Pasaulio bookstagrameriai S. Harlow debiutinį romaną socialiniuose tinkluose aptarinėja seniai, o į lietuvių rankas istorija apie merginą, kuri po geriausios draugės žūties autoavarijoje bando susidoroti su netektimi ir kaltės jausmu, o galiausiai įsimyli mirusios draugės vaikiną, pateko visai neseniai. Į lietuvių kalbą romantinį trilerį išvertė Gabrielė Virbickienė, išleido leidykla „Alma littera“.
Džordžijos valstijoje su juodu katinu Pabu gyvenanti knygos autorė sutiko duoti interviu Lietuvos skaitytojams. Klausimus rašytojai uždavė Laisvė Radzevičienė. Į lietuvių kalbą išvertė Augustė Gittins.
Gedulas – viena svarbiausių temų, kurias nagrinėjate savo knygoje „Viskas, ko nepasakėme“. Kas įkvėpė tyrinėti skausmo gelmes?
Nuo vaikystės stipriai jaučiau emocijas, atrodė, kur kas stipriau nei aplinkui. Netektis man visada sukeldavo siaubingą skausmą. Ir nesvarbu, ar išgyvenau augintinio vėžliuko mirtį penkerių, ar pirmąjį paauglystės išsiskyrimą. Negalėjau suvokti, kaip žmonės, jausdami triuškinantį skausmą, sugeba judėti pirmyn.
Suaugusi daug metų dirbau veterinarijos gydytojo asistente. Jo kabinete man dažnai tekdavo stebėti nepaprastai skaudžias netektis, matydavau žmones, atsisveikinančius su mylimais augintiniais.
Tie metai, kai padėjau žmonėms jų sunkiausiomis akimirkomis, išmokė mane, kad mylėti – tai ruoštis netekčiai.
Netektis yra viena svarbiausių patirčių, o gedulas, kurį išgyvename, labiau sujungia nei skiria. Mirčiai neįmanoma pasiruošti – rašydama kai kurias scenas verkiau taip stipriai, kad ašaros laistydavo kompiuterio klaviatūrą, o pati pajusdavau emocinį išsekimą.
Esate minėjusi, kad mėgaujatės kurdama nevienareikšmės moralės personažus ir tyrinėdama sudėtingas emocijas. Ar nesibaiminate, kad skaitytojams neužteks empatijos juos suprasti ir jie užvers knygos puslapius?
Gal atsakymas atrodys pernelyg paprastas, bet stengiuosi kurti įprastus, labai žmogiškus personažus, sutelkiu dėmesį į realistines detales. Pamenu, viename iš savo darbų turėjau vadovą, kurio nuoširdžiai nekęsdavau.
Pykdavau, kad jis mane dažnai žemino, nekreipdavo į mane dėmesio, atrodžiau jam per maža, per menka. Vieną dieną, stebėdama, kaip jis drebančia ranka užsideda akinius ir mėgina įskaityti, kas parašyta dokumente, staiga pajutau trapumo ir laikinumo kupiną akimirką.
Nė nepajutau, kaip ji išsklaidė mano pyktį, tarsi privertė pagalvoti, kad šis žmogus, kurio nekenčiu, taip pat išgyvena savo skausmą ir savas traumas. Bjauraus jo elgesio, žinoma, tai nepateisina, tačiau prisiminti, kad visi esame žmonės, per patirtis, širdgėlą ir skausmą ieškantys savo kelio, padeda.
Pagrindinė jūsų knygos veikėja Ela, išgyvenusi artimos draugės netektį, kovoja su kaltės jausmu. Ar kurdama jos gedulo ir gijimo kelionę rėmėtės asmenine patirtimi?
Knygoje surinktos istorijos yra asmeninių patirčių, artimų žmonių pasakojimų, liudijimų ir nuodugnių tyrimų derinys. Išties daug laiko skyriau tyrimams, kad galėčiau pagarbiai ir kuo tiksliau perteikti jautrias temas.
Pati esu praradusi nemažai artimų draugysčių – kartais dėl savo kaltės, kartais dėl aplinkybių. Kažkuria prasme rėmiausi savąja kaltės bei gedulo patirtimi ir esu dėkinga likimui, kad tikros netekties, kaip knygos herojei, neteko patirti.
Ela savo draugės Heilės dienoraštyje atranda tai, ko apie ją nežinojo. Ar dienoraštis padeda geriau suprasti žmogaus vidų?
Rašyti Heilės dienoraščio įrašus turbūt buvo mėgstamiausia knygos kūrimo dalis. Heilės dienoraštis liejosi savaime, vienu prisėdimu, tuo tarpu kiti skyriai lipdėsi sunkiau, reikalavo kruopštaus darbo. Nemaži dienoraščio fragmentai liko nepakitę nuo pirmojo juodraščio. Man tai – visiška retenybė.
Aš pati, prisipažinsiu, niekada nebuvau gera dienoraščių rašytoja. Galbūt pasąmonėje bijau to, ką iš jų apie save sužinočiau. Vis dėlto tvirtai tikiu, kad dienoraščio rašymas yra puikus būdas save pažinti.
Kiekvieną kartą, kai tik pamėgindavau, gaudavau netikėtų įžvalgų, kurios tam tikra prasme padėdavo išgyti. Ir jei jūsų viduje esama sunkiai išnarpliojamų emocijų, rekomenduoju jas užrašyti dienoraštyje, galbūt kaip tik tai padės atrišti vidinius mazgus.
