Jį organizuojantis Algirdas Barniškis-Blėka sako, kad ant šio festivalio pamatų išaugo visi kiti lietuviški festivaliai, o gandas apie „Bliuzo naktis“ sklinda iki pat Memfio.
Blėkos interviu – ir apie tai, kuo šiemet pradžiugins lankytojus.
– Algirdai, viso pasaulio festivaliai pastaruoju metu išgyvena ne pačius lengviausius laikus: bando atsinaujinti, perprasti, ko šių dienų festivaliautojai nori, ir ar tokia laisvalaikio forma tebėra aktuali. Tačiau atrodo, kad „Bliuzo naktims“ tai – nė motais: žmonės važiavo ir važiuos?
– „Bliuzo naktyse“ renkasi visai kitokia publika. Tai – lyg didelis artimų sielų suvažiavimas, šeimos susibūrimas, metų šventė, į kurią susirenka žmonės nuo 16 iki 60 metų amžiaus.
Grįžta ir tie, kurie patogiai gyvena užsienyje, bet ilgisi – kaip Arina pasakytų – „kebros“ ir pozityvaus pabuvimo gamtoje, klausantis tokių pat pozityvių atlikėjų.
Turbūt veikia ir tai, kad šiame festivalyje gauni dvi paras geros muzikos pigiau, nei mokėtum už vieno atlikėjo koncerto arenoje bilietą. Bet žmonės susirenka ne tik dėl muzikos.
Kai atvažiuoji į Varnius, atrodo, kad visi pasaulio rūpesčiai lieka kažkur anapus festivalio vartų. Išskirtinė erdvė, vaibas čia visus suvienyja. Susirenka gražūs ir neįtikėtinai kūrybingi žmonės. Jie susikuria savo stovyklavietes, pasiruošia teminius kostiumus, jie tikrai moka linksmintis ir švęsti gyvenimą.
Tai nėra ta publika, kuri stovėtų sukryžiavusi rankas: „Na, palinksmink, nustebink mane.“ Čia žmonės patys kuria festivalį, ir man labai gera tai matyti.
– Ten visi tave pažįsta. Ar esi su kuria nors festivaliautojų kompanija likęs vakaroti palapinių miestelyje?
– Linksma klausytis, kai kolegos muzikantai – Šarūnas Mačiulis iš „Poliarizuotų stiklų“ ar Tautvydas Paulius Augustinas iš „Baltojo kiro“ pasakoja, kaip kiti festivaliautojai juos įtraukia į palapines pagroti ir jie ten pradingsta kelioms valandoms. Tai mane irgi kviečia, bet ne pagroti, o prisijungti, pasivaišinti. (Juokiasi.)
– Bėga dešimtmečiai, viskas keičiasi, o kas išlieka „Bliuzo naktyse“?
– „Bliuzo naktys“ yra pirmas Lietuvos open air‘as – festivalis, vykstantis gamtoje. Čia gimė visi kiti Lietuvos festivaliai, jų organizatoriai atvykdavo pasižiūrėti, vėliau daug ką pritaikydavo savo renginiuose po atviru dangumi.
Kartu tai yra daugiausiai tradicijų puoselėjantis festivalis – viskas, kas nauja, čia netrukus tampa tradicija.
Mes taip pat laikomės tradicijos, kad čia grįžtų atlikėjai, kurių publika laukia ir visuomet puikiai priima.
„Latvian Blues Band“ pirmą kartą pasirodė „bliuzuose“, kai dar buvo vaikai, o dabar tapo žinomiausia Baltijos šalių bliuzo grupe, kuri groja Čikagos, Memfio bliuzo klubuose su visais svarbiausiais bliuzo vardais. Jie iš anksto pasižymi festivalio datą ir tiesiog be konkurencijos laiko ją „bliuzams“ ir visada nori čia grįžti, tik kaskart – vis su kokia nors naujove.
Savaitgalį Varniuose jie pasirodys su Europoje reziduojančia amerikiete Adeama ir šių metų scenos karaliumi – keliskart „Grammy“ nominuotu Earlu Thomu.
