Jis pirmadienį mirė nuo prostatos vėžio, savo namuose Hamdene Konektikuto valstijoje, sakė jo duktė Amelia Nuland (Amelija Njuland), kuri prisiminė, kaip jis jai pasakė, kad nėra pasirengęs mirti, nes myli gyvenimą.
„Jis man pasakė: „Nebijau mirti, bet susikūriau tokį nuostabų gyvenimą ir nesu pasirengęs jo palikti“, - antradienį sakė ji.
Sh.Nulandas gimė Niujorke, dėstė medicinos etiką Yale'io (Jeilio) universitete. Jis kritiškai vertino mediko profesijos maniją pratęsti gyvenimą, kai sveikas protas sako, kad tolesnis gydymas yra bergždžias. Jis rašė, kad gamta „galiausiai visada laimės, kaip ir privalo, jei mūsų rūšis turi išgyventi“.
„Su gamtos galutinės pergalės būtinybe buvo sutinkama ankstesnėse kartose, - rašė jis. - Gydytojai daug labiau būdavo pasirengę pripažinti pralaimėjimo ženklus ir daug mažiau arogantiški kalbant apie jų neigimą“.
„Kaip mes mirštame“ buvo išleista 1994 metais ir pelnė Nacionalinį knygos apdovanojimą negrožinės literatūros kategorijoje. Joje Sh.Nulandas aprašo, kaip gyvybės netenkama dėl ligų ir senatvės. Knyga padėjo paskatinti nacionalinius debatus dėl gyvenimo pabaigos sprendimų ir gydytojų pagalbos nusižudyti norintiems ligoniams, kurią jis vadino „tiksliai priešinga kryptimi tai, kuria turėtume eiti“.
Jis sakė, kad jo vaikystėje mirtis buvo natūralus reiškinys, kuris būdavo priimamas tada, kai tam tikri ženklai ir simptomai parodydavo, kad ji arti.
„Dabar, kai pasirodo tie patys ženklai, tai būna signalas dar kartą operuoti, įvesti dar vieną vamzdelį, įdėti kokį ketvirtą širdies stimuliatorių nebeveikiant trečiam, pradėti naują chemoterapijos kursą, nusiųsti pacientą dar vienam tomografijos tyrimui“, - sakė jis.
Sh.Nulando knygoje, kuri dešimtyse šalių tapo bestseleriu, kolegos medikai emocingai raginami atpažinti tą momentą, kai reikia viską palikti ir leisti savo pacientams mirti ramiai ir oriai, apsuptiems draugų ir giminaičių, o ne svetimų žmonių, pypsinčių monitorių ir šnypščiančių kvėpavimo aparatų intensyviosios slaugos palatoje.
Šeimos knygoje yra raginamos pasidomėti artimųjų ligomis, kad galėtų pajusti, kada tolesnis gydymas tampa bergždžias.
Sh.Nulandas, chirurgas, viename 1996 metų interviu išreiškė viltį, kad kai ateis jo laikas, jis išeis ramiai, „be kančių ir apsuptas mylimų žmonių“.
Tada jam buvo 65-eri ir jis sakė, kad jeigu jo mirties liudijime būtų parašyta „mirė dėl senatvės“, būtų „labai gerai“.
Jo duktė sakė, kad jis ir jo šeima nuolat kalbėdavosi apie jo ligą ir ateinančią mirtį. Kartais jis būdavęs „labai ramus“, o kartais, artėjant gyvenimo pabaigai, atrodydavęs išsigandęs ir liūdnas.
„Jis nebijojo pačios mirties, bet mylėjo visa savo pasaulyje, žmones savo pasaulyje, gyvenimą, gyvenimą, - sakė ji. - Jis nenorėjo išeiti“.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.