Negali dėl šios situacijos labai jų kaltinti. Išties yra tuose pasienių reikaluose keistų dalykų. Juolab, Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse ir beveik visur Pietų ir Centrinėje Amerikoje, kur kiekvienas muitininkas turi savas taisykles. Jos perduodamos iš kartos į kartą, tobulinamos, keičiamos į naujas, o paskui vėl grįžtama prie senų. Tai gerai, žmonės juk ne robotai, kūrybinės asmenybės, turinčios jausmus. Būtų neteisinga reikalauti iš jų elgtis griežtai pagal taisykles. Nuobodu. Jei jas iš viso kas nors matė.
Taip, teoriškai mūsų Veronika turi visus dokumentus, kurie yra reikalingi. Jų daug, jei padėtume ant stalo, tai jiems nebūtų gėda net atsidūrus šalia kokios ne itin rezonansinės teismo bylos apie finansinių partnerių ginčą. Yra ką skaityti. Bet per visa buvimą Meksikoje taip ir neatsirado žmogus, kuris garantuotų, kad to pakanka, norint išvykti su šia mašina iš šalies. Arba aiškiai pasakytų, kas blogai. Mes klausinėjom. “Yra niuansų” - Sakydavo jie mums. “Nesirūpinkit, TURĖTŲ NEBŪTI problemų” arba “Aišku su šiais dokumentais viskas gerai, bet…”- ir paslaptingai pažvelgdavo į tolį. Kai paspausdavom būti atviriems iki galo, mes jau suaugę, stiprūs, nuo mūsų nereikia slėpti tiesos, kad ir kokia ji karti ar baisi bebūtų, atsakydavo: “Kaip pasiseks. Žmogiškas faktorius”.
Sekėsi išvykti iš Meksikos ir patekti į Belizą mums savotiškai. Ir niuansų buvo ir tas faktorius įvairus pasitaikė. Išvykome tikrai lengvai. Su paskutiniu šalies meksikiečiu, dėliojusiu štampus į pasus atsisveikinome greitai. Pareigūnas pabandė pasidomėti Veronikos dokumentais, tik jų kiekis jam nepasirodė prilygstantis naujausiam Penthouse žurnalo numeriui. Todėl pirmus du puslapius pravertė vangiai. Tada staiga prisiminė, kad Marcelo pasas argentinietiškas ir pradėjo kalbėti apie River Plate ir Boca Juniors, garsiausių ir aršiausiai tarpusavyje kovojančių Argentinos futbolo klubų reikalus. Tada dar Veronika, susinervinusi, kad dėmesys nuo jos nukrypo į kažkokį sportą, demonstratyviai užgeso. Pakalbėjome apie senas mašinas ir štai – jau niekieno zonoje.
O čia visų pirma reikia surasti kur važiuoti. Pirmuoju bandymu vos neįvažiavome į laisvoje nuo mokesčių teritorijoje įsikūrusį tokį kazino miestelį. Antruoju bandymu pataikėm vėl ne į tą kelia. Laimė, kažkoks žmogus vos ne krisdamas po ratais aiškino, kad turime įsigyti mašinos draudimą, galiojantį Belize.
- O kur juos parduoda? – Paklausėm geradario, galvodami, kiek čia yra duodama arbatpinigių už tokią paslaugą, nes akivaizdu buvo, kad susimokėti teks. Nors įsigyti draudimą buvo gera mintis. Girdėjome, kad jo neturinčius, sustabdytus pakeliui, gražina prie sienos jį įsigyti. Legendos? Gal, bet nesinori tikrinti. - O kur tas kelias šiuose labirintuose į Belizą?
- Pasakysiu vėliau, kai draudimą turėsit. – Štai kur sąmoningo piliečio žodžiai. Toks turi būti rūpestis šalies svečiais.
Vos ne valandą trukusi procedūra baigėsi. Kaip papildomą akcijos priedą gavome nuorodą, kur, kokia kryptimi važiuoti iki sienos. Trečiu bandymu pataikėm. Tik vėl teko grįžti atgal, prie kažkokio kito balto namo. Ten stipria čiurkšle numazgojo Veronikos padangas ir mes jau buvome pasiruošę švariomis pėdomis žengti į Belizo teritoriją.
- Tvarka pas mus tokia, - tarė naujas pareigūnas, - susirenkat daiktus, einat į štai ten stovintį namą. Tada užsiimsim mašina. Gerai. Atstovėję eilėje, buvome įleisti į šalį. Gana lengvai, net daiktų lagaminuose netikrino. Su mašina elgėsi skrupulingiau. Daugiau nei valandą teko vartyti popierius.
- Taip, aš matau, kad mašina jūsų, viskas gal ir gerai. Bet nematau, kad jums mašiną pardavęs žmogus ją įsigijo legaliai. Logiškas klausimas. Protingas. Kai paklausėm, kiek jos savininkų iki mūsų turi būti surašyti šiame geneologiniame medyje, tikslaus atsakymo nesulaukėm. Jo nėra. Žmogiškas faktorius. Bet mes jau Belize.
