdomu. Kai man tampa nebeįdomu, tiesiog nebedarau.
- Žmogui vertėtų turėti dalykų, kurie būtų tabu?
- Kiekvienas turi tabu, prietarų, kurie kitam žmogui gal net būtų juokingi. žmogus laikosi juos sau, ir tiek.
- Turit prietarų?
- Aišku, turiu.
- O kokių?
- Nejau dabar deklaruoti? Tiesiog turiu. Juoda katė man tikrai nėra prietaras. Turiu teatrinių prietarų, taip pat ir gyvenime. Nemanau, kad prietarus ir tabu reikėtų viešinti, nes tai taptų mano pretenzija į kažką, ką norėčiau apie save pasakyti. Tegu tai lieka man.
Rasa Velijėvaitė