Kęstutis Ptakauskas, “Ryto rasos” sodo įkūrėjas ir puoselėtojas, pagaliau įgyvendino savo trisdešimties metų svajonę ir aplankė Japoniją. Alytiškis svečiavos Japonijoje 15 dienų.
Svajonę įgyvendinti padėjo Japonų fondas, užsienio reikalų ministerija ir Japonijos ambasada Lietuvoje. Visas Kęstučio Ptakausko tvarkaraštis Japonijoje buvo suplanuotas 5 minučių tikslumu.
- Koks sodas padarė didžiausią įspūdį?
- Man teko ypatinga laimė - pabuvoti Japonijos imperatoriaus sode ir apžiūrėti bonsai kolekciją bei aplankyti Katsura Imperial Villa. Šios sodus apžiūrėti gali tik ypatingi svečiai. Tai vienas gražiausių landšaftinių sodų, garsus ypatinga harmonija tarp gamtos, arbatos namelių, augmenijos.
Tai sodas su paslaptimi: jis nėra atviras, vaizdas atsiveria labai netikėtai keliaujant po sodą ir buvimas čia džiugina atradimais. Būdamas šiame sode patyriaus keistą jausmą, kad kažkada jau esu čia buvęs.
- Kodėl ėmėtės organizuoti bonsai parodas Lietuvoje?
- Darbas bonsai sode man padėjo išlikti žmogumi, todėl ėmiausi organizuoti “Bonsai parodas ir Japonijos menų festivalius”. Labai svarbu, kad tautos bendraudamos pažintų naujas kultūras, tradicijas gyvenimo būdus. Jei mes vieni kitus pažinsime ir suprasime, gyventi visiems bus išties lengviau. Taip pat mes privalome, padėti tiems, kurie niekada neturės galimybės išvykti iš šalies dėl blogos finansinės padėties ir pamatyti tai, ką pamato turtingieji. Norėjau, kad kiti žmonės taip pat galėtų prisileisti prie Japonijos kultūros. Iš tiesų ne kiekvienam žmogui pasiseka iš karto surasti savo paskirtį gyvenime. Kai kas ją suranda būtent japoniškoje kultūroje.
- Kas nustebino Japonijoje?
- Natūralus medis šventyklose ir pagarba augančiam medžiui. Pavyzdžiui, šintoistinė Naroj Kasuga Taisha šventykla buvo pastatyta taip, kad nepažeistų medžio šaknų. Pastatas statomas nuokalnėje ir nepaprastai harmoningais įsilieja į peizažą. Kad tradicijos neišnyktų, šventyklos nuolat perstatomos. Įdomu, kad stogo brėžiniai padedami po stogu. Tuomet meistrai, kurie po kurio laiko tvarko šventyklos stogą, juos suranda. Labai svarbu nesuklysti ir išlaikyti senos šventyklos statybos paslaptį. Stogas tvirtinamas mediniais vinimis, kurie brinkinami burnoje. Šventyklos nuolat perstatomos, kad būtų ugdomi žmonės, žinantys meistrystės paslaptis. Taip išsaugoma tradicija.
Po kelionės ilgai galvojau, kas man buvo Japonijoje svarbiausia. Man teko pamatyti labai daug, visur ir viskuo buvau sužavėtas. Japonų kultūra, kuria aš domėjausi, bet nebuvau niekada matęs realybėje, mane tiesiog pribloškė. Kiekviena diena - naujas iššūkis, naujas atradimas, naujos pažintys. Ne tik pamačiau tai, apie ką svajojau, bet ir viską pajutau savo dvasia, kūnu. Grįžęs namo, nors jau praėjo beveik savaitė, naktimis vis dar klaidžioju po Japoniją, nuostabius jų sodus, šventyklas. Mąsčiau, koks gali būti pagrindinis mano kelionės akcentas? Padariau išvadą, kad tai - žmonės. Ankščiau teko girdėti nuomonę, kad japonai yra labai užsidarę ir šalti. Aš norėčiau paneigti šį teiginį. Turėjau daug visokiausių susitikimų: pradedant imperatoriaus rūmų darbuotojais, profesoriais, įvairiausių lygių tarnautojais, baigiant kalviais, studentais ir paprastais žmonėmis sutiktais gatvėje. Visi jie buvo labai nuoširdūs ir atviri, visada pasiruošę padėti. Jie buvo geri pašnekovai su kuriais buvo galima kalbėti nesustojant, ir visada vieni kitus suprasdavome. Supratau, kad žmogus ir yra svarbiausias visuomenėje, nuo jo priklauso, kokia bus šalies kultūra, kaip laikomasi tradicijų, kaip saugiai gali jaustis kitų šalių piliečiai.
- Ar teko lankytis salose?
- Meidžemo saloje. Ten buvau priimtas ypatingai - mane apgyvendino viešbutyje, kuris įrengtas pagal visas senovės samurajų tradicijas, aprengė kimono drabužiais, pavaišino išskirtine vakariene, maudžiausi japoniškoje pirtyje.
Ten geizeriai labai šilti, pavyzdžiui, Gakorio geizeryje net galima virti kiaušinius. Nuo vandens cheminės sudėties jie pajuoduoja.
- Ar teko bendrauti su žmonėmis, kurie jau buvo apsilankę Lietuvoje?
- Taip. Teko sutikti ne vieną Bonsai parodos dalyvį. Sutikau ir kardų meistrą Kunihirą Kavachi, kuris taip pat lankėsi Alytuje. Tikrai buvo įdomu stebėti jo darbą: netikėta, kad ginklų kalimas vyksta tamsoje, tedegant žaizdrui.
Jis man padovanojo savo nukaltas Bonsai žirkles, kuriose įspaudė įrašus. Taip pat metalinius pagaliukus žarijų traukimui iš židinio.
Taip pat teko susitikti su landšafto architektais kurie buvo paruošę Alytaus japoniško sodo projektą.
- Kokie bonsai medžiai padarė didžiausią įspūdį?
- Saitamoje aplankiau bonsai kaimelį. Ten buvo tūkstančio metų senumo kadagys, kurio kaina būtų penki milijonai litų. Darbas su bonsai - nenutrūkstama grandinė. Jis tęsiasi iš kartos į kartą. Dirbdamas žmogus priverstas nuolat palaikyti ryšį su gamta, būti jos nenutrūkstama dalimi, nes medžiui negali pasakyti: palauk, aš dabar neturiu laiko...
Iš tiesų lankydamasis japoniškuose soduose mačiau detales, kurių kiti visai nepastebi. Ši kelionė man suteikė labai daug informacijos ir nepakartojamų įspūdžių.
- Ar aptarėte konkrečius bendradarbiavimo planus?
- Buvo kabama apie partnerystę tarp Saitamo ir Alytaus. Saitamo mieste bus įkurta pirmas bonsai muziejus.
- Kokie artimiausi planai?
- Ruošiuosi kelionei į Tavanį, kur esu pakviestas dalyvauti bonsai parodos vertinimo komisijos darbe (10th ASPAC bonsai paroda Taiwan 2009).
Aurelija Čeredaitė
Kęstutis Ptakauskas su kardų meistru Kunihiru Kavachi (kairėje)
Daugiau nuotraukų galite pamatyti čia
