Šiandien visas katalikiškas pasaulis mini vieną svabiausių metų švenčių – šv. Velykas. Apie tai, kokiomis nuotaikomis šiemet pasitinkame šią šventę, naujienų portalas „Balsas.lt“ kalbino domininkų vienuolį brolį Pijų.
Prieš metus dvasininkai nevengė pripažinti, kad pastebi daug pesimizmo net žmonėse, kurie ateina į bažnyčią. Šis reiškinys buvo siejamas su ekonimine bei, kai kurių visuomenės atstovų teigimu, ir su šalį ištikusia moraline krize. Į klausimą, ar ši situacija per metus pasikeitė, brolis Pijus sakė: „Iš to, kiek stebiu mus supantį pasaulį ir pats bendrauju su žmonėmis, panašu, kad praėjusiais metais viuomenėje pesimizmo daugiau. Praėję metai iš tiesų pažymėti krizės ir galima teigti, kad pasiekėme dugną, bet kaip ekonomistai sako, dabar atsispiriame nuo jo ir kylame aukštyn. Panašu, kad ši situacija yra šiandien: žmonės ima mąstyti pozytiviau, platėja ir šviesėja jų horizontas.“
Apie tai, kokias vertingas pamokas paliko sunkmetis, pašnekovas sakė: „Man labiausiai krenta į akis tai, kad bažnyčioje sutinku žmonių, kurių apskritai nesitikiu joje sutikti. Žmonės, kurie niekada nėra buvę bažnyčioje, nėra išpažinę jokio tikėjimo ir save laikė laisvamaniais, pagonimis ar ateistais, skeptikais, ateina į bažnyčią. Šie žmonės sako, kad jiems atrodė teisingas būdas statyti savo gyvenimą siekiant sukurti materialinę gerovę, bet štai pati elementariausia ekonomikos krizė parodė, kad toks elgesys tolygus namui ant smėlio statyboms. Akivaizdu, ištiko ekonominė, o kokia kita rimta bėda ir štai, griuvo gyvenimas.“
Atsakymų ieško bažnyčioje
Brolio Pijaus teigimu, kai žmonėms dėl ekonominių dalykų griūva visas gyvenimas, jie užduoda sau klausimus, kaip teisingai ir ant kokio pamato turėtų būti statomas jų gyvenimas, o atsakymų į šiuos klausimus ieško bažnyčioje. „Žmonės domisi, ką sako Biblija, Dievo žodis, kaip patariama teisingai kurti savo gyvenimą. Džiaugiuosi ne dėl to, kad atsirado ar neatsirado daugiau religingų žmonių, man džiugu, kad žmonės ima mąstyti, bando filosofuoti,“ – kalbėjo brolis Pijus.
Apie tai, ar sunkmetis mus išmokė dalintis su draugu ar kaimynu tuo, ką turime, pašnekovas sakė: „Sunku būtų tvirtai teigti, kad krizė mus išmokė dalintis. Tie žmonės, kurie sunkmetį išgyveno ekstremaliai ir patys buvo patekę į bėdą – jie galbūt išmoko, bet tokių mažas procentas. Supratimo, kad šiandien aš esu bėdoje, o rytoj tu gali joje būti ir padedu tau su viltimi, kad tu padėsi man šiandien, mūsų visuomenėje dar trūksta. Neramu, kad sunkmetis dalį visuomenės galėjo išmokyti grobuoniškumo: kiekvienas skuba ką nors paimti, nes jei nesuspės, kitas bus vikresnis tai darydamas. Nežinau, ko reikėtų, kad išmoktumėme ir šią pamoką. Praregėjimų yra daug ir gražių, bet praktiniame gyvenime tai sekasi įgyvendinti sunkokai.“
Turime tradicijų, bet trūks šventimo formų
Vis dažniau kalbama apie tai, kad šių dienų šventės praranda tam tikrą sakralumą, žmonės apleidžia savo tradicijas. Apie tai pašnekovas sakė: „Šiandien pats žodis „šventimas“ žmonėms turi visai kitokią reikšmę. Dažnai ši sąvoka susijusi labiau su populiariąja kultūra. Daug žmonių gerbia tradicijas, bet švęsti pagal tradicijas šių dienų jie jau nebemoka. Žmonės svarbias valstybines ar tikėjimo datas širdyje labai gerbia, bet šventimo išraiškų reiktų paieškoti, nes taip, kaip buvo švenčiama anksčiau, šiuolaikiniam žmogui dažnai atrodo mirtinai liūdna ir nuobodu. Nesakau, kad žmonės atmetė tradicijas ar šventes – jų turime, bet trūksta formos.“
Kalbama, kad šių dienų visuomenę itin veikia emigracija, šeimos nebesukuria tvirtų ryšių ir dažniau akcentuojami indvido, o ne bendruomenės poreikiai. Į klausimą, ar šių dienų žmonės moka ir nori per tokias metines šventes, kaip Velykos, susivienyti, brolis Pijus atsakė: „Namai, gimtinė, artimi žmonės – kaip buvo brangūs, tokie ir lieka, bet gyvenimo sąlygos diktuoja vienokius ar kitokius gyvenimo pokyčius, o žmogui sunku atrasti pusiausvyrą. Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, vadinčiau paauglystės amžiumi. Paauglys juk yra draskomas į visas puses norų, o galimybių juos įgyvendinti dažnai nėra. Ir nieko nuostabaus, kad paauglys dažnai maištauja, prieštarauja, imasi neadekvačių veiksmų ir pats dėl to kenčia – tokia pat paauglystė yra ir Lietuvos viuomenėje.“
Pašnekovas prisiminė patirtis iš užsienio šalių, kuriose jam teko lankytis ir net ilgą laiką gyventi: „Yra visuomenių, kurios jau išaugusios iš paauglystės amžiaus ir daugelis problemų, kurias išgyvename mes, jiems nėra aktualios: į jas šie žmonės žvelgia kaip suauge, įvertindami savo norus ir galimybes. Mūsų visuomenė dar tebėra paaugliško mentaliteto, kai galimybės ir norai neatitinka, bet tai pereinamas laikotarpis.“
Jaunimas atranda bažnyčią
Į klausimą, ar jaunimas atranda bažnyčią, brolis Pijus atsakė: „Kaip bebūtų keista, bažnyčios bendruomenės, kurios renkasi ne dėl tradicijų, o sąmongai maldai, sąmoningam buvimui kartu kaip bendruomenė – tokių žmonių apie 70 proc. sudaro jaunimas. Mažai žmonių iš vyresniosios ir vidutiniosios kartos būtent taip supranta tikėjimo esmę: jaunimas savo tikėjimą grindžia ne prietarais, tradicijomis arba stereotipais, o ieško esmės. Žinoma, žmonių, kurie renkasi į atlaidus didžiąją dalį sudaro vadinamieji statistiniai katalikai, kurie bažnyčioje apsilanko kartą per metus ir jiems tai daugiau pavasario šventė ir pan., o jaunimui – tai pirmiausiai Jėzaus prisikėlimo šventė ir tik paskui tradicija.“
Apie tai, ko linki Lietuvos žmonėms šv. Velykų proga, brolis Pijus sakė: „Norėčiau palinkėti, kad žmonės būtų kantrūs. Gyvenimas yra procesas, o procesas visuomet reikalauja laiko, tad nuoširdžiai linkiu kantrybės išlaukti. Svarbus, kad žmogus būtų stiprus ir kantrus ne tik iš savo žmogiškų jėgų: Biblijoje pasakyta, kad jei jauti, kad žmogiškųjų jėgų trūksta, kviesk Dievą į pagalbą.“