– Kodėl būtent Earlą Thomą pasikvietėte į jubiliejines „Bliuzo naktis“?
– Todėl, kad jis ne šiaip sau buvo pavadintas bliuzo Fredžiu Merkuriu. Tai tikrai vienas tų atlikėjų, nuo kurio balso ir energijos per kūną laksto skruzdėlės.
Girdėjau kalbant, kad tai – gražiausias vyriškas vokalas, kada nors skambėjęs festivalyje.
Earlas Thomas čia koncertavo 2016-aisiais, bet iki šiol žmonės puikiai atsimena, kiek galios jis turi plaučiuose: gali be mikrofono perrėkti visą aikštę. O iš smagių akimirkų, žinoma, užsifiksavo tai, kad jis dainavo „Bliuzo naktų“ himną lietuviškai.
Kai tik pasiūliau Earlui atvykti į jubiliejų, jis iškart pasakė: „Yes, of course!“ Jo balse nebuvo jokių abejonių, beliko rasti laisvą datą jo ture. Kaiką perstumdėme, kad tai įvyktų. Džiaugiuosi, kad vėl galėsime pasimėgauti jo neįtikėtinu talentu.
– Per 30 metų festivalyje yra buvę visko – ir suomių, grojančių kalvės priekalais, kastuvais, ir amerikietė, ant scenos energingai braukiusi skalbimo lentą, danas, grojęs puodais... Kuo stebinsite šiemet?
– Įdomu stebėti, kaip muzikantai ieško neįprasto skambesio, atlikdami kūrinius visai ne muzikos intstrumentais. Tokia menininko prigimtis – ieškoti.
Mes irgi kasmet ieškome, ir šiemet labai lauksime pirmą kartą festivalyje pasirodančio Viktoro Diawaros, kuris atsiveža gitarą ir kompiuterį.
Atrodytų, kompiuteris bliuzams gal nelabai tinka, bet šiuo atveju bus net labai įdomu, nes Viktoras parodys savo afrikietiškąją prigimtį ir atliks Malio muziką, kuri skirta jo tėvui atminti, kartu su elektronikos ritmais, kokiais šiandien skamba pasaulis.
Grįžta „Freestarz“ – Jama, Sania ir DJ Mamania, kurie kaskart yra vis kitokie, kuriantys gyvai.
Tai, ką jie daro, yra fantastinis repo džemas: susirenka iš žmonių raktus, teptukus, plunksnas, apyrankes ir improvizuotai sudėlioja iš to muzikos tekstą. Neįmanoma atsitraukti.
Grįžta ir Džiugas Širvys, anksčiau festivalyje grojęs ir su grupe „Jauti“, ir vienas. Dabar atliks savo solo programą.
Jaučiu, kad jau dabar visi labai laukia „Mood Sellers“ orkestrinės eisenos, kuri visiškai netikėtai tapo tradicija, po to, kai 2015 metais jie improvizuotai surengė pasirodymą ežere, o liepos 6-osios vakarą susirinks publiką prie Ąžuolo scenos ir nusives prie Didžiosios.
Visada palaikau tokius ekspromtus. Mes irgi ruošiame „Džemą ant bliuzo suoliuko“, – šeštadienį surinksime muzikantus drauge pasikalbėti ir padžeminti.
Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną taip pat švęsime su mūsų bliuzo karaliene Arina, kuri pasirodys su dideliu muzikantų sąstatu.
„Poliarizuoti stiklai“ perkrato visą repertuarą, kad galėtų sugroti kuo daugiau savojo bliuzo.
Pirmą kartą festivalyje klausysimės dzūkodelikos, – Rokas Kašėta atvers savo jautrią dzūko širdį. Taip pat gros „Kedrostuburas“, „Sirupas“, „The Road Band“, „Baltasis kiras“, be kurio „Lūpyčių“ festivalis nebeįsivaizduojamas.
