Vadinasi, pats laikas su choreografu pasikalbėti apie tai, ko tikėtis premjeros žiūrovams. O jų neturėtų trūkti, nes dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas M. Rimeikis sostinėje jau turi ištikimų savo gerbėjų gretas: į 2017 m. LNOBT jo pastatytą baletą „Procesas“ ir dabar nelengva gauti bilietų. O klaipėdiečių naujojo spektaklio gastrolės Vilniuje kol kas neplanuojamos...
„Eglės žalčių karalienės“ istorija pasakoja apie du vienas kito nesuprantančius pasaulius. Kokios nūdienos analogijos čia peršasi labiausiai?
Manau, dviejų pasaulių atskyrimas nėra pagrindinė E. Balsio baleto tema. Tai tik vienas iš galimų šio kūrinio „raktų“, kuriuo, neslėpsiu, buvo pagundų pasinaudoti.
Kai sulaukiau teatro pasiūlymo, stengiausi įsigilinti į E. Balsio baleto muziką. Ir joje išgirdau kitokį pasakojimą: legendą apie stiprią meilę. Ji yra baleto ašis, o ne dviejų pasaulių nesusikalbėjimas.
Tad nusprendžiau, kad kompozitoriaus atžvilgiu būtų nesąžininga kaišioti savus įsivaizdavimus. Jei kurčiau spektaklį remdamasis vien literatūriniu šaltiniu (kaip buvo „Proceso“ atveju), tuomet gal ir galėčiau sau leisti įvairesnių interpretacijų.
Ar šiame spektaklyje pagaliau prisižiūrėsime M. Rimeikio statytų meilės duetų? Juk ankstesniuose jūsų darbuose tokių epizodų reta...
Tiesa, ankstesniuose mano spektakliuose meilės scenų nedaug, tačiau dėl to jie nebuvo mažiau jausmingi. O čia meilės tema – pagrindinė.
Be to, pirmąkart statau baletą pagal tokią „monolitinę“ muziką. Tą monolitiškumą stengėmės išsaugoti: kartu su dirigentu Modestu Barkausku numatėme vos kelias nereikšmingas E. Balsio muzikinio teksto kupiūras. Jokio scenų perstumdymo vietomis šiame pastatyme nebus.
Anksčiau E. Balsio „Eglę žalčių karalienę“ yra statę žymiausi savojo laikmečio lietuvių choreografai: Vytautas Grivickas, Elegijus Bukaitis, Egidijus Domeika. Ir tai savotiškai įpareigoja.
Šiuolaikinio šokio kūrėjai dažnai vengia meilės duetų kaip banalios, pabodusios temos, kurioje nieko originalaus ir aktualaus nebeįmanoma atrasti...
Nesu tikras, ar priežastis būtent ta: juk kūrėjų pasirinkimą diktuoja laikmetis, jo aktualijos. Kultūra visada pateikia visuomeninio gyvenimo atspindžius. Tačiau tai nereiškia, kad amžinos, laiko patikrintos vertybės jau padėtos į banalybių lentyną. Meilė bet kuriuo atveju niekur nedingsta, nebent keičia savo formas. Žmogus buvo ir liks mirtingas bei nuodėmingas.
Abu pagrindiniai baleto veikėjai savo aplinkoje yra išskirtiniai, nelabai pritampantys. Eglė – jautresnė ir sąžiningesnė nei jos broliai ir seserys, o stiprus, išmintingas Žilvinas ne veltui karaliauja žalčiams... Gal išskirtinumai juos ir suveda?
Pasakos Žilvinas – užburtas jaunikaitis, žmogumi galintis atvirsti tik savame pasaulyje, šalia mylimos moters. Jo kitoniškumas nulemtas prakeikimo. O Eglė... Taip, savo kaime ji tokia vienintelė. Kaip tik todėl ją pasirenka Žilvinas, ir mes galime džiaugtis nemirtingos meilės legenda.
Visgi šiuos veikėjus suveda jų prigimtinis bendrumas, o ne vienišumas ar negebėjimas pritapti savoje sferoje. Žilvinas ir Eglė nėra du likimo suvesti nelaimėliai. Vienas kitame jie įžvelgia kažką, kas juos vienija ir papildo.
Tiek žmonių, tiek žalčių pasaulis spektaklyje turi sau būdingus choreografinius motyvus. Tai ypač gerai matoma scenoje, kai pas Žilviną žalčių atgabenta Eglė mokosi pritapti jo aplinkoje...
Šokyje charakterizuojančių motyvų esama, tačiau jie diktuojami vaizdingos, dramaturginės E. Balsio muzikos. Nenorėjau iliustratyviai vaizduoti Žilvino pasaulio, tad šio spektaklio jūroje neplaukios nei undinės, nei plekšnės.
Apskritai blogiausia, ką gali padaryti choreografas – tai mėginti išaiškinti žiūrovams, ką reiškia vienas ar kitas jo spektaklio judesys. Netgi siužetiniame spektaklyje šokio keliamos asociacijos – pernelyg skirtingos, kad jas vertėtų apriboti konkrečiais rėmais. Kaip sakoma – ten, kur vieni regi šaliką, kiti mato smauglį...
Kaip atsirinkote pagrindinius „Eglės žalčių karalienės“ šokėjus?
