Graikai ir romėnai juos augindavo specialiuose daržuose. Taip pat, tuo laikotarpiu daug česnako vartodavo ir Romos kariai, nes manyta, kad česnakas suteikia drąsos, narsumo. Šiandien istorijai mano, jog tai padėdavo apsisaugoti nuo įvairių infekcijų, nes ir šiandien česnakas puikiai žinomas dėl savo dezinfekuojančių savybių.
Česnakai vartojami kaip rieskoninis žuvies, mėsos, daržovių patiekalams bei padažams, marinatams gaminti. Česnake yra 6,5 proc. baltymų, 21 proc. angliavandenių, 0,8 proc. ląstelienos, 1,5 proc. mineralinių druskų, iš kurių 260 mg kalio, 90 mg – kalcio, 30 mg – magnio, 140 mg – fosforo, 195 mg – geležies. Taip pat česnakuose yra sieros, natrio, jodo, vitaminų B1, B2, C, PP, P, karotino, fitoncidų bei organinių rūgščių (fosforo, inulino ir kitų).
Be abejonės, česnakas vertinamas kaip stimuliuojantis ir dezinfekuojantis vaistas. Kaip žinia, jis pasižymi antigribeliniu, antibakteriniu, antireumatiniu ir kirmėles naikinančiu poveikiu. Dėl šios priežasties naudojamas ne tik liaudies medicinoje.
Česnakas padeda sergant ne tik viršutinių kvėpavimo takų ligomis, angina bei kitomis pūlingomis ligomis. Taip pat nuo česnako gerėja apetitas, virškinimas, tulžies išsiskyrimas, tampa elastigesnėmis ir širdies kraujagyslės, mažėja aterosklerozė.
Vertėtų žinoti, jog česnakuose esantys fitoncidai saugo nuo žarnyno ir kvėpavimo takų infekcijų, padeda dezinfekuoti burną ir net slopina vėžio ląstelių gyvybingumą!
Tačiau specialistai perspėja, jog nereikėtų česnako vartoti sergant skrandžio, žarnyno, kepenų ir inkstų ligomis.
Beje, česnakus mėgsta ir gyvūnai. Šunų dresūros ir elgesio specialistai pataria šeimininkams nepamiršti šio puikaus augalo. Jei šunį reikia pripratinti prie naujo jam skirto maisto (pavyzdžiui, jei veterinaras rekomendavo vyresnio amžiaus šuniui pradėti duoti specialius jo amžiaus grupei pritaikytus konservus), į naująjį „patiekalą“ reikėtų įdėti šiek tiek česnako. Tai ne tik sužadins apetitą, bet ir bus naudinga gyvūnui.