• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Yra laikas, kai galima prabusti ir jūs galite tai padaryti. Mumyse yra daigas pasėtas. Kaip jį atpažinti? Atverkite širdį“, – sako aktorius ir vienuolis Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunim). Šiaulių universiteto bibliotekoje susitikęs su šiauliečiais vienuolis kalbėjo apie meilę, tikėjimą, kančią, kaltės jausmą, religiją, budizmą, krikščionybę ir pagalbą kitiems. „Kančia nėra mūsų dieviškoji prigimtis. Kaltės jausmas yra stabdys tobulėti. Sutapkite su kančia ir ji išnyks. Nekovokite su šešėliu, nes jis taps tikru“, – teigė jis.

REKLAMA
REKLAMA

„Aš sėdžiu dėl savo kančios“

Susitikti su vienuoliu ir aktoriumi Kęstučiu Marčiulynu susirinko pilnutėlė Šiaulių universiteto bibliotekos salė. Apsivilkęs tradiciniu korėjiečių vienuolio rūbu ir specifiškai per petį persimetęs plytų spalvos audeklą K. Marčiulynas paaiškino, kodėl būtent tokios spalvos vienuolio rūbo dalis yra. Kai Buda nušvito, jis liko visiškai nuogas – ilgai medituojat po medžiu jo rūbai visiškai sudilo. Indijoje šalia upės jis rado gulintį seniai paliktą mirusį žmogų, suvyniotą į audeklą. Tikėtasi, kad pakilęs upės vanduo mirusįjį nusineš. Įvertinęs, kad mirusiajam audeklas nebereikalingas, Buda pasiėmė audinį ir į jį susivyniojo. Vienuolis sako, kad jam prireikė 16 metų gyventi ir medituoti Pietų Korėjos vienuolyne, kad įgytų teisę nešioti tokį rūbą.

REKLAMA

K. Marčiulynui teko ilgai ieškoti žmogaus, kuris padėtų jam ieškoti tiesos, suteiktų mokymą. Jo teigimu, Lietuvoje yra puikių dvasinių mokytojų katalikų, tačiau dėl bažnytinių dogmų tokiems dvasininkams mažai suteikiama erdvės. Šviesios atminties Tėvas Stanislovas, pavyzdžiui, sukūrė savo bažnytėlėje gėrio atmosferą, tačiau jei jis būtų ėmęsis ką nors mokyti, jis būtų buvęs iš parapijos iškeltas. „Aš tik studentas, kuris turi tokią aprangą. Galbūt mane kas nors smerkia, kad jį vilkiu. Kai visko išmoksiu, gal grįšiu į Lietuvą ir apsivilksiu sermėgą“, – teigė jis.

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje Bo Haeng Sunim susitinka su žmonėmis todėl, kad pirmą pavasario mėnesį tradiciškai vienuoliai turi savotiškas atostogas ir keliauja po pasaulį. K. Marčiulynas visada atvyksta į Lietuvą ir rodo spektaklį „Auksinė šventykla“, veda seminarus, paskaitas. Šiemet vienuolio programa įvairi – be spektaklio, jis atsivežė ir kaligrafijos parodą bei pansorio meistrus. Balandžio viduryje ir šiauliečiai galės išvysti „Anykščių šilelio“ atlikimą korėjietiškai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Man atrodo, kad jūs Lietuvoje labai blogai gyvenate. Aš išvažiavau, o jūs likote vargo vargti. Taip sakau todėl, kad visi, kurie su manimi nori susitikti – bėdoja, kaip jiems blogai. Bet aš juk ne psichoterapeutas. Pažiūrėkite, Kryžių kalne kryžiukai su prašymais gelbėti, padėti. Tie, kurie laimingi ir dėkoja, kryžiukų kažkodėl nestato“, – šypsosi jis.