Žmonių santykius jūsų knygoje atskleidžia ir atrakina paslaptys. Manote, be paslapčių sunkiai išgyventume?
Niekada nenorėjau, kad mano draugai ar šeima nuo manęs slėptų dalykus, tačiau suaugusi supratau, kad paslaptys dažnai saugomos, nes norima apsaugoti kitą. Šis suvokimas pradžioje mane stipriai įskaudino, vėliau suvokiau, kad paslaptis gali tapti meilės aktu. Vis dėlto, skaudulys, kad tavimi nepasitiki, išlieka.
Mėginau romane pavaizduoti sudėtingą, vienu metu ir saugančią, ir žeidžiančią meilę.
Ela kovoja su jausmu, kad yra niekam tikusi. Ar esate tai pati jautusi?
Būsiu sąžininga: rašydama daug kartų prisiminiau, kaip jaučiausi praeityje. Su jausmu, kad esu niekam tikusi, kovoju visą gyvenimą.
Rašant man svarbu sukurti netobulą veikėją, kuriam lengva jausti empatiją – įsivaizduoju savo charakterį, sutelkiu dėmesį į tai, kaip galėtų atrodyti personažo diena, jo gyvenimas. O tada viską apipinu konkrečiomis detalėmis ir momentais. Kai smulkmenos susijungia, atgyja personažo balsas.
Esate minėjusi, kad kūryboje jus veikia įtampa ir emocinės gelmės. Kokios istorijos jus traukia kitų rašytojų knygose? Ir kaip tai veikia temas, kurias renkatės?
Aš dievinu knygas ir istorijas – ar tai būtų filmas, serialas, žmogaus pasakojimas. Turiu silpnybę meilės istorijoms, jos mane graudina. Viena mėgstamiausių mano knygų – Janetos Fitch „Baltasis oleandras“. Pagrindinio veikėjo kelionė, sudėtingi santykiai ir nepaprastas užsispyrimas negali nejaudinti. Man įdomūs netobuli herojai, ieškau jų.
Jūsų knygoje trileris ir romantika kruopščiai subalansuota. Kodėl nusprendėte romantiką pabarstyti pipirais?
Ir šis sumanymas tapo iššūkiu! Pirmąją dalį nusprendžiau skirti romantikai, o į trilerį pereiti antroje, kai skaitytojas užmegs ryšį su veikėjais. Vėliau, juodraštį daug kartų taisydama, pribarsčiau įkalčių, pridėjau ar pašalinau įtariamuosius, patobulinau siužeto tempą.
Neabejoju, kad visada atsiras žmonių, kurie atspės istorijos posūkį, kad ir kaip giliai slėpčiau įkalčius, bet, tikiuosi, juos užkabins į skaitytojus panašūs ir trūkumų turintys personažai.
Žinome, kad negalite atsilaikyti prieš saldžiųjų bulvių ledus. Ar esama dar kokių pomėgių, kurie iš realaus gyvenimo persikėlė į knygą?
Žinoma! Mano tėtis, kaip ir knygos veikėjos Elos tėtis, be galo mėgsta Godzilos filmus. Aš taip pat atvirai kalbu apie mėnesines kaip ir Heilė. Maištinga jos prigimtis – neabejotinai iš manęs! Šypsausi galvodama, kaip dažnai mano vaikinas turi prašyti, kad persirengčiau marškinėlius, ant kurių šviečia maištingos frazės ar grafika. Ypač, jei į miestą keliaujame su vaikais.
Dar vienas dalykas, kuris ateina į galvą, – knygoje atsiradusios nuorodos į „Žiedų valdovą“. Išduosiu, kad kai kurias leidėjai man maloniai siūlė pašalinti (juokiasi).
„Viskas, ko nepasakėme“ – pirmoji jūsų knyga. Ar knygos gimimo kelyje buvo iššūkių, kurių nesitikėjote?
Jų buvo tikrai daug! Ir netikėtų! Didžiausia pamoka, kurią išmokau – rašymas gerėja taisant. Klysti pirmuosius keturis, o gal ir daugiau kartų, nereiškia nesėkmės. Atvirkščiai, tai rodo, kad kelias – teisingas. Man vis dar sunku tai priimti, tačiau būtent juodraščiai galiausiai rankraštį paverčia knyga.
Sekdama griežtus terminus, išmokau nelaukti įkvėpimo. Supratau, kad kartais reikia tiesiog sėsti ir rašyti, nekreipiant dėmesio į tai, kad iš teksto galiausiai gali likti tik sakinys.
Jūsų juodam katinui Pabui, rodos, suteikiama daug garbės, jis visur minimas. Kaip rašymą veikia aplinka, kurioje gyvenate?
Tiesą pasakius, mano kasdienybė gana chaotiška. Visada buvau neorganizuotas, emocijomis besivadovaujantis žmogus. Ir mano aplinka linkusi tai atspindėti. Mylimas katinas Pabu yra vienas iš tų, kurie prilaiko mane ant žemės. Kai atsisėdu rašyti, Pabu užmiega man ant rankų ir, noriu to ar ne, esu taip priversta dirbti valandų valandas. Leidėjas man pritaria, kad Pabu už darbą, kurį atliekame kartu, nusipelno bendraautorystės. Štai kodėl mano nuotraukoje galite pamatyti ir jos mielą snukelį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
