Lietuvos publikos numylėtiniai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas jau dvidešimt metų gyvena Maskvoje retai užsukdami į Lietuvą.
Šiemet šokėjų ant ledo pora Lietuvoje pristato jau aštuntąjį kalėdinį renginį - “Aistra liepsnojantis ledas”.
- Ir vėl esate Lietuvoje, ir vėl bendraujate su žiniasklaida - atrodo, tai jau yra tradicija.
Povilas: Kai 2002 m. surengėme pirmąjį šou, prieš tai susitikome su žurnalistais. Mums tai patinka, jiems tai patinka, o ir nauda abipusė.
Margarita: Šiemet renginyje bus ne tik mūsų idėjos. Neturime tiek laiko, be to, nuodėmė būtų neprivilioti tokio genialaus žmogaus, su kuriuo daug dirbame dailiojo čiuožimo projekte “Ledynmetis”, Igorio Uršuliaku. Mums jo reikia ne todėl, kad idėjos išseko. Mūsų stilius vis dėlto yra mūsų stilius, o norisi ir ką nors pakeisti, kad būtų staigmena.
Ne sporte, bet...
- Anksčiau prilipę prie televizoriaus stebėdavome varžybas ir žavėdavomės jūsų meistriškais pasirodymais. Dabar belieka rusiška televizija ir tas vienas kartas per metus “Liepsnojančiame lede”...
P.: Mus nesunku kartu pamatyti ant ledo. Daug čiuožiame kartu. Lietuvoje šio šou nesinori rengti dažniau nei kartą per metus, nes kad jis tokioje mažoje šalyje jau tiek kartų vyksta apskritai, yra netradiciška. Net renginių organizatoriai Lietuvoje yra sakę, kad turėtume atsisakyti šios minties. Siūlė šou rengti kas antrus metus, nesitikėjo populiarumo. Bet iš bilietų pardavimo, žmonių lankomumo matyti, kad “Liepsnojančio ledo” populiarumas tik auga. Tai byloja, kad nesame apsiriboję tik vienu formatu, žmonės žino, kad pamatys netikėtumų. Visada taip įvykdavo, tad tikimės, kad iki dešimto karto bus taip pat. O vėliau bus matyti.
M.: Kai dalyvavome sporte, vis tiek mus matydavote per televiziją. O dabar yra dar daugiau galimybių mus matyti ir gyvai, ir per televiziją, ir su kitais partneriais, ir mus kartu. Mūsų gerbėjai stebi mūsų kūrybą. Beje, sporte dabar yra kita lietuviška pora, kurią reikia stebėti ir dėl kurios išgyventi. Deja...
Šiurpsta nuo požiūrio
- Kaip vis dėlto vertinate, kad Ketrin Kopli nesuteikta Lietuvos pilietybė?
P.: Tai siaubinga.
M.: Vienu žodžiu - košmaras. Be jokios argumentacijos, visiškai nepasitelkiant sveiko proto. Parengtą porą, pasiruošusius žmones tiesiog imti ir neleisti į olimpines žaidynes... O argumentai? Nepakankama integracija į lietuvių kultūrą?.. Manau, kad nė vienas žmogus nepasigailėjo, jog kadaise man buvo suteikta Lietuvos pilietybė ir be integracijos į lietuvių kultūrą buvo keliama Lietuvos vėliava Europos ir pasaulio čempionatuose. O čia staiga prireikė būti integruotam į lietuvių kultūrą, ypač tiems žmonėms, kurie jau Lietuvai ne kartą atstovavo.
P.: Ne tik atstovavo, bet ir pasiekė tokių rezultatų, kad vargu ar artimiausiu laiku Lietuvoje dar tokių atsiras.
M.: Jiems tiesiog pakirpo sparnus. Nežinau, kas bus su šia pora. Nežinau, ar jų vietoje dar turėčiau jėgų. Kiekvienam sportininkui svajonių tikslas - olimpinės žaidynės. O kai pasakoma: “Bičiuliai, važiuokite į pasaulio čempionatus, runkitės, pristatinėkite šalį, bet į olimpiadą - ne, tai ne jums”, aišku, ir juokinga, ir kvaila, ir gaila.
Jei nebūtų kartu, būtų bedarbiai
- Po Lietuvą buvo pasklidusi žinia, kad galbūt Lietuvoje nebešoksite kartu. Taip gali būti?
P.: Na, nebent traumą gautume.
M.: Visus metus turime šou, kuriuose kartu čiuožiame. Turai po Rusiją, užsienį. “Ledynmetis” - vienintelis periodas, kai čiuožiame ne kartu, o su skirtingais partneriais.
P.: O “Liepsnojančiame lede” aš būsiu tik truputį neištikimas, nes čiuošiu ne tik su Margarita, bet ir su Ana Bolšova.
M.: Mūsų pagrindinis darbas - čiuožti kartu. Jeigu nečiuožtume kartu, šiuo metu kalbėtumėtės su bedarbiais. Mus labai myli Rusijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, bet čia - ypač. Čiuožimas - mūsų mėgstamiausias darbas, be to, mes kovojome ir atidavėme savo jėgas, kad Lietuvos vardas skambėtų olimpiadose.
Tiesa / netiesa?
- Įsitikinome, kad šokančius jus kartu lietuviai dar pamatys, bet teko girdėti ir kitų, jūsų gerbėjams gana skausmingų, kalbų, kad kaip pora nebeesate kartu...
M.: Man įdomu, ar nenusibosta to paties klausti?
- Aš pirmąkart klausiu. Manau, reikia žmonėms žinoti, juk čia jumis kaip pora taip visi žavisi...
M.: Na, Povilai, sakyk. (Juokiasi.) Mes - ne pora. Kaip dainoje. (Kvatoja.)
P.: Nesiperk, nesiperk.
M.: Net nežinau, kaip čia tai įrodyti.
- Po vienu stogu gyvenate?
M.: (Juokiasi. Pauzė.) Įdomu, aišku... Mes jau kaip papūgėlės - gyvename kartu, gyvename kartu. Juokingiausia tai, kad daugelis porų, kurios dalyvauja tokiuose dailiojo čiuožimo ar šokių projektuose, turi reguliariai atsakinėti į šį klausimą. Su kuo tik mūsų netuokia. Mes treniruotėse pasidalijame žiniomis, kas su kuo spaudoje jau susituokė ar išsiskyrė.
- Todėl tiesiai į akis ir pateikiu šį klausimą - išsklaidykite neaiškumus.
M.: Taip, mes gyvename po vienu stogu. Jau pabodo spėlionės, kad negyvename kartu, nes turime kitus automobilius. Turbūt visi turi savo automobilius...
- Teko girdėti ir apie kitą vyrą...
M.: Ne tik aš turiu kitą vyrą. Rusijoje dar parašė, kad Povilas vedė kitą moterį. Viskas gerai. Rusijoje žiniasklaida labai domisi, ar aš su savo “Ledynmečio” partneriu viename viešbučio kambaryje apsistosiu.
- Vis dėlto vienareikšmio atsakymo nepateikiate...
M.: Gal taip įdomiau? Intrigą palaikysime. (Juokiasi.)
- Bet “Liepsnojantis ledas” - vis dar jūsų abiejų projektas, čia jau galite tvirtai pasakyti “taip”?
M.: Taip pat tvirtai, kaip ir tai, kad gyvename po vienu stogu. (Juokiasi.)
P.: Ir čiuošime kartu.
M.: Va ir vyną greitai kartu gersime. Beje, vienu lėktuvu atskridome, tik sėdėjome ne šalia. (Mirkteli.)