REKLAMA

Bet ar galima sakyti, kad pačiam K. Marčiulynui gerai? Jis šmaikštauja, kad negi gerai, negi normalu, kai jam tenka po 10 valandų per dieną nusisukus į sieną medituoti. Labai sunku taip išsėdėti. Net į tualetą gali eiti grupelėmis. Negali su niekuo kalbėtis, negali niekam žiūrėti į akis. Kvailystė kažkokia. Vieni kvailiai šitaip sėdi kvailysčių knygelėse prisiskaitę. Tai kokia kančia turi būti? Ir kodėl tiek daug žmonių renkasi tokį ilgą sėdėjimą medituojant? Net didelius pinigus moka, kad galėtų vienuolynuose praktikuoti. Milijonierių privažiuoja į vienuolynus, kad galėtų medituoti. Nes viską turi, o kažko esminio neranda.

REKLAMA

„Aš nesu geras žmogus. Buvau dar blogesnis. Kai būnu Lietuvoje, važiuoju susitikti su kaliniais ir mes randame bendrą kalbą. Aš sėdžiu ir jie sėdi. Aš sėdžiu dėl savo kančios, jie – dėl kitų“, – šmaikštavo vienuolis.

Daug kam atrodo, kad išvažiavimas į svetimą šalį – tarsi pabėgimas. Atrodo, sėdi, medituoji, žvakelės dega, gongai suskamba, apylinkės gražios ir patiri tik malonumą. „Kai pradedi kažką daryti, tokie vidiniai dalykai sukyla…“ – sako jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

K. Marčiulynas teigė iš pradžių labai pasigesdavęs Lietuvos. Grįžti negalėjęs. Kartą išėjęs į kalnus gal 40 minučių verkė ir nesuvokė, kas darosi. Vorkutoje pratarnavęs, suaugęs vyras, o ašaros riedėjo nesustabdomai. Buvo gėda, todėl jis nuėjo pas mokytoją pasikalbėti. Mokytojas pasakė, kad kitą kartą jis verks 30 minučių. Po trejų metų nostalgija nuslūgo…

REKLAMA

Jei būtų „svoločius“ – atvėrinėtų čakras

Iš Lietuvos K. Marčiulynas išvyko dėl kančios ir suvokdamas sistemos, kurioje gyventa, absurdiškumą. Sovietmečio funkcionieriai vaikščiojo pilkais kostiumais, siekė karjeros, o aktoriai skaitė Kamiu, Sartrą, kūrė absurdo teatrą ir suvokė visa ko beprasmybę.

REKLAMA

K. Marčiulynas sutiko mokytoją iš Lenkijos, kuris paaiškino, kaip praktikuoti, ką daryti. Aktorius tuo metu dirbo teatre, todėl negalėjo visų praktikų atlikti. Todėl ir išvyko į Pietų Korėjos vienuolyną. „Aš esu absurdo žmogus, bet aš myliu žmones“, – sako jis.

Įgijęs kai kurių dvasinės praktikos patirčių K. Marčiulynas sako, jog yra manančių, kad pradėjus medituoti viskas „dzin“ pasidaro. Bet kai sutinki tikrą mokytoją, viskas keičiasi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiais laikais daug visokių mokytojų, kurie moko praktikų. K. Marčiulynas sako, kad jei būtų „svoločius“, imtų visiems čakras atidarinėti, jų auromis grožėtis ar baisėtis. Jis praktikuoja pagal tradiciją, kuriai tūkstančiai metų. Japonai vienuolius skerdė, siekė sutuokti, kad išnaikintų tradiciją. Vienuoliai mokytojai bėgo į kalnus, slapstėsi ir tikrąjį mokymą išsaugojo.

REKLAMA

Šis mokymas perduodamas mokiniui iš lūpų į lūpas. Mokytojas sprendžia, ar gali mokiniui jį perduoti. Nes mokiniams bepraktikuojant visko nutinka. Neteisingai dirbant gali iki psichiatrinės ligoninės nukeliauti.

„Dabar daug knygučių apie energijas, praktikas prirašyta. Knygos rašomos, kad jas pirktų, ir gali prirašyti bet ko. O žmonės tiki, daro visokias praktikas ir ima jiems „garuoti energija“, spalvos matosi, balsai pasigirsta. Ir pamatai tada tą žmogų pusnuogį – tokios tos iliuzijos“, – sako pašnekovas.