Tai pirmas kartas, kai kurdamas dirbu ne su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupe (išskyrus šio teatro baleriną Juliją Stankevičiūtę, spektaklyje atliekančią Eglės vaidmenį). O nepažįstama trupė automatiškai diktuoja kitas spalvas, kitokią šokio leksiką, ir tai įdomu. Nes baleto artistai, su kuriais Vilniuje jau dešimtmetį dirbu nuo pirmųjų savo kurtų spektaklių, akimirksniu perpranta, ko iš jų noriu. Choreografui taip dirbti – patogu, aš nesiskundžiu. Bet išėjimas iš komforto zonos leidžia save atskleisti naujai ir skatina netikėtus sprendimus.
Manau, kad šį sezoną smarkiai atsinaujinęs ir profesionaliais šokėjais pasipildęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvas turi tikrai gerų perspektyvų. Tiesiog trupei, kurioje dirba skirtingų šokio mokyklų atstovai, dar reikia atrasti savo unikalų veidą, savo repertuarą.
Žilvino vaidmens atlikėjas Mantas Černeckas nėra iš tų šokėjų, kurie nuo vaikystės repetavo priešais veidrodžius ir kartu su bendrojo lavinimo atestatu atsiėmė baleto mokyklos diplomą. Tad jums vienoje spektaklio poroje irgi tenka jungti dviejų skirtingų pasaulių atstovus: šiuolaikinio šokio ir klasikinio baleto...
Aišku, statydamas choreografiją privalau derintis prie konkretaus šokėjo galimybių spektro. Tačiau „Eglė žalčių karalienė“ ir nebus klasikinio baleto spektaklis. Mantas – talentingas, daug patirties šiuolaikinio šokio scenoje sukaupęs artistas. Jis puikiai susitvarko, jokių nuolaidų ar specialių adaptacijų jam daryti netenka.
O kaip pajūrio publikai pristatytumėte M. Černecko partnerę – vos porą sezonų LNOBT trupėje šokančią Juliją Stankevičiūtę?
Su Julija susipažinau, kai gavau kvietimą sukurti kompoziciją Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventų baigiamajam koncertui. Jau tada, statydamas „Perpetuum mobile“, pastebėjau, kad ši trapi mergina ypatingai tiksliai jaučia mano choreografiją. Tuo įsitikinau kurdamas „Procesą“, o kitame mano spektaklyje „Dienos, minutės“ ji jau tapo pagrindine soliste. Esu laimingas, kad vietoj ramių vasaros atostogų Julija pasiryžo „Eglės žalčių karalienės“ repeticijoms Klaipėdoje. Ir jai pavyko parengti tiek fiziškai, tiek emociškai stiprų Eglės vaidmenį.
Salomėjos Nėries poemoje „Eglė žalčių karalienė“, kuri tapo paties E. Balsio parašyto baleto libreto pagrindu, Eglė turėjo dukrą Drebulę ir tris sūnus – Ąžuolą, Beržą ir Uosį. E. Balsio librete neliko Uosio, o jūsų pastatyme – jau ir Beržo: čia Eglė teturi dukrą Drebulę ir sūnų Ąžuolą. Kodėl „praretinote“ pasakos veikėjus?
Galima būtų sukurti „teoriją“, kad po 1940 m., kai parašyta S. Nėries poema, Lietuvoje nuolatos mažėjo gimstamumas, o menininkai į tai atsižvelgdavo. Bet iš tiesų mano atveju priežastys labiau proziškos: Klaipėdos teatro šokėjų trupė vis dar nėra labai didelė. Jei ji būtų didesnė, mielai būčiau grąžinęs Eglei visus keturis jos vaikus...
Pasaka apie Eglę ir Žilviną neturi laimingos pabaigos: Eglės broliai užkapoja žaltį, motina savo vaikus paverčia medžiais. Tai labiau primena kraupią šeimos tragediją, o ne pasaką...
Tačiau E. Balsio baleto muzika baigiasi itin šviesiu motyvu, ir man tai imponuoja.
Pasakos kraupumas priklauso nuo to, kaip traktuosi alegorijas. Panašių siužetų savo tautosakoje turi ir latviai, estai, švedai... Jų pasakų finalai dar baisesni: motina vaikus ne paverčia medžiais, bet pakaria juos medžiuose, arba įsodina į medžius, kur juos sulesa plėšrūs paukščiai.
Galima tai suprasti ir kitaip: pavirsdami medžiais, Eglė ir jos vaikai iš žmonių pasaulio pasitraukia atgal pas Žilviną, į gamtos pasaulį. O tai – šviesi, viltinga pabaiga.
Po „Eglės žalčių karalienės“ premjeros būsite jau dviejų pilno metro šokio vaidinimų autorius. Ar patiko kurti siužetinius, literatūrinį pagrindą turinčius spektaklius?
Palyginus su pavasarį nuo nulio sukurtu vienaveiksmiu baletu „Dienos, minutės“, čia darbas buvo kitoks. Turint konkrečią muziką ir konkretų libretą, daug galvosūkių savaime išnyksta: nebereikia mąstyti, apie ką bus kita spektaklio scena ir kokia muzika jai labiausiai tiktų... Užtenka kuo tiksliau perteikti tai, ką turi perteikti.
Bet choreografas ne visada gali rinktis, kokį spektaklį jam kurti: viskas priklauso nuo pasiūlymų. Kitas mano vienaveiksmis spektaklis planuojamas Poznanės operos ir baleto teatre, kurio baleto trupės meno vadovu prieš metus paskirtas Robertas Bondara – lenkų choreografas, LNOBT pastatęs Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“. Lenkijoje persimesiu prie abstraktesnės kūrybos, bet prie siužetinių pastatymų tikiuosi sugrįžti.