Laukia ir labai įdomus Amerikoje karjerą vystančios belgės Ghalios Volt pasirodymas. Ji neseniai grojo „New Orleans Jazz & Heritage Festival“, kuriame pasirodo tokios legendos kaip „The Rolling Stones“, „Foo Fighters“, Queen Latifah. O jos įrašai vyksta Kalifornijos studijose, kuriose dirbo Iggy Pop, PJ Harvey.
Su ja atvažiuoja muzikantai iš Naujojo Orleano. Ko gero, iš šio bliuzo miesto svečių dar nesame turėję.
Žodžiu, festivalio programoje bus visko – ir tradicijų, ir labai šaunių naujienų, ir tokių žmonių, apie kuriuos knygas galima rašyti. Pavyzdžiui, vienas muzikantų – danas, turintis savo klubus net Zimbabvėje.
– Amerikoje yra ne tik „Root 66“, bet ir „Root 61“, tai – bliuzo kelias, kuriuo pats esi pervažiavęs skersai išilgai. Kas visgi yra tikroji pasaulio bliuzo sostinė?
– Memfis!
– Ką įdomaus ten patyrei?
– Tai, ką galima patirti ir „Bliuzo naktyse“ – kad jaunimas labai mėgsta šią muziką. Jei įsivaizduojate Vilniaus gatvę, pilną barų, tai Memfyje yra Beale street – ten vien tik bliuzo muzikos klubai, butikai su bliuzo atributika ir viskuo, kas tam artima. Vakarais klubai išsineša kolonėles į gatvę ir viskas skamba.
– Pats esi roko pasaulio atstovas, kaip jaunystėje vertinai bliuzą?
– Aš esu baigęs Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, studijavau gitaros klasėje, tai galiu pasakyti, kad visi, norintys profesionaliai išmokti groti gitara, pradeda nuo trijų bliuzo akordų, kurie yra pagrindas ir tada pentatonika, atverianti laisvę improvizuoti.
Jei šitą moki, gali eiti akomponuoti bet kokiam Lietuvos popatlikėjui. (Juokiasi.) Kadangi to mokiausi, tai iš tiesų ir pradėjau nuo bliuzo, paskui perėjau prie džiazo, roko.
– Kokiais būdais ieškai festivalio atikėjų? Ar bliuzas turi savo „naujokų biržą“, ar esi užmezgęs vertingų kontaktų su žvaigždžių agentais?
– Yra „Memphie International Blues Challenge Showcase“ festivalis, ten tris paras ir groja bliuzmenai iš viso pasaulio. Tokie showcase‘ai vyksta ir Europoje, šiemet buvo Portugalijoje. Pažinčių ratas per tiek metų taip pat išsiplėtė.
– Yra buvę, kad užsieniečiai bliuzmenai pasakytų, kad žino lietuvių „Bliuzo naktis“?
– Tikrai ne viena JAV bliuzo žvaigždė žino apie „Bliuzo naktis“. Gandą apie jas neša visi, kurie bent kartą čia grojo.
Visi kalba apie tai, kaip nerealu, kiek daug puikių žmonių, ir koks jaunas kraujas čia kunkuliuoja. Ne kartą girdėjau juos kalbant, kad jeigu festivalis domina pačią įvairiausią publiką ir pritraukia tiek daug jaunimo, jis gyvuos amžinai.
– Kokių pramogų pasiūlysite savo publikai savaitgalį?
– Bus galima išsinuomoti irklentes, vyks irklavimo varžybos, bliuzo šokiai, senųjų „vabalų“ paroda, meno kūrybinės dirbtuvės, galima bus pasidaryti chiropraktiko masažą, vyks joga su „šuniukų fėjos“ dresuotais šunimis, daug kitų užsiėmimų.
Taip pat bus maisto furgonėliai, galintys pasiūlyti patiekalų visiems skoniams. O mes antrą festivalio dieną tradiciškai virsime beveik toną žuvienės, kuria visus vaišinsime.
– Ar pats dar išsimaudai Lūksto ežere festivalio metu?
– Ne, neturiu laiko, maudausi festivalio organizavimo prakaite. (Juokiasi.)