REKLAMA

Pietų Korėjos vienuolyne pirmiausia reikia atlaikyti išbandymus. Ateina žmogus, prašosi į vienuolyną – išmetamas lauk per tvorą. Jei šliaužia tolyn nuo tvoros – paleidi, jei grįžta į vienuolyną – priimi atgal. Tris mėnesius turi prasėdėti tyloje. Jei pavyksta – esi stabilus esamu momentu. „Kančią mes patys susikuriame ir nuo to kenčiame. Jei triukšmingoje aplinkoje nerasi tylos, tyloje tuo labiau negalėsi išlaikyti ramybės“, – sako K. Marčiulynas.

REKLAMA
REKLAMA

Pasak vienuolio, išmokti išlaikyti ramybę reikia ruoštis iš anksto. Susiklosto stresinė situacija – automatiškai imi kalbėti mantrą ir santykis su streso šaltiniu pasikeičia. Imi žiūrėti į situaciją lyg per atstumą, emocija tavęs nebevaldo. Pasiūlai įtūžusiam žmogui arbatos ir jis užmiršta, kad buvo piktas.

Meilė, užuojauta, gailestis – pagrindiniai dalykai. Daugeliui žodis „meilė“ – tik sąvokos „patinka-nepatinka“. Užuojauta skamba kaip pažeminimas, o parodytas gailestis pateikia atsakymą: „Man tavęs paties gaila.“ Pasak K. Marčiulyno, žmonių bendravimas yra iškrypęs, o tiesą žmogus greičiausiai išgirsta, kai jam tikrai būna blogai. Pragaras ir rojus yra mūsų galvose, priklausomai nuo to, kokią mintį galvoje laikai.

„Kas tas?“

Galinga religijos sistema sukurta tam, kad valdytų žmones. Visa dvasinė išmintis panaudota kitiems valdyti, tačiau šviesių žmonių atsiranda. Viename kalėjime už netyčinę žmogžudystę sėdėjo vyras tokio šviesaus veido, kad niekas prieš jį agresijos nedrįso rodyti. Nes jautė, kad ne tik jo veidas šviesus.

K. Marčiulynas sakė, kad jei rasi atsakymą į klausimą, kur gyvenimo prasmė, tada brangiai gydymas kainuos. Medituojat užduodamas klausimas: „Kas aš esu?“

REKLAMA

Medituojant siekiama išlaikyti protą čia ir dabar, svarbu stebėti kvėpavimą. Protas siautėja ir jį reikia apgauti. Kuo labiau kausiesi su mintimis, tuo jų bus daugiau, tad reikia įsigyti „sarginį šunį“. Juk norint, kad į tavo kambarį niekas neįeitų, reikia, kad šuo sulotų ir jo neįleistų. Sarginį šunį medituojant atstoja klausimas: „Kas tas?“

Kas aš esu, kas mano viduje – tokie klausimai dažniausiai žmogui kyla prieš pat mirtį. Tačiau jie turi kilti daug anksčiau. Ir tada atrandi savy dievišką prigimtį. Tai vadinama tikėjimo pradžia.

Pasak K. Marčiulyno, medituojant pamažu padedi suvokti, kad visi žmonės yra vienis. Tada nebeskirstai žmonių į savus ir svetimus.

Pasaulis susikūrė iš minties. Žmonės paprastai galvoja apie praeitį, kuria ateitį, o dabartyje taip niekada ir nebūna. Jei žmogus sakosi mylintis Viešpatį, tai turi mylėti ir kaimyną, tačiau kažkodėl jo nemyli…

K. Marčiulynas sako, kad kaltės jausmas trukdo žmogui tobulėti. Jei žmogų kankina kaltė, jis negali būti meditacijoje. Todėl jis ir kalbasi su kaliniais, kad jie sau atleistų, kad žmogus pasijustų esantis Dievo sūnus. „Nes atsikėlimas yra pats nuostabumas. Atsikėlimas yra svarbiau, ne nuodėmė“, – sako jis.

Pasak K. Marčiulyno, mes Lietuvoje turime puikų mokymą. Jis pats yra krikštytas ir puikiai gali bažnyčioje būti, sėdėti medituodamas. „Yra laikas, kai galime prabusti, ir jūs turite tai padaryti. Daigas mumyse yra pasėtas“, – sakė jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų