Baleto personažus Mikalojų Konstantintą Čiurlionį, tris jo mylimąsias Zofiją, Mariją ir Bronislavą, draugą Eugenijų Moravskį ir kitus veikėjus, tarp kurių – ir Mirtis, įkūnys Marius Miliauskas, Martynas Rimeikis, Eligijus Butkus, Olga Konošenko, Anastasija Čumakova, Greta Gylytė, Margarita Verigaitė, Rūta Juodzevičiūtė, Kipras Chlebinskas, Andrius Žužžalkinas, Igoris Zaripovas, Mantas Daraškevičius ir daugelis kitų baleto solistų ir artistų.
Spektaklyje užimta visa Lietuvos baleto trupė. Nors ji daugiau pratusi šokti klasiką, susidoroti su šiuolaikinio baleto estetika, regis, sekasi neblogai. Pasak choreografo R. Bondaros: „Ši trupė turi nepaprastai didelį potencialą. Nors artistai labiau patyrę atlikti kiek kitokį repertuarą, jų atvirumas naujoms technikoms ir darbštumas lemia, kad darbas produktyvus ir įkvepiantis. Balete „Čiurlionis“ jie susiduria su truputį kitokia, nei yra pratę, šokio kalba. Tačiau problemos nėra – juk dirbu su profesionalais.“
„Sunkiausia atsipalaiduoti ir padaryti judesį nestatišką – tartum sapne“, – sako viena iš pagrindinių, Zofijos, vaidmens atlikėjų Anastasija Čumakova. „Pats baletmeisteris labai įtaigiai parodo judesius, net nereikia nieko aiškinti, viskas matosi jo kūno, veido išraiškoje, žvilgsnyje. Judesiu stengėmės įprasminti dvasinį turinį. Labai įdomus darbas, net nepastebėdavau, kaip prabėgdavo repeticijos. Tai buvo taip įtaigu ir tikra, kad vienu momentu stovėjau salėje ir verkiau, suprasdama kokios būsenos man atsiveria“, – neslepia A. Čumakova.
„Neprisimenu kito pastatyminio darbo, kuriuo mūsų trupė taip domėtųsi“, – savo patirtim dalijasi išskirtinį spektaklio personažą, Mirtį, šokantis solistas Igoris Zaripovas. Jis, beje, dar 2001 m. Jurijaus Smorigino balete „Choreografo laiškai M. K. Č.“ sukūrė Čiurlionio vaidmenį.
R. Bondaros statomo „Čiurlionio“ repeticijose tvyrančią dvasią I. Zaripovas apibūdina ypač teigiamai: „Susidomėjimas ir inspiracijos sklando ore. Kaip brandūs menininkai atsiskleidė iki šiol nepastebėti artistai. Ši choreografija leido išryškėti kitoms mūsų techninėms ir dvasinėms savybėms, juk galų gale visų kūnai skirtingi.“
Vis dėlto atlikėjams, kad ir kiek jie mėgintų perprasti ne tik naujovišką šokio kalbą, bet ir patį Čiurlionį, garsaus menininko asmenybė atrodo dar paslaptingesnė. A. Čumakova: „Akistata su šia asmenybe sukėlė nenugalimą poreikį dar geriau ją pažinti, iššifruoti jo kūrybos, gyvenimo ir net mirties kodus. Auką persekiojantys demonai neatsitiktinai nujaučiami kaip spektaklio leitmotyvas.“
„Daro įspūdį ir tai, kad choreografas kreipia dėmesį ne tik į šviesiąją genijaus pusę, o nebijo pažvelgti gerokai giliau, tuo dar labiau apgaubdamas asmenybę paslaptimi. Dirbdamas su R. Bondara jaučiuosi archeologu, atveriančiu vis naujus psichologinius sluoksnius tiek pačioje temoje, tiek savo viduje“, – atvirauja I. Zaripovas.
„Čiurlionio“ spektakliai Nacionaliniame operos ir baleto teatre – gegužės 24, 25, 26 d.
